– Esate vienas jauniausių ir ryškiausių operos dainininkų Lietuvoje, turite unikalų balsą. Koks buvo Jūsų kelias į šią profesiją? Kas patraukė Jus į operos imperiją?
– Dabar galiu pasakyti, jog viskas tarsi vedė link to, kas dabar esu. Tačiau kažkada net nenumaniau, kad dainuosiu. Pati pradžia, be abejo, buvo Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos chore „Gintarėlis“, kur ir buvo pasėtas dainavimo daigelis. Tam kad jis galėtų augti, matyt, reikėjo pamaitinti jį įvairiapusiškai – baigęs muzikos mokyklą, stojau į S.Šimkaus konservatoriją mokytis fortepijono meno. Daug grojau vargonais, nes norėjau tapti vargonininku. Vėliau domino bendradarbiavimas su instrumentais bei dainininkais, todėl šį bei tą nuveikiau koncertmeisterio srityje. Buvau pasižymėjęs koncertmeisteris ir galėjau nieko nekeisti. Bet toks netiesioginis prisilietimas prie balso padarė savo ir suveikė tarsi katalizatorius – gana greitai apsisprendžiau, jog turiu stoti į dainavimo specialybę.
– Kodėl opera?
– Kuomet buvau vienas mažųjų „Gintarėlių“, buvome pakviesti padainuoti angelų chorą G.Puccinio operoje „Sesuo Andželika“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Manau tai buvo ypač svarbus laikas, kuomet ir įsimylėjau operą, aukštą balsą, teatrą.
– Kaip supratote, kad galite dainuoti sopraninu?
– Man pačiam buvo staigmena, kuomet po mutacijos suvokiau, jog tebegaliu dainuoti aukštai. Čia matyt ir pasitvirtino visos mano viltys, tikėjimas ir noras. Mūsų mintys, troškimai byloja apie tai, kas tokie mes esame. Kažkada norėjau taip dainuoti kaip Andželika, dabar galiu. Kaip sakoma: su norais atsargiai. Žinoma, būta ir sunkaus meto, kuomet tai, kas svarbu atrodo gali dingti. Su dainininkais jau taip yra – jei negali dainuoti – blogai. Pirmame kurse buvau stipriai susirgęs, dingo ir balsas.
Virtau bosu gana ilgam laikui, maniau, kad dar kažkokia mutacija. Bet dėstytoja nuramino. Kitaip būti ir negalėjo, greitu metu viskas susitvarkė.
– Kokios svajonės, profesinės ambicijos sukasi šiuo metu Jūsų galvoje?
– Šiuo metu planuoju koncertus įvairiuose Lietuvos miestuose su labai įdomia ir ryškia programa. Renku mažai žinomus arba nežinomus baroko epochos šedevrus, kuriuos kažkada atliko didieji kastratai. Noriu pristatyti publikai jų meną ir tuo pačiu fenomeną. Taip pat mąstau apie naujus vaidmenis operose. Na ir dar dalyvauju LRT projekte „Auksinis balsas“.
– Koks artimiausias naujai kuriamas vaidmuo pamalonins Jūsų gerbėjus? Prašau papasakokite apie jį.
– Šiuo metu kuriu Margaritos vaidmenį Ch. Gounod operoje „Faustas“ Baltijos kameriniame operos teatre. Ateityje nelabai norėčiau sklaidytis moteriškais vaidmenimis, tačiau taip, tai mano pirmasis moteriškas vaidmuo. Baroko laikais toks reiškinys vadinosi „travesti“, kuomet vyrai persirengdavo moterimis ir atlikdavo jų partijas. Jos buvo rašytos kastratams ir tai buvo normalu. Šiais laikais toks nuotykis vargu ar pasitaiko. Mums įprasta tik, kai moteris atlieka vyrišką vaidmenį operoje. Kadangi mėgstu avantiūras ir šiuo atveju turiu tam priemones, nusprendžiau pabandyti.
Pati partija labai sudėtinga, nes parašyta sopranui. Kiek tai išliks moteriškas vaidmuo režisieriaus Artūro Areimos pasirinktoje koncepcijoje – tai kitas klausimas. Tenka kažkiek gilintis į moters pasaulį. Tačiau mano Margarita bus kitokia, ne ta, kurią esame įpratę matyti. Mokausi pateisinti situaciją, todėl pamirštu save. Viskas veikia neracionaliame pasaulyje, kuriame protas krečia nesuvokiamus dalykus. Mano Margarita yra dviveidė tiek pasąmonėje, tiek išorėje. Todėl išteisinti personažą yra įmanoma.
