„Su buvusiais kolegomis iš Kauno miesto muziejaus suorganizavome atminimo vakarą – jisai pritraukė dėmesio. Per pastaruosius penkerius ar dešimt metų apie jokius atminimo ženklus beveik nieko nebuvo kalbėta... Kapas, kur jis palaidotas, atrodo bauginančiai. Turime tai, ką turime“ – tik skėstelėjo rankomis A. Šapoka.
Atsivežė komedijinį poskonį
– Nusikelkime į 1929-uosius, kai D. Dolskis atvyko gyventi į laikinąją sostinę, ir ėmėsi pritaikyti populiarius to meto pasaulio šlagerius Lietuvos klausytojams. Koks buvo tuometinis Kaunas?
– Tuo metu dainuoti estradines, o ne liaudiškas dainas – nebuvo iššūkiu?
– Mažoji estrada egzistavo, galbūt ne lietuvių kalba, ir ne apie lietuvių būtį ar lietuvišką identitetą, bet pravažiuojančių atlikėjų buvo nemažai. Pasirodymų, atliekamų rusų kalba, jau kažkiek tuo metu buvo. Oficialioji kultūra – Antano Smetonos remiamas Valstybės teatras, ta didžioji sala, gal ir antagonistinis palyginimas, bet vis dar naudojamas.
D. Dolskis gimė Vilniuje, žydų verslininkų šeimoje, bet apie šį jo gyvenimo etapą žinoma mažai. Nors gimė Vilniuje, teigti drąsiai, kad buvo lietuvis, irgi negalime. Lietuviškos tapatybės klausimas XX a. pradžioje – vis dar sudėtingas. Yra žinoma, kad jis galiausiai išvyko į Peterburgą ten studijuoti filosofijos arba, ko gero, greičiausiai teisės. Ten pradėjo lankyti dramaturgijos scenos menų būrelį. Būdamas gana jaunas jau Peterburge jis tampa žvaigžde, pasirodo didžiausiuose miesto restoranuose ir įžymiame to meto Sankt Peterburgo restorane „Vila Rode“, kur renkasi visa inteligentija, elitas.
Bet įvyksta Spalio perversmas, tuo metu D. Dolskis keliauja po Europą. Apkeliavęs daug sostinių, galų gale kažkuriam laikui nusėda Berlyne; Berlyne susipažįsta su lietuvių smuikininku Danielium Pomerancu, šis pakviečia atvykti į Kauną.
Nori nenori, bet tuo metu didžiausiuose Europos metropoliuose, kad ir buvo žvaigždė, kad ir talentingas – visgi kažkuo išsiskirti iš kitų gana sudėtinga. Atgimusioje naujoje Lietuvos sostinėje Kaune buvo terpė, kur jis galėjo tai padaryti per trumpą laiką, su vietinių draugų pagalba.
– Grįžimas iš Peterburgo garsenybei turbūt nebuvo lengvas – teko visu svoriu pajusti visuomenių skirtumus?
– Nesu tikras, ar įsivaizduoju, kokia visuomenė tuo metu buvo Rusijoje... Neabejoju, kad tiek lietuviška valdininkija, tiek rusiška – abidvi visuomenės dalys tuo metu buvo gana rafinuotos.
– Atvykęs į Kauną D. Dolskis pakeitė savo stilių ar liko savame žanre?
– Komedijinį poskonį tikrai atsivežė, bet jį pritaikė būtent taip, kaip Lietuvoje niekas nedainavo: apie lietuvišką būtį, lietuvaites, kaimo gyvenimą, kariškus vaizdelius. Publikai tai patiko. Kai gali išgirsti savo kalba apie savojo kiemo gyvenimą, natūralu, tai suteikia solidesnius sentimentus, negu klausyti turuojančio atlikėjo pasirodymus rusų kalba apie europinius dalykus. Kuo jis prisitaikė? Mažosios scenos pasirodymus, kupleto žanrą pritaikė lietuviškai rinkai.
Tapo dideliu atlikėju, garsiu vardu
– Gan šiuolaikinis požiūris į populiariojo meno vadybą.
– Be abejo, artistų gyvenimas nelengvas, kaip ir dabar, taip ir tuo metu. Nuolat sugalvoti kažką naujo, sugebėti panaudoti savo talentą – iššūkis, turi sugalvoti, kaip tai padaryti.
– Šiandien požiūris į atlikėjus, kurie koncertuoja restoranuose ir kavinėse – pakito, sakyčiau, kad įgijo netgi kiek menkinantį atspalvį... Bet kai kalbame apie D. Dolskį – šis nusistatymas tarsi išgaruoja. Ar laikas pakeitė sampratą apie sceną, ar visgi viskas priklauso nuo to, kas dainuoja, o ne kur?
– Manau, kad visa populiariosios muzikos tėkmė visiškai pasikeitė. Šiais laikais žymiai priimtinesnė, žmonės į ją žiūri buitiškiau. Per tiek laiko kavinių ir restoranų kultūra keitėsi, ypač per paskutiniuosius penkiasdešimt metų, nėra ką kalbėti... Dabar nebėra to, kad į kavinę eitume pasipuošę, kaip į balių. Dabar tos vietos, kur pasirodydavo D. Dolskis, yra butaforinės – vienoje jų – Charlie Pizza restoranas...
– Šlagerių karalius, dabar atsidūręs kokioje nors Kauno kavinėje, matyt, gerokai nustebtų?
– Tai faktas, turbūt ir neatsidurtų – žiūrime kaip į klasiką, jis legitimizuotas – gali pasirodyti ir filharmonijos scenoje. Matome, kad daugelis Lietuvos operos solistų kartais pasirodo atlikdami D. Dolskio kūrinius savo programoje.
– Kalbant apie šlagerių epochą – ji Lietuvoje buvo ilga, ar su D. Dolskio žvaigžde ir užsibaigė?
– Šlagerių kultūra, restoraninė scena – ji tęsėsi ir sovietmečiu. Tarpukariu daugiausiai dėmesio susilaukė ir Antanas Šabaniauskas. Tai mūsų tautos labiausiai garbinami dainininkai. Šitų pavardžių nepamirštame.
– Kartais šios dvi įžymybės netgi painiojami tarpusavyje – yra tokia paralelė?
– Liūdna, kad estrados žvaigždės gyvenimas buvo trumpas – nuo plaučių uždegimo mirė būdamas vos 41-erių. Ar jam pavyko palikti atgarsį po savęs?
– Vienas dalykas, kuris tikrai įrodo ir neapgauna, kad D. Dolskis per tuos keletą metų Kaune tapo dideliu atlikėju, garsiu vardu – tai kiekis straipsnių ir palinkėjimų, kurie išėjo po jo mirties. Taip, atgarsiai buvo žiniasklaidoje ir visuomenėje ryškūs, yra žinoma, kad įžymusis Kipras Petrauskas padėjo vainiką, daugelis muzikų dalyvavo laidotuvėse, visi suprato, kad tai didelė netektis.
– Kokie legendinio dainininko gyvenimo faktai įdomiausi, mažiausiai žinomi?
– Kai D. Dolskis apsistojo Berlyne, jisai spėjo susituokti su Olga Čechova (1897 – 1980). Tačiau D. Dolskis ją paliko, kai išvažiavo į Kauną, nėra žinoma, ar jie išsiskyrė. O. Čechova, kurios vyras žydas, ilgainiui tarpukariu, po jo mirties, atėjus į valdžią Hitleriui prieš karą tampa Trečiojo Reicho nacionaline artiste, aktore – aukščiausio sluoksnio elitu. Ji bičiuliavosi tiek su pačiu diktatoriumi, tiek su didžiųjų Reicho vyrų moterimis.
Vienas stand-up'o pionierių
– Ką mums davė D. Dolskis – tarpukario kultūros grynuolis?
– Vienus žinomiausių lietuviškų kūrinių, kuriuos žino visos kartos, nesvarbu, kad jos keičiasi. Užaugau su jo kūriniais, augdamas jau Nepriklausomoje Lietuvoje, per Andriaus Mamontovo, Vytauto Kernagio perdainuotas versijas. V. Kernagis buvo didelis D. Dolskio fanas, tik jo dėka turime legendinio atlikėjo skulptūrą Kaune (skulptorius Romas Kvintas – aut. past.). Maestro yra ne kartą pabrėžęs, kad jeigu Dolskis būtų ne Danielius, o Jonas ar Antanas, seniai egzistuotų jo vardo premija...
Galbūt mažai sureikšmintas faktas, bet jis yra sceninės komedijos pradininkas, dabar šis žanras įsivaizduojamas kaip stand-up'as. D. Dolskis „darė“ estradinę komediją ant scenos ir jam puikiai tai sekėsi. Galima sakyti, kad jis buvo vienas stand-up'o pirmtakų, pionierių, pradininkų, išradėjų ir sumąstytojų. Sovietmečiu šis žanras buvo išvis numarintas.
– Kone visiškai neišliko populiaraus estrados klasiko nuotraukų, įdomu, kodėl?
– Yra žinoma, kad jis išvis nelabai mėgo fotografuotis. Turėtų būti nuotraukų iš jo pasirodymų, bet jos, matyt, sugulusios asmeniniuose archyvuose arba buvo sovietmečiu sunaikintos. Būtų įdomu, ypač apie jo kitus gyvenimo etapus sužinoti – Peterburge ir kituose Europos miestuose, kur jisai pasirodydavo, tikrai turėtų būti išlikę medžiagos apie D. Dolskį – archyvuose ar muziejuose, kažkur kažko dar yra.
– Yra vietos tyrinėjimams?
– Taip, bet tik niekas to nedaro...
***
D. Dolskis dainavo „Versalio“, „Metropolio“ restoranuose, „Konrado“ kavinėje, kino teatre „Triumfas“, gastroliuodavo ir kituose Lietuvos miestuose. Jo repertuare – pasaulyje madingi kūriniai ir, svarbu pažymėti, kad išmokęs lietuvių kalbą D. Dolskis pats rašė dainų tekstus. Jis pirmasis užsieniniams šlageriams suteikė lietuvišką turinį, kūrė šmaikščius monologus, anekdotus, parodijas.
Šiandien labiausiai atpažįstamos D. Dolskio dainos: „Palangos jūroj“, „Kariškas vaizdelis“, „Gegužinė“, „Lietuvaitė“, „Aš myliu vasaros rugiagėlę“, „Onyte, einam su manim pašokti“, „Su armonika į Braziliją“ ir kt.
1929–1931 m. Berlyno „Homocord“ ir Londono „Columbia“ formose įrašė 16 plokštelių, kurių nemaža dalis saugoma Kauno Viešosios bibliotekos muzikos skyriuje.
