Škotijoje apdovanojimą už dokumentinį filmą gavusi lietuvė režisierė: parengties būsena padeda priimti realybę tokią, kokia ji yra

Džiugi naujiena – Gailės Garnelytės režisuotas trumpametražis dokumentinis filmas „Robotas ir peteliškė“ laimėjo geriausio dokumentinio filmo (Best documentary) apdovanojimą „Feel The Reel“ festivalyje Škotijoje. Svarbu paminėti, kad G. Garnelytė su šiuo filmu debiutavo kaip režisierė. „Iki tol dirbau kino, televizijos scenarijaus, dramaturgijos srityje. Filmas baigtas kurti 2021-ųjų vasarą, jį pristatyti – ilgas procesas! Į vieną festivalį surenkama penki tūkstančiai paraiškų... Pradžioje turėjau tikslą, kad bent viename festivalyje atrinktų parodyti, o dabar jis keliauja. Berods, tai jau dvyliktas festivalis, pranoko lūkestį“, – sėkmingu debiutu pasidžiaugė G. Garnelytė.

Gaudant akimirkas

Paklausta, kaip sugalvojusi, kad norėtų imtis režisavimo, kad nebepakanka parašyti scenarijų, kūrėja tikino, kad istorijos pasakojimas ją visada traukęs, bet šįsyk tiesiog norėjosi, kad ir galutinis rezultatas priklausytų nuo jos pačios.

„Kai scenarijus nėra finansuojamas, tada tik nuo režisieriaus priklauso, ką jis toliau darys – ar bandys tęsti filmo gamybą, ar apsigalvos. Scenaristas tokioje tarpinėje pozicijoje. Buvau pasiilgusi autorystės, kad nuo manęs priklausytų, ar bandysime toliau. Norėjosi šį kūrybinį etapą paimti į savo rankas“, – sakė ji.

Dokumentinių filmų fenomenas – visa kūrybinė komanda dalyvauja filmuojamų herojų gyvenime, o jie, regisi, net nepastebi, kad yra stebimi kameros akies. Kaip tai pavyksta?

„Tai yra akimirkų gaudymas. Žinoma, žmonės visada jaučia ir kamerą, ir diktofoną, jie būna parengtyje. Normalu, kad pačioje pradžioje herojai nėra atsipalaidavę, juos reikia prisijaukinti. Tą akimirką, kai įsuka veiksmas – kamera tampa mažiau pastebima. Mano filme net yra vietų, kur herojai mini, kad yra filmuojami. Nesiekiau parodyti, kad kameros nėra, nes jinai irgi pasakoja istoriją. Bet taip, šituo atveju, mums pasitarnavo tai, kad daugiau nei savaitę buvome kūrybinėje ekspedicijoje Kintuose, kur filmo herojai ruošė savo pasirodymą „Robotas ir peteliškė“. Jie buvo užsiėmę tuo pasiruošimu, galbūt tada ir kamera mažiau pastebima. Visgi nesiekiau apgauti, manipuliuoti, nuolat kalbėdavomės apie tai, ką rodysime, kas svarbu šitame filme“, – apie kūrybinį procesą pasakojo G. Garnelytė.

Dokumentinis žanras, G. Garnelytė tęsė, jai yra artimas, nes yra tekę dirbti panašų darbą kuriant televizijos laidas, todėl jį pasirinko filmo kūrimo režisieriniam debiutui: „Režisūra ir dokumentika man labiau pažįstamos sritys, nei, tarkim, montažas. Mintis kurti dokumentinį filmą kilo dėl mano klasės draugės, su kuria palaikome ryšį nuo senų laikų – nusprendžiau papasakoti apie ją istoriją. Vaidybinis kinas man įdomus, norėčiau to imtis, tad tai tik pradžia, nuo kurios lengviau pradėti.“

Istorijos nutinka filmuojant

Dokumentiniame kine, anot G. Garnelytės, tu gali turėti temą, tačiau pati istorija – nutinka filmuojant.

„Tokių nutikimų daug buvo – herojams pradžioje įgėlė bitė, daug kas galvoja, kad surežisuota, bet ne – taip iš tikro nutiko! Filmuojant pradeda nutikti dalykai – nežinai, kas, bet tu turi būti nuolat pasiruošęs. Tokia parengties būsena padeda priimti realybę tokią, kokia ji yra. Taip ir gimsta tikrumas. Dokumentikoje scenarijaus rašymas vyksta vėliau, jau po nufilmavimo. Dėlioji tai, ką turi, nebegali prikurti – iš turimos medžiagos stengiesi kūrybiškai papasakoti istoriją. Kuriant vaidybinį filmą yra priešingai – pradžioje sukuri istoriją. Dokumentikoje daugiau atsitiktinumo, – pastebėjo ji.

Filmo siužetas sukasi apie vieną pagrindinių herojų – Ievą, kuri, ištrūkusi iš buities rūpesčių ir palikusį dukrą seneliams, išvyksta į rezidenciją Kintuose. Čia jauna menininkė kartu su savo draugu Vadimu pradeda ruošti muzikinį pasirodymą „Robotas ir peteliškė“. Ši istorija kalba apie kūrybinę savirealizaciją, daugelį moterų kankinančią dilemą – kaip suderinti kūrybinę karjerą ir motinystę?

Šią temą, G. Garnelytė pasakojo, atsinešė pagrindinė filmo herojė, ji išsivystė natūraliai: „Ieva visada norėjo kūrybinės savirealizacijos, ji yra mama, bandanti surasti balansą. Mama ir savirealizacija. Galima ir plačiau aprėpti, apskritai, kas yra kūrybinė savirealizacija? Kiek to reikia kasdienybėje, ar visiems to reikia, galbūt kiekvienam būtina kūrybiškai realizuotis? Tikiu, kad kiekvienas turi tam teisę. Pati vedu scenarijaus rašymo kursus – kūrybiškumą plėtoti, vienokia ar kitokia forma, man atrodo, yra svarbu.“

Ilgesnis trumpametražis filmas

Kūrėjos planuose – tolimesnė filmo sklaida, platinimas. Po pirmosios premjeros filmas įprastai būna platinamas keletą metų, dalyvauja festivalių programose. Lietuvoje šį filmą galima pasižiūrėti zmonescinema.lt platformoje.

Dabar G. Garnelytė dirba ties kitu dokumentikos projektu – kuria filmą apie humanistinės fotografijos atstovą Artūrą Morozovą, įdomius žmones, kuriuos jis sutinka Lietuvoje, susitikimus ir atsitiktinumus.

„Tai visai kito žanro, rimtesnė dokumentika – ne tokia komiška. Bet tai irgi bus atsigręžimas į žmogų, stebėjimą, kas vyksta už Vilniaus ribų“, – trumpai apie naująjį projektą kalbėjo G. Garnelytė.

Kartais kūrėjai renkasi daryti trumpametražį, kartais – ilgametražį filmą. Kas nulemia šį apsisprendimą?

„Pradedantieji kūrėjai dažniausiai pradeda nuo trumpametražių filmų, nes lengviau gauti finansavimą, lengvesnis startas. „Robotas ir peteliškė“ išėjo gan ilgas, jo trukmė 25 minutės. Būna trunkančių ir penkiolika, ir dešimt minučių. Festivaliai atsirenka rodyti trumpesnius, kad galėtų daugiau sutalpinti filmų į programą. Bet negalvojau apie laiką, man norėjosi papasakoti istoriją, ji tilpo į būtent tokį formatą. Sutrumpinti jos, kad ir kaip norėjome tai padaryti, nepavyko. Ilgesnė trumpametražė istorija“, – pažymėjo režisierė.

Žodžių jungimas su vaizdu – tarsi kompromisas tarp literatūros ir kino

G. Garnelytė sutiko su mintimi, kad trumpametražio filmo formatas Lietuvoje tapo labiau populiarus, nei buvo anksčiau. Ji svarstė, kad tai nulėmė didesnė sklaida: „Yra atsiradusi „Lithuanian Shorts“ programa, organizuojamas festivalis. Trumpametražiai filmai tapo labiau matomi. Užsienyje tai – populiarus žanras, daugelis renkasi trumpametražių filmų programas žiūrėti kinuose. Lietuvoje pamažu populiarėja, tai įdomus žanras, nebūtinai pradedančiojo kūrėjo – tokia forma, manau, taps patrauklia, ypač kai kultūra šiandien itin vaizdiška, – gali pamatyti istoriją per trumpą laiką.“

Vilniaus Universitete G. Garnelytė studijavo literatūrą. Kaip žodžio meistrę įtraukė vaizdas?

„Visada svajojau dirbti su kino scenarijumi. Po literatūros studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigiau kino dramaturgiją. Buvome pirmas dramaturgų kursas, ten nuo pat pradžių buvo kalbama apie vaizdą. Žodžių jungimas su vaizdu – toks tarsi kompromisas tarp literatūros ir kino. Įdomus ir pats montažo procesas. Dar neturiu daug patirties, yra ko išmokti, bet šiuo metu man tai tikrai labai įdomu!