Skulptūras viešose erdvėse siūlo palikti ramybėje bent 70 metų: jei norime, kad visiems patiktų, geriau statyti ligonines

Menotyrininkė Elona Lubytė įsitikinusi, kad su monumentaliomis skulptūromis viešose erdvėse kaip įamžinimo ženklais vis dar yra didelė problema mūsų šalyje. Sprendimas „nuleisti“ Petro Cvirkos paminklą ar Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas, anot jos, – politiniai sprendimai. „Darome lygiai taip pat, kaip ir okupantai – griauname vienus ženklus, kad pastatytume kitus“, – darė išvadą ji, Radvilų rūmų dailės muziejuje vykusioje viešoje diskusijoje „Apie materialumą“. Vilniaus dailės akademijos (VDA) skulptūros katedros vedėjas Antanas Šnaras oponuodamas kalbėjo, kad norint keistis, privalu atsisakyti išlikusio totalitarinio žvilgsnio į menininką kaip amatininką. Ar tikrai visuomenė dar nesubrendo suvokimui, kad skulptūrinė įvairovė yra patraukli, o apie paminklų statymą viešumoje, kaip sakė E. Lubytė, reiktų pamiršti bent jau septyniasdešimčiai metų?

Vis dar yra daug chaoso

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Skulptūros rinkinio kuratorės E. Lubytės pastebėjimu, menas viešose erdvėse vis dar skendėja chaose.

„Savivaldybė kaip įkaitas – politikai priima sprendimus, sudaro herojų kelią (A. Smetona, Jonas Basanavičius ir kt.), o tada skelbiamas konkursas. Menas viešose erdvėse po šiai dienai išliko politiniu bonusu ir reprezentacijos teikimo priemone“, – teigė diskusijos dalyvė.

Ieškant priežasčių, kodėl taip yra, pasak E. Lubytės, vertėtų atkreipti dėmesį į Atgimimo priešaušrį, 1988-uosius, kai skulptūros ir tapybos katedra pradėjo perversmą Dailės akademijoje, kartu su Sąjūdžiu. Praeito šimtmečio istorija ir dabartis, dailėtyrininkės manymu, tarpusavyje susiję dalykai.

„1988-aisiais Dailininkų sąjunga gavo leidimą parengti paminklą Vilniaus miesto įkūrimui, su sąlyga, kad bus surengti projektai Lenino paminklo konkurso variantui keliose Lietuvos miestuose, kur jo nebuvo. Kai įvyksta pirmas konkursas Vilniaus miesto įkūrimui, yra nominuojami penki darbai, tarp kurių buvo Mindaugas Navakas, Gediminas Karalius, Petras Repšys,Vladas Urbanavičius, Stanislovas Kuzma. Laisvė tuo metu atrodė kaip siekiamybė, bet staiga išaiškėjo, kad vieni ją supranta vienaip, kiti – kitaip. Šito projekto rezultatai buvo anuliuoti, spaudžiant menininkų bendruomenei. Tada paskelbtas antras konkursas – ne Vilniaus įkūrimui, ne abstrakcijai, o asmeniui – kunigaikščiui Gediminui. Stengiantis išvengti įtampos tarp naujojo ir tradicinio meno, nes didžioji visuomenės dalis visgi pripažįsta tradicinį. Tuomet atrastas gelbėjimosi ratas, pakviestas išeivijos menininkas Vytautas Kašuba, kuris niekada nedirbo su monumentaliais darbais. Rezultatą turime“, – priminė priešistorę menotyrininkė.

Antrasis konkursas, E. Lubytė neabejojo, nesėkmingas lygiai tokiu pat požiūriu. 1989-aisiais, paminklo, skirto masinių deportacijų aukoms „Atsisveikinimas su Lietuva“, turėjusio būti pastatyto Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje nugalėtojas – M. Navakas. Jo projektą galima matyti Vilniaus muziejaus parodoje.

