V. Tallat-Kelpša pasakojo sugalvojęs stoti į Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) skulptūros katedrą dar tuomet, kai mokėsi paskutinėje klasėje.
„Anuomet buvo didžiuliai konkursai: dešimt į vieną vietą. Institutas teikdavo pirmenybę tiems, kurie po armijos ar baigę technikumą. Tuokart man nepavyko, tad įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą (dabar Vilniaus universitetas, Šiaulių akademija). Būtent ten pradėjau labiau domėtis skulptūra, nors daugiausia buvo piešimo, tapybos, kompozicijos užsiėmimų. Bet dėstė ir skulptūrą, keramikos pradmenis. Savo baigiamajam darbui pasirinkau skulptūrą. Garsieji „Grifonai“ stovi prie įėjimo į grafų Zubovų rūmus, kuriuose įsikūręs Šiaulių universiteto Menų fakultetas. Vertinimo komisija, atvykusi iš Vilniaus, nustebo pamačiusi mano kurtas skulptūras, sakė, kad Dailės akademijoje nelabai kas tokio lygio darbus daro... Viskas nuo to ir prasidėjo, gavau paskyrimą į Šiaulių technikumą, dirbau skulptoriumi. Vėliau su šeima išsikėlėme – išvažiavome į Panevėžį, čia jau gyvename ilgą laiką“, – kalbėjo V. Tallat-Kelpša.
Šiandien menininkas direktoriauja Panevėžio dailės mokyklai, mokiniams dėsto skulptūrą. Kūrybai, pasakojo jis, laiko lieka nedaug, tad tenka aukoti savo savaitgalius.
Skulptūros mene fizinis darbas neišvengiamas, bet jis kitoks nei skaldant malkas
Skulptūra – vaizduojamosios dailės šaka ir seniausia trimačio meno rūšis, sukelianti, ko gero, ne tik kūrybinių kančių, bet ir išsunkianti fizines jėgas?
„Skulptūroje fizinis darbas tiesiog neišvengiamas. Tačiau jis visiškai kitoks nei skaldant malkas – darbas nėra nuobodus ar monotoniškas, mechaniškas. Kiekvienas tavo prisilietimas susietas su mąstymu, su mintimi – turi nuolat galvoti – kaip? Tai įtraukia, fizinio nuovargio nebejauti. Esu buvęs įvairiuose simpoziumuose – ir Turkijoje, Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje, įvairiose šalyse – yra simpoziumų, trunkančių ištisas penkias savaites. Dirbi fiziškai kiekvieną dieną – nuo ryto iki vakaro, kol sutemsta. Ir netgi tada nepavargsti... Atsiranda kažkokia ištvermė, pripranti prie ritmo, atsiranda vadinamasis trečiasis kvėpavimas. Galbūt čia kaip sporte – gali save įveikti. Užtat skulptūros vaizdas seka tave, grįžęs galvoji, o ką veiksi rytoj, kaip toliau, kokias formas vystysi, man tai labai įdomu“, – su užsidegimu kalbėjo kūrėjas.
Nors V. Tallat-Kelpša labiau atpažįstamas kaip didelės apimties skulptūrų autorius, tačiau jis daugiau nei keturiasdešimtmetį kuria ir mažosios plastikos kūrinius.
„Jau nuo formos, nuo pradinio eskizo pradedi galvoti apie tai, iš ko geriausiai būtų galima savo sumanymą įvykdyti, kaip į tą medžiagą įdėti savo idėją, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad skulptūros dydį kartais nulemia pati medžiaga. – Jei akmuo, marmuras – norisi to mastelio, dydžio. Tačiau vakare atsisėdus kažką nedidelio nulipdyti irgi įdomu, vėliau galima atlieti tą kūrinėlį iš bronzos. Taip viskas ir atsiranda. Pasirinkimas susijęs netgi su metų laiku – tiems didiesiems darbams reikia gerų lauko sąlygų, tai imuosi tik vasarą, o žiemą – lieka bronza, tapyba.“
Vadinasi, tas faktas, kad V. Tallat-Kelpšos kūryboje padaugėjo darbų iš bronzos – susijęs su oro sąlygomis? „Neatmesčiau to faktoriaus“, – nusijuokdamas atsakė skulptorius.
Įkvėpimo reikia ieškoti, jis pats neateina
Skulptūros menui, anot V. Tallat-Kelpšos, būdingi du dalykai: „Vienas jų – medžiagos pridėjimas. Kai lipdai iš molio, plastilino ar kitokių medžiagų, kūrinį lyg augini. O kitas – iš luito reikia atmesti tai, kas nereikalinga. Labai paprasta – numeti, numeti, lieka skulptūra“, – aiškino kūrėjas.
O kad būtų taip paprasta, kaip skamba! Neįkainojamiausias instrumentas – skulptoriaus rankos, – pasidalinu savo įžvalga. „Rankos – smegenų priedėlis, jei žinai, ką darai. Visą laiką esu šiek tiek priekyje“, – replikavo V. Tallat-Kelpša.
Dalis idėjų, skulptoriaus pasakojimu, atsiranda iš poreikio dalyvauti įvairiuose konkursuose, siūlant projektus simpoziumams: „Pakviečiama dalyvauti tik dešimt, o projektų pateikiama trys šimtai. Reikia pasiūlyti tokią idėją, kad patektum tarp tų dešimties, ir dažnai pasiseka! Prieš pasiūlydamas, darai dešimtis eskizų, lipdai, tokiu būdu atsiranda tam tikras kūrybinis archyvas. Aišku, yra ir laisvalaikio piešimas. Mėgstu kalbėdamas telefonu nevalingai piešti ant kalendoriaus lapelio, o tas piešinys kartais pavirsta skulptūra. Visai neblogos mintys atsiranda. O šiaip, dažniausiai tai yra tikslingai užsibrėžta užduotis. Nesu iš tų menininkų, kuriems reikia ypatingų sąlygų ar laukti įkvėpimo – paimu ir dirbu, o bedirbant renku medžiagą.“
Kaip vieną geriausių savo darbų, V. Tallat-Kelpša įvardijo skulptūrą „Pario teismas“. Pasak legendos, Trojos karą sukėlė Spartos karaliaus Menelajo žmonos Helenės, arba Elenos, pagrobimas.