– Ar esate prietaringas, turite sėkmę nešančių talismanų, o gal ritualų prieš einant į sceną, kad sėkmingai sudainuotumėte?
– Kažkada esu minėjęs, kad visi mano talismanai yra galvoje ir nesu nuo kažko priklausomas. Čia svarbus pasiruošimas, profesionalumas, mokėjimas viską suderinti, jautra... Tada esi ramus ir pasiruošęs atlikti tai, ką turi. Svarbiausia yra muzika. O kuomet ji užgroja – viskas pasikeičia. Tas jauduliukas visada yra, todėl daugiausia, ką galiu padaryti – tai keletą kartų giliai įkvėpti ir palinkėti sau sėkmės.
– Kas Jus įkvepia?
– Mano didžiausi įkvepėjas – tai vėlgi muzika. Užtenka pagalvoti ir jau jaučiu jos poveikį. Galiu nukeliauti į bet kokį personažą, situaciją. Akimirksniu tampi kitokiu, pamiršti save, savo bėdas, kasdienybę. Labai įkvepia žmonės, su kuriais turiu kontaktą pasirodymo metu. O kuomet noriu tiesiog pailsėti, atsigauti, tuomet gamtai nėra lygių. Miškas, jūra ar gražus gamtos vaizdas pripildo jėgų.
– Ar turite savo autoritetų, mūzų? Iš ko semiatės išminties?
– Be abejo, – tai artimiausi ir mylimiausi žmonės, kuriais pasitiki. Jie pasakys tiesą, bet tavęs neužgaus. Ne dėl to, kad pasakytų, bet jei matys, jog tau reikia. Taip galiu mokytis, tobulėti. Tai tėvai ir mano dėstytoja Sigutė Stonytė. Su jais daugiausiai bendrauju. Daug semiuosi žinių iš koncertų su dėstytoja. Apima nuostabus jausmas, kuomet dainuojame duetu. Aukščiau visko yra pojūtis – čia ir dabar, ir kaip.
– Pakalbėkime apie naująją dainininkų kartą. Kokia ji? Koks Jūsų manymu turi būti šiuolaikinis operos dainininkas?
– Sudėtinga vienareikšmiškai kalbėti. Visokių yra ir visokių reikia. Galima kalbėti apie tobulą operos dainininką, kurio iš esmės nėra, jei galvoti, kad jis prie nepriekaištingo vokalo (kas yra reta) turėtų ir dvasią, ir išvaizdą, gerai vaidintų, mokėtų įvairių „triukų“...
Mano manymu, tobulas tas, kuris nestovi vietoje, o visaip kaip tobulėja ir tai yra jo bruožas. Kiekvienas mūsų norime matyti skirtingų kokybių dainininkus, nes esame patys skirtingi. Tarkime vienoje vietoje tau atrodo, kad geriau dainuoti ir daug veikti, o man tobula, jog ramiai stovėdamas daug nuveiktum. Būtų apmaudu jeigu pradėtume vaikytis kai kuriu vakarietiškų operos prastų tendencijų vien dėl novatoriškumo.
Esu šiuolaikinis žmogus, bet labai vertinu tikrus, teisingus dalykus, ko dabar reta. Todėl ir operą ir jose dainuojančius dainininkus tokius ir noriu matyti.
– Jei nebūtumėt dainininkas, kokia kita profesija Jus domintų?
– Mūsų šalyje reta darbdavių, kurie sukurtų gerą klimatą. Kol kas viskas panašu į vergovę, todėl nežinau, -dirbčiau sau. Mėgstu organizuoti. Arba atidaryčiau savo restoraną – mėgstu gaminti ir kartais pasilepinti skaniu maistu. Taip pat galėčiau dirbti pedagoginį darbą arba gročiau dainininkams.
– Kokių silpnybių turi Viktoras Gerasimovas? Bent vieną išduokite.
– Turbūt mano didžiausia silpnybė – tai gyvūnai. Pats esu priglaudęs klajojančią ir visiškai išsekusią toiterjerę. Dabar ji labai dėkinga. Neįsivaizduoju dienos be jos. Apskritai gyvūnai nuostabūs. Nepaprastai nuramina, yra geri draugai. Atrodo, tave supranta taip, kaip žmonės negali.
– Artimiausi planai, o gal svajonių išsipildymai?
– Norėčiau šiek tiek pakeliauti ir pamatyti pasaulio, pamatyti skirtingų kultūrų, pabuvoti įvairių kompozitorių gimtinėse, pabuvoti kalnuose, pamatyti koralinį rifą, pabuvote ant ugnikalnio kraterio ir dar daug kitų dalykų.