„Vėlgi, visuomenė pasipriešino, pasakė ne, buvo pasirinktas tarpinis, demokratinis, visus patenkinantis variantas. Nuo tada prasidėjo krizė darbų viešose erdvėse. Laimi ir įsiveli į diskusiją su visuomene – gerai ar ne? Dalis menininkų tiesiog pradėjo daryti tai, kas jiems rūpi“, – iškėlė problemą ji.

Elona Lubytė

„Menas viešose erdvėse po šiai dienai išliko politiniu bonusu ir reprezentacijos teikimo priemone“

Šalin rankas nuo paminklų statybos?

Kai yra kalbama apie kolektyvinę sąmonę, bandymą surasti susitaikymą, kad kūrinys visiems patiktų, E. Lubytės pastebėjimu, tokiu atveju, jau geriau statyti ne paminklines skulptūras, o ligonines ir bibliotekas.

„Iš tikrųjų tai būtų teisingiausia. Grįžtant prie istorijos. Po to nesėkmingo Vilniaus įkūrimo paminklo konkurso, intelektualas, kultūros veikėjas Žibuntas Mikšys iš Paryžiaus parašė: „Šalin rankas nuo paminklų statymo penkiolikai metų, kol visuomenė nesuaugs, nesubręs, neatsiras bendros estetinės vertybės ir susitarimas, kad įvairovė yra patraukli“. Aš sakyčiau, kad 45-iems ar 70-čiai metų, kol ateis nauja karta pagal Mozę, tiek reikėtų palikti paminklus ramybėje, menams ir praktikoms duoti gyventi savoje erdvėje“, – darė išvadą E. Lubytė.

Rinkoje, kaip pastebėjo ji, galioja savireguliacijos mechanizmai, o laisvė pasirinkti – labai svarbi mūsų visuomenėje.

„Kodėl šiandien yra sunku jauniems kūrėjams? Sistema tarp to, kaip darbus įsigyja nacionalinės kultūros institucijos, ir to, kaip privačios struktūros – skiriasi kaip dangus ir žemė. Pavyzdžiui, 2017-aisiais LNDM susitarė su Žilvinu Landzbergu dėl vieno skulptūrinio objekto iš Venecijos bienalės. 2018-ųjų pavasarį muziejus parengė paraišką Lietuvos Kultūros tarybai (LKT), į kurią įtraukiamas ir pristatomas minėtas menininko darbas, o pinigus gavome 2018-ųjų pabaigoje. Nuo šlovės valandos bienalėje praėjo nemažas laiko tarpas, šitaip praradome vertingą kūrinį... Menininkas sako, jau turįs pirkėją, o aš net nesu garantuota, kad KT patvirtins šitą paraišką. Tad jauniems žmonėms daugiau nieko kita nelieka kaip orientuotis į besikeičiančią ir dinamišką rinką“, – atkreipė dėmesį į spragas E. Lubytė, pabrėždama, kad visų šių aplinkybių ir galiojančių viešųjų pirkimų reglamentų kontekste oficialūs valstybiniai užsakymai sustingdinami.

Reikalingi tik išpildytojai

A. Šnaras pastebėjo, kad kuriant meną viešojoje erdvėje – visai nesvarbi menininko nuomonė.

„Lyg ir sklando ore, kad kūrėjas gali nuskaityti kontekstą, kuriame gyvename – subtiliau, su ironija, kritiškai. Menas, tokiu atveju, būtų gyvas. Kodėl politikai darydami užsakymus paminklams neįrašo savęs į kūrėjų sąrašą? Jie atlieka didžiąją dalį darbo, po to reikalingi tik išpildytojai... Mano supratimu, nėra garbinga menininkui samdytis meistrus. Kai menininko raumenys veikia gerai, tik tada įlašinamas vadinamasis konceptualumas“, – kalbėjo VDA skulptūros katedros vedėjas.