Helenę pagrobė Paris. Ši pagrobimo istorija yra grįsta kitu mitu apie Pario teismą, kai jis dar buvo niekam nežinomas piemuo Idos kalno papėdėje. Per jūrų deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo vestuves nesantaikos deivė Eridė prie durų paliko obuolį su užrašu „Gražiausiajai“. Dėl obuolio susiginčijo trys deivės: Afroditė, Hera ir Atėnė. Dzeusas teisėju paskyrė Parį. Kiekviena deivė stengėsi palenkti Parį į savo pusę, žadėdama jį gausiai apdovanoti. Paris galėjo rinktis vieną iš trijų: Heros siūlytą viešpatavimą visoje Azijoje ir jos turtus, Atėnės siūlytą išmintį ir nenugalimumą arba Afroditės siūlytą gražiausios moters meilę. Paris pasirinko Afroditės pasiūlymą.
„Pario legenda pamėtėjo skulptūros sukūrimo mintį. Tai mažosios plastikos darbas, atvaizduotos trys stovinčios gracijos. Piemens ten nėra, bet jis juntamas, o deivės varžosi tarpusavyje. Esu sukūręs ir fantastinių gyvūnų, įvairių sutvėrimų – tai ir kentaurai, ir grifonai, ir harpijos... Graikų mitai domino nuo seno, šia kryptimi esu šiek tiek padaręs darbelių“, – kukliai kalbėjo V. Tallat-Kelpša ir pridūrė, kad graikų mitai – galingas impulsas kūrėjui.
Skulptorius išskyrė Dailininkų sąjungos inicijuotą projektą „Skulptoriai skaito Donelaitį“, vykusį nuo 2010-ųjų iki 2014-ųjų.
„Skulptoriai siūlė įvairius darbus, atspindinčius Kristijono Donelaičio kūrybą. Darbus vežiojome po daugybę Lietuvos miestų, įvairias valstybes – Lenkiją, Kaliningradą, Baltarusiją, Vokietiją – tie darbai buvo nuvažiavę iki pat Ispanijos. Įdomus projektas, jo metu sukūriau dvi mažosios plastikos skulptūras. Regis, irgi vykusios“, – pasvarstė V. Tallat-Kelpša.
Pagrindinis burbėjimo motyvas – pinigai
Kaip sėkmingą projektą jis išskyrė ir paties organizuotus tarptautinius akmens skulptūros simpoziumus, kurie sulaukė visuomenės susidomėjimo, paliko miestui dešimtis skulptūrų. Tokių simpoziumų Panevėžyje buvo surengti šeši – tik septintajam pritrūko lėšų... „Dirbdamas organizatoriaus darbą sugebėjau sukurti penkias skulptūras! Nemažas krūvis tą mėnesį užgriūdavo: reikėjo rūpintis kitais penkiais žmonėmis – apgyvendinti, maitinti, vežioti, akmenis pateikti. Pačiam parašyti projektus ir gauti finansavimą...“, – nutęsė V. Tallat-Kelpša.
Mūsų šalyje kultūros paminklų situaciją tikriausiai galima būtų apibūdinti kaip įtemptą – skulptoriaus ir žiūrovo akistata priešpriešinė. Ar įmanoma surasti kompromisą, ar taip ir liks, vieni nesuprasti, o kiti – burbantys? „Pagrindinis burbėjimo motyvas – dėl pinigų, kaip ir viskas šitame pasaulyje... Nuo to viskas ir prasideda, nors menininko darbas iš tikrųjų sunkiai įvertinamas pinigais. Vieną kartą, regis, kad nebuvo už ką mokėti, kitą – kodėl atiteko taip mažai. Kiekvienas turime savo nuomonę, galvojame, ar paminklas savo vietoje, ar ką nors atspindi“, – samprotavo menininkas.
Paminklas, anot jo, turėtų būti kitoks – monumentalūs statiniai, atvaizduojantys herojus šiek tiek atsibodę. „Pažymėti kažkokį tautai nusipelniusį žmogų ar įvykį, mano nuomone, nėra blogai, jeigu skulptorius sugeba šį uždavinį teisingai išspręsti... Apie savo darbus tragiškų pastebėjimų, kurie nuliūdintų – neteko išgirsti, netgi priešingai. Kai sukūriau paminklą Lietuvos kariuomenės pulkininkui leitenantui Jonui Variakojui (kuris dabar stovi Panevėžio Nepriklausomybės aikštėje, sukurtas dar 2001 metais) sulaukiau padėkų – ne tik iš jo giminių, bet ir iš Amerikos. Pagyrų gavau ir dėl vieno paskutinių savo darbų – paminklinės skulptūros Vyčio kryžiaus kavalieriams. Tačiau visada bus tokių, kurie parašys neigiamą atsiliepimą, vis dėlto kritika subjektyvus dalykas. Galbūt kritikuoja žmogus tiesiog nusiteikęs prieš bet ką, galbūt jam tiesiog bloga diena – neišsimiegojo ar ne tą suvalgė... Turiu jaudintis dėl to, pavyko ar nepavyko darbas, perteikiau esmę ar ne“, – pažymėjo jis ir pridūrė, kad svarbesni profesionalų, meno kritikų vertinimai, tačiau esą ir čia visko būna.
