aA
Rašytojas, Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius, kątik pasirodžiusioje savo naujoje knygoje, antrojoje suplanuotos trilogijos „Istoriniaus Vilnius reliktai 1944-1990“ dalyje, pasakoja apie laiką tarp 1965-1990 metų. Šįkart jo dėmesio centre – ne pastatai, architektūra, o patys „gyvieji reliktai“, tai yra, žmonės, gyvenę sostinėje tuo laikotarpiu. Rašytojas pasakoja apie jų kasdienybę: kokias knygas skaitė, kuo puošėsi, ką pirko, kaip linksmindavosi ir apie daugybę kitų, regis, labai paprastų, bet tuo pačiu metu ir įprastų detalių. D. Pocevičius pabrėžia – jam svarbiausia tiesiog pasakoti sąžiningai, nuoširdžiai, nesivadovaujant jokiomis ideologijomis, bet apie tokį gyvenimą, koks iš tiesų buvo. O jis, pasak rašytojo, tikrai nebuvo toks vienodai pilkas, kaip kartais bandoma vaizduoti.

Dėmesys – „gyviesiems reliktams“

Pirmoji D. Pocevičiaus trilogijos „Istoriniaus Vilnius reliktai 1944-1990“ dalis, išleista dar 2018 m., pasakojo apie pokario reliktus, atsiradusius 1944-1965 m. Dabar pasirodžiusi antroji dalis ne tik perkelia skaitytojus į vėlesnį laiką, bet ir pasakojime pakeičia dėmesio centrą: dabar jame – šį laikotarpį išgyvenę žmonės.

D. Pocevičius laidoje „ARTimai“ pasakojo, kad taip susiklostė natūraliai: „Kai rašai apie vėlesnį laikotarpį, susiduri su jo amžininkais, kurių, natūralu, yra išlikę daug daugiau negu rašant apie pokarį, tarpukarį ir senesnius laikus. Tad, pagalvojau, kam man su negyvais reliktais – juos tyrinėti, nagrinėti, vartalioti – jei yra „gyvieji reliktai“, – šypsojosi jis ir patikino, kad jie visai nepyksta dėl tokio įvardinimo,

„Tai ir užkliuvau už jų, ir, pasirodo, kad labai teisingai, nes daugelis iš jų jaučiasi primiršti, neįvertinti per tuos pastaruosius trisdešimt metų. O juk buvo ir jų audringa jaunystė, ir jie yra daug nuveikę Vilniui, statę, puošę jį“, – kalbėjo rašytojas.

Tai, kaip jiems svarbu būti įvertintiems, D. Pocevičius pajuto ir kalbindamas pašnekovus, ir jau pristatydamas parašytą knygą. Skulptorius Juozas Kalinauskas knygos pristatyme ne tik išrėžė sveikinimo kalbą, bet ir padovanojo autoriui medalį. „Jis buvo sukūręs Nacionalinio operos ir baleto teatro skulptūrų seriją, bet ir pastatęs Reformatų skvere paminklą komjaunuoliams ir pogrindžio kovotojams, kuris jau nuverstas – jis po to neteko užsakymų, perėjo prie medalių, tai padovanojo savo sukurtą labai gražų medalį“, – džiaugėsi D. Pocevičius.

Architektas, interjerų kūrėjas Vladas Vizgirda, išpuošęs daugybę Vilniaus knygynų, kitų viešųjų pastatų, gavęs knygą net ją pabučiavo. D. Pocevičius juokėsi prisipažindamas, kad architektas ta proga jam net suruošė vaišes, atkimšo gero vyno butelį, o tada paaiškėjo, kad nei vienas iš jų alkoholio negeria. Teko vis tiek susėsti.

Kasdienybė be ideologijos

Kalbindamas savo pašnekovus, D. Pocevičius iš jų išgirsdavo paminint kitus bendraamžius, draugus ar kolegas – taip ir plėtėsi jų tinklas, o norinčių pasisakyti apie savo jaunystės, brandos metus netrūko.

Teko ir atsirinkti, kas verta dėmesio, kas tiesa, kas, galbūt, kiek pagražinta. „Dar kartą pasitvirtinau žinomą sociologams tiesą, kad neverta pasikliauti asmeniniais prisiminimais šimtu procentų, nes žmonės labai mėgsta pagražinti savo praeitį, išrinkti iš savo atminties tai, kas gražiausia. Kas keisčiausia, kad kai vyko politinės pervartos, keitėsi idėjinė mūsų valstybės pusė, žmonės dažnai priderino savo atmintį prie valstybinės, kolektyvinės atminties, žiniasklaidos antraščių. Jie pasakoja, kaip kovojo prieš sovietinę valdžią, kokie buvo disidentai, beveik partizanai, bet iš tikrųjų kai pažiūri – tos rezistencijos jų veiksmuose nebuvo, to nėra užfiksuota jokiuose archyviniuose dokumentuose, to nepatvirtina jų kolegų pasakojimai. Žodžiu, žmogus norėjo save pasigražinti prisiderindamas prie kolektyvinės mūsų atminties, ir į tai reikia žiūrėti kritiškai, skeptiškai. Tiesiog nepublikuodavau tų pasigyrimų, kurie yra išgalvoti“, – pasakojo rašytojas.

Jis pats neslepia esantis anarchistinių pažiūrų ir į visas valdžias žiūrintis skeptiškai. „Norėjau parodyti, kad kasdienybė nėra veikiama didžiųjų politinių ar ideologinių naratyvų – veikiama, bet labai nedaug. Kai žiūri į tą patį sovietmetį ir paskui tautmetį, visi tie didieji Vakarų civilizacijos trendai vystėsi beveik be politinių pervartų ar kažkokių ideologijų įtakos. Tarkime, visi kraustėsi iš provincijos į miestus, vyko urbanizacija, prisiderinimas prie miestiečio gyvenimo būdo – vartotojiškas gyvenimo būdas atsirado tiek Vakarų Europoje, tiek Sovietų Sąjungoje. Laikraščiuose „Komjaunimo tiesa“, „Vakarinės naujienos“, „Tiesa“ vyko didžiulė diskusija, koks miesčioniškas gyvenimo būdas yra blogis, bet nieko panašaus – tiems inteligentams pavyko įrodyti, kad gyventi miesčioniškai, patogiai, gražiai, eiti į teatrus, parduotuvę, apsirūpinti savo buitį yra gerai. Todėl tie žmonės gyvendami, neva kurdami komunizmą, gyveno patogiai, miesčioniškai, ganėtinai vartotojiškai.

Arba kiti trendai – atitrūkimas nuo bažnyčios. Sakome, kad sovietmetis buvo antibažnytiškas, tačiau tas pats vyko visur, sekuliarizacijos procesas buvo universalus – čia gal truputį labiau radikalizuotas, bet labai panašūs dalykai vyko ir Vokietijoje, ir kitur. Žmonės atitrūko nuo bažnyčios XX viduryje, jo antroje pusėje. Taip pat dėmesys gamtosaugai – jis dabar išryškėjo, bet „saugokime gamtą“ buvo vienas iš sovietmečio šūkių ir taip toliau. Tie civilizaciniai trendai buvo kur kas svarbesni nei kokie Gegužės pirmos mitingai ar laikraščių vedamieji, kurių nelabai kas skaitė. Ir šiandien, manau, yra panaši situacija: tie tautiniai naratyvai egzistuoja, jie kai kuriems žmonėms svarbūs, bet daugeliui svarbiau tas gyvenimo būdas, ta kasdienybė, kuri labai nedaug priklauso nuo to, kokią mes šventę švenčiame ar kokią vėliavą mes išsikabinę“, – kalbėjo D. Pocevičius.

Jo nuomone, toks, žmonių kasdienybės istorijos žinojimas, perverčia visą istorijos supratimą.

„Tarkime, 1980-ais metais Amerikoje pasirodė Howardo Zinno „JAV žmonių istorija“, kuri nagrinėja praeitį ne iš viršaus, ne tą vadinamą didįjį naratyvą – mūšius, pilietinius karus, kultūrinį ar finansinį elitą – o žiūri tiesiog į socialinių grupių, net apatinių socialinių grupių gyvenimus, kaip gyvena imigrantai, indėnai ir tt, ta, sakykime, gyvenimo žemės druska. Pas mane irgi labai panašiai žiūrima: yra tas kultūros, politinis elitas, bet jis ne mano dėmesio centre, o nuošalėje. Mane domina, kaip žmonės tiesiog gyveno, kuo džiaugėsi, kokias problemas sprendė, ką pirko, kaip linksminosi – ta kasdienybė, kuri yra universalus dalykas visais laikais. Žmonės prie visų režimų gyvena ir jų gyvenimai, man taip pasirodė, labai nedaug priklauso nuo tų režimų, jei režimas tiesiogiai nesikiša į jų gyvenimus, kas po 1953 metų ir įvyko – nedaug kišosi, paliko savireguliacijai, kultūrinis elitas pats reguliavosi apačias kultūrines. Tad kasdienybė yra mano arkliukas, ji yra įdomi, nes mažai ko tyrinėta“, – kalbėjo Vilniaus istorijos tyrinėtojas.

Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(17 žmonių įvertino)
3.3529

„100 fotografijų, pakeitusių pasaulį“: ikoniškos nuotraukos tapo laikmečio liudytojomis knygos ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato ypatingą naujieną – albumą „100 fotografijų, pakeitusių...

Lietuva pradeda bendradarbiavimą su vienu svarbiausių šiuolaikinės muzikos festivalių

Lietuvos kultūros institutas , kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Ūla Tornau ir Lietuvos...

Knygą apie lietuvišką sodą išleidęs dr. Algirdas Amšiejus: turtingas yra tas, kas užsiaugina maisto

„Buvau labai išsigandęs, kad galiu mirti neparašęs apie bites. Apie bites parašiau, dabar...

Po dešimtmečio pertraukos į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną grįžta „Rigoletas“: tikrai patiks išsiilgusiems klasikinės operos

Po gero dešimtmečio pertraukos į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną grįžta viso...

Paskutinė galimybė apsilankyti parodoje „1972. Pramušti sieną“: varžymai ir prievarta neužgniaužė laisvės troškimo

Pavasario pabaigoje duris atvėrusi „Kaunas 2022“ paroda „1972. Pramušti sieną“ skaičiuoja...

Top naujienos

Estijos akibrokštas Rusijai – tik kelio pradžia: jau galvojama žengti toliau

„Turėtų būti garantijos, jog Rusijos žudikai ir valstybinio teroro bendrininkai nesinaudotų...

Dėl paramos Ukrainai mestas naujas šešėlis: ar susirūpinti turėtų ir Lietuva? (15)

Sugedo, nebešaudo, šlamštas! Ar Berlynas bando sabotuoti ginkluotę, kurią perduoda...

Vyriausybė gelbės „Perlas Energija“ klientus: bus užtikrinamas visuomeninis tiekimas, kompensuojami kainų skirtumai (4)

Antram didžiausiam nepriklausomam elektros tiekėjui „ Perlas Energija “ ketvirtadienį...

Rusija Kaliningrado srityje dislokavo raketas „Kinžal“ papildyta

Rusija ketvirtadienį perkėlė į Kaliningrado sritį tris karinius lėktuvus, apginkluotus...

Turkų žiniasklaida: Putinas keičia nuomonę dėl susitikimo su Zelenskiu (16)

Televizijos kanalas „CNN Turk“ skelbia, kad per Rusijos ir Turkijos prezidentų susitikimą,...

Tikslas rinktinei – žaisti bent pusfinalyje: objektyvus ar optimistinis? (2)

„Iškėlėme ambicingus tikslus. Iš vyrų lauksime kovos dėl medalių Europos čempionate“, –...

Karas Ukrainoje. Žiniasklaida: Krymo „vadovybė“ staiga paliko pusiasalį, perkeliami orlaiviai Rusija vėl smogė Charkivui (4)

Ketvirtadienio naktį Rusijos pajėgos galingai atakavo Charkivą – smogta bendrabučiui, kurio...

Suomijos premjerė po audringo vakarėlio: nevartojau nieko, išskyrus alkoholį (11)

Socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose Suomijos premjerė Sanna Marin audringai...

Žemę pasiekė stipri geomagnetinė audra: natkies dangų vėl nutvieks stulbinantis reginys Saulė plazmos pliūpsnį spjovė tiesiai į Žemę

JAV Nacionalinės vandenynų ir astmosferos administracijos (NOAA) kosmoso orų specialistai praneša,...

Įvertino pasikeitimus Šimonytės komandoje: vienas tikslas akivaizdus

Politologai nelinkę sureikšminti pokyčių premjerės Ingridos Šimonytės komandoje. Mykolo Romerio...