Dar vienas dalykas, susijęs su laisvės samprata, kaip pabrėžė A. Šnaras, – požiūris į studijuojantį kaip individą. „ Taip nebuvo visą laiką. Kai aš studijavau, rinkos samprata buvo ryškioje šviesoje – reikalingi melžėjos portretai – viskas nuoseklu. Dabar gi studentai renkasi dėstytoją, jis arba ji formuoja savo studijų programą. Užsakovai šalia, kiekvieno reikalas pasirinkti. Tą patį savomis akimis pamačiau važinėdamas po vakarų Europos šalis – studentai daro tai, ko jiems reikia. Jaučiu atsakomybę, jauni žmonės turi žinoti, kas vyksta pasaulyje. Taip, yra lavinimo problema, rengiantys dailės mokytojus – žemiau kritinio brūkšnio... Pasižiūrėjęs, kaip ruošiami planai dailės edukacijai pajuokavau, kad jiems pritartų nebent sovietinis kultūros veikėjas Lionginas Šepetys – ideologiškai jis mumyse sėdi“, – įžvalgomis dalijosi A. Šnaras.

Antanas Šnaras

„Kodėl politikai darydami užsakymus paminklams neįrašo savęs į kūrėjų sąrašą? Jie atlieka didžiąją dalį darbo, po to reikalingi tik išpildytojai“

Skulptorius Tauras Kensminas irgi atkreipė dėmesį į tai, kad praktinių žinių stygių teko pačiam užglaistyti. „Gan glaudžiai su materija dirbantį menininką formuoja ne tik alma mater. Mano situacija dėkinga – tėvas irgi skulptorius, tad viskas išėjo natūraliai. Studijų metu bandžiau tarpdisciplininį meną, bet pasirinkau kitą kelią, priimtiniausia strategija – suteikti tūrį, kūną“, – kalbėjo jis.

Jau dešimtmetį skulptūrą kaip meno objektą pristatinėjančios galerijos (AV17) įkūrėja ir vadovė Kristina Mizgirytė pastebėjo, kad šiuo metu susidomėjimas skulptūra auga.

„Išryškėjo susidomėjimas lauko objektais, gauname užklausų iš JAV privačių fondų, miestų parkų. Kas liečia Lietuvą, džiaugiamės, jei menininkų darbai atsiranda viešoje erdvėje. Bendradarbiaujant su MO muziejumi įsigyti trys skulptorių darbai Vingrių šaltinių skverui. Rafal Piesliak instaliacija „Sodai“ atsirado dešiniajame Neries krante. Kiekvienas pradėjęs kūrėjo kelią tikisi jame sėkmingai veikti, kad ta veikla atneš finansinį stabilumą. Mažoje besiformuojančioje rinkoje – svarbus medžiagiškumas, forma, išraiška, apčiuopiamumas. Jei kalbėtume apie dideles meno rinkas – ten paprasčiau pasiūlyti efemerišką, mažiau materialų kūrinį, performansą“, – skirtumus analizavo K. Mizgirytė.

Vyraujantis taprdiscipliniškumas, K. Mizgirytės pastebėjimu, patinka daugeliui. „Tokia išraiška džiaugiamės, pristatome parodų metu. Tačiau pas mus sutinku vis mažiau universalių jaunų kūrėjų, kurie balansuotų „abejomis kojomis“. Dėl to pradėjome bendradarbiauti su Pabaltijo šalių menininkais, atsigręžėme į latvius, puikiai sujungiančius daugiapolius projektus. Neseniai grįžau iš Bazelio, kur vyko viena stipriausių meno mugių. Kas labiausiai nudžiugino? Buvo begalės stendų – vien skulptūrinių objektų, jie ant bangos“, – skulptūros potencialą meno rinkoje tikino matanti K. Mizgirytė.

Šiuo metu Radvilų rūmų dailės muziejuje vyksta trys parodos, iš jų dvi – skulptūros: M. Navako „Kambariuose ir lauke“, Aldo Giannotti „Muziejus performanse“ bei Tauro Kensmino „Kritinė riba“ galerijoje (AV17).