Visi, norintys pasiklausyti, susipažinti su šio neįprasto romano siužetu ir veikėjais, kūrinį jau gali nemokamai atsisiųsti iš svetainės baltoslankos.lt, o jūsų dėmesiui – interviu apie tai, kaip atsirado pati istorija, kas ją įkvėpė, kuo čia dėtas Haris Hūlė ir ko tikėtis iš gyvo renginio.
Kviečiame skaityti.
– Sutarėme, kad susirašysime, nes, leidyklos „Baltos lankos“ kvietimu, pristatant auditorijai audioknygas „Sostinės dienose“ gyvai skambės tavo detektyvinis repo romanas-albumas „Žėručio gatvės byla“. Pats esi sakęs: „Mintis ir buvo tokia – sujungti audioknygos ir muzikos albumo formatus.“ Eksperimentas, regis, puikiai pavyko, bet sakyk, kaip dabar prisimeni kūrybinį procesą? Ar kurdamas šį romaną-albumą svarstei, kaip ir kur jis gali nuskambėti gyvai?
– Jei taip atvirai – apie gyvą atlikimą tuomet tikrai negalvojau dėl dviejų priežasčių: visų pirma „bylą“ pradėjau įrašinėt per kažkurio karantino įkarštį, kai buvo visiškai neaišku, ar kada grįšime į normalų gyvenimą ir koks jis bus. Žvelgiant atgal, tokios mintys gal atrodo juokingos, bet vienu metu tikrai atrodė, kad įprastas mūsų, muzikantų, gyvenimas nebebus toks, koks buvo. Beveik dveji metai ribojimų, atšaukti renginiai, suvaržymai – tai gerokai kalė per smegenis, bet kokia veikla ir kūryba atrodė beprasmė. Tad darbas prie „Žėručio“ buvo savotiška terapija siekiant atsikratyti slogių minčių.
Antra, kadangi kurdamas negalvojau, jog kada nors bandysiu tai atlikti gyvai, gal nebeliko suvaržymų kurti klasikinį repo albumą, nes šis stilius plačiąja prasme vis tiek labiau skirtas šokiams, vakarėliams; turi būti kabinantis muzikinis motyvas, įsimenantys priedainiai. Viso to atsisakęs atsidėjau istorijos rašymui, o ne mintims, kaip per gyvus pasirodymus publika skanduos kartu.
– Istorija tikrai pavyko! „Žėručio gatvės byla“ – tai knyga-albumas, kur per aštuonis kūrinius daina iš dainos narpliojama detektyvinė byla. Įvilktas į hiphopo muzikos ritmus ir džiazo aranžuotes kūrinys pasakoja vientisą legendinio Vilniaus policijos komisaro istoriją, prasidedančią jaunos moters žmogžudyste vienoje iš ramių Vilniaus miesto mikrorajono Lazdynų gatvių.
Esi pasakojęs, kad apie šį kūrinį galvojai kaip apie šmaikščią, ironišką detektyvinių romanų parafrazę. Jiems, kaip suprantu, pats nesi abejingas. O kiek tiesos, kad, kurdamas žmogžudystę Lazdynų mikrorajone, tiriančio komisaro prototipu pasirinkai Jo Nesbø Harį Hūlę?
– Manau, labai sunku nupiešt istorijos herojų keliomis eiliuotomis eilutėmis. Jei tai būtų normalus detektyvinis romanas ir galima būtų skirt laiko atskleist charakterį, gal būčiau bandęs kitokius variantus, o dabar iš principo labai patogu. Pvz., jei būčiau įeiliavęs, kad komisaras laisvalaikiu groja smuiku, boksuojasi ir rūko pypkę, visi klausytojai iškart matytų Šerloką Holmsą.
Panašiu būdu galėjau panaudot tam tikras aliuzijas į Harį Hūlę – tuomet ir man pačiam lengviau kurt, ir klausytojui labiau pavyksta suprast, koks jis, galbūt – kodėl jis toks; gali šiek tiek numanyt jo gyvenimo istoriją, kas atvedė iki šio etapo. Nes jei pabandyčiau visa tai nupiešt savo eiliuotu pasakojimu, turbūt tik tam ir užtektų vietos bei laiko, istorijos jau nebepasakočiau.
– Tamsokas, niūrus, atmosferiškas, taip pat ironijos nestokojantis kūrinys, ryškūs personažai ir aiškiai sekama siužetinė linija – viskas tiesiog kviečia suklusti, įsijausti. Juo labiau kad albume daug įvairių juslinių nuorodų, buitinių detalių. Kuo tau pačiam tas atmosferiškumas pasirodė svarbus? Ar jis išliks pasirodant gyvai?
– Man patinka tiek skaitant, tiek klausant muzikos įsivaizduot aplinką: tuo metu lyja, o gal šviečia saulė, ar ji ryški, kokie plakatai kambary ant sienos. Savotiškai pabandžiau perteikti ir savo pasakojimą, kad klausytojas galvoje matytų tarsi filmą. Tiek įrašydamas, tiek atlikdamas gyvai aš muzikantų prašau: nesistengiam laikytis griežtų struktūrų, įsivaizduojam, kad garsinam nebylųjį filmą, – visi tarsi žinom istoriją, bet pabandykit papasakoti ją savo instrumentu. Stengiamės, kad tai persiduotų ir pasirodant gyvai.
– Pagalvojau, kad paradoksalu taip jungti formatus (audioknygą ir muzikos albumą): juk knygą mes visada skaitome vieni, patys sau, kiti žmonės nedalyvauja, albumą, net ir audioknygą taip pat klausome pavieniui, o štai muzikos pasirodyme visada būname su kitais žmonėmis, dalijamės bendra emocija, formuojasi kolektyvinė patirtis. Kuris dėmuo kuriant tau buvo svarbesnis?
– Pokalbio pradžioje jau minėjau, kad man pačiam vis dar sunku įsivaizduoti, kaip iš tikro šį kūrinį atlikti gyvai: tai nėra dainos, kurioms skambant gali šokinėt, purtyt galvą ar kraipyt užpakalį, be to, negali sėdėdamas prie staliuko pritardamas niūniuot teksto melodijos ar susikibęs su kitais už parankių linguot.
Man pačiam tai pasitraukimas iš komforto zonos, kurioje aš esu įpratęs būt su grupe, – tai visiškai nauja patirtis. Aš manau, kad klausytojai didžia dalimi ateina jau susipažinę su kūriniu, bet juos gena smalsumas viską išgirsti gyvai iš autoriaus lūpų. Nors, va, neseniai repeticijoj mes improvizavom ir vienas iš muzikantų atvirai prisipažino, kad nėra klausęs ir jam labai įdomu išgirst, kuo viskas čia baigsis. „Davai, grojam sekančią!“
– Po bandymų palukštenti, kas čia per kūrinys, koks žanras, norisi ir tiesiai paklausti: ko tikėtis atėjusiems „Žėručio gatvės bylos“ pasiklausyt į „Sostinės dienas“? Kas kartu su tavim pasirodys ant scenos?
– Kai prieš daugiau nei 20 metų pradėjome koncertuoti su „Sindikatu“, man buvo svarbiausia groti kuo garsiau, energingiau, rėkt ir šokinėt. Dabar pamažu suprantu, kad nebebūtina draskytis, – kai kada pauzė dainoj gali pasakyti daug daugiau negu žodžiai.
Ir kai visoje šiuolaikinėje populiariojoje muzikoje vis daugiau dirbtinumo – gal labiau turiu omeny sintezuotus garsus, įvairius vokalinius procesorius, keičiančius balsą, – man, atvirkščiai, norisi atsigręžt prie natūralumo, kad klausant būtų galima išgirst galbūt ne visada tiksliai išgrotas natas, pirštus, nuslystančius nuo gitaros stygų, ne visai tiksliai įskaitomus žodžius, improvizacijas.
Šiek tiek to noriu ir iš pasirodymo. Pagroti savo malonumui, papasakoti istoriją – galbūt ji ką nors dar sudomins. Kadangi repą bandome jungti su tam tikromis džiazo improvizacijomis, man skaityti tekstą padės plokštelių meistras Mindaugas, klavišininkė Ieva ir gitara grojantis Justinas.
Jusliška, ironiška, tamsoka Kastyčio Sarnicko-Kasteto audioknygos-albumo „Žėručio gatvės byla“ gyva perklausa „Sostinės dienose“ – šeštadienį, rugsėjo 3 d., 19 val. scenoje prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro.
