„Skulptūra turėtų būti ne monumentas, o darniai į dabartinę miesto ir konkrečios gatvės gyvenimą įsiliejantis darinys – praėjusių laikų šešėlis. Ant Mėsinių gatvės šaligatvio stovinti skulptūra vaizduoja gydytoją litvaką, bendraujantį su vaiku“, - aiškino„Litvakų fondo“ direktorius Sigitas Babilius. – Miestiečiai ar turistai galės prie tokios skulptūros prieiti, paspausti daktarui ranką, nusifotografuoti – vaizduojamas asmuo nežiūrės į juos iš aukšto“.

Vilniuje, Mėsinių gatvėje, gimęs ir gyvenęs žydų kilmės gydytojas C.Šabadas buvo miesto bendruomenės narys, artimas daugeliui miesto gyventojų. Gydytojas dažnai bendravo su vargšais, kurių gyvenimas paprastai virė gatvėse, todėl ir buvo pasirinkta gatvėje stovinti, žmogui artima skulptūra.

„Esame įsitikinę, kad tokia kompozicija geriausiai atspindi daktaro Cemacho Šabado veiklos esmę ir kasdieninės veiklos turinį“, - apie skulptoriaus Romo Kvinto sumanytą skulptūrą atsiliepė S. Babilius. Tikimasi, kad beveik prieš metus sukurta skulptūra prisidės prie Vilniaus senamiestyje numatyto steigti žydų kultūros centro įvaizdžio kūrimo ir bus natūrali atkuriamo geto fragmento dalis.

Prieš atidengiant C. Šabadui skirtą skulptūrą, premjeras Gediminas Kirkilas pasidžiaugė tokio istoriškai svarbaus projekto įgyvendinimu ir prisipažino, kad K. Čiukovskio pasaka „Daktaras Aiskauda“ buvo viena mėgstamiausių jo vaikystės knygų. Padėdamas vargšams C. Šabadas tapo pasakos herojaus – daktaro Aiskaudos prototipu.

C. Šabadas buvos labai aktyvus žmogus, dalyvavęs visuose miesto ir žydų bendruomenės reikaluose. Nuo 1919 metų iki mirties C. Šabadas buvo Vilniaus miesto tarybos narys, taip pat dalyvavo svarbiausių to meto litvakų organizacijų veikloje, dirbo žydų ligoninėje ir Mishmeres Khoilym bendruomenės ligoninėje.

Aktyvus tuometinės sostinės bendruomenės narys buvo žinomas ir už Vilniaus ribų. Jis bendravo su tokiais to meto Europos intelektualais kaip Albertas Enšteinas, Antanas Smetona, buvo pažįstamas su vienu iš Juzefo Pilsudskio brolių.

Daktaras įgyvendino projektą “Pieno lašas” – pirmą kartą Vilniaus miesto moterims, turinčioms kūdikius, buvo suteikti nemokami pieno, maisto ir drabužių daviniai. Per pirmuosius veiklos metus programoje dalyvavo 2270 vaikų. C. Šabado vadovaujamos organizacijos OZE pastangomis Šopeno gatvėje įkurta našlaičių prieglauda. Nuo 1920 metų OZE rėmė 11 mokyklų valgyklų, kuriose kasdien valgė 2500 neturtingų vaikų.