I. Illichius skelbia: „Mokykla – blogiau už kalėjimą“; „Mokykla – kaip reklamos agentūra, įpratinanti tikėti, kad tau reikalinga būtent tokia visuomenė, kokia yra dabar.“ Švietimo sistema dabar yra visiškai iškreipusi mokymosi prasmę bei žinių vertės suvokimą. Autoritetu laikomi mokytojai kala į mokinių galvas daugybę vargiai reikalingų faktų, o visi tie įtampos kupini metai, praleisti mokykloje, nejučia formuoja „teisingą“ požiūrį į gyvenimą. Tokį, kuris būtų patogus nusistovėjusiai tvarkai. Mokykla „muštruoja“, o ne suteikia kritinį laisvą mąstymą. Kitaip ir negali būti, nes ji yra tam, kad paruoštų mus tarnauti kitoms visuomenės institucijoms, kitaip tariant, gyventi paklusniai. Modernios švietimo sistemos pasekmė – mūsų dabartinė visuomenė, įsitikinusi, jog pažymiais ir diplomų skaičiumi galima nusakyti žmogaus išsilavinimą – ir kartu jo ekonominę naudą visuomenės gerovei. O tai ydinga. I. Illichius siūlo mąstyti apie mokymąsi be privalomų mokyklų.
Anot I. Illichiaus, viena labiausiai liūdinančių švietimo sistemos sudedamųjų dalių – neteisinga motyvacija. Mokymo ir mokymosi procesas apkarsta tiek mokytojams, tiek mokiniams, nes šie priversti įsiminti daugybę dalykų (kurių didžioji dalis jų visiškai nedomina). Sistema užmerkia akis prieš tikrąją mokymosi paskirtį – praplėsti akiratį, formuoti platų ir kritišką požiūrį į pasaulį, įgyti esminių gyvenimui būtinų įgūdžių. Vietoj to mokiniai nuolat patiria stresą konkuruodami dėl pažymių, kurie labai retai parodo, koks žinių bagažas iš tikrųjų sukauptas. Aklas kalimas padeda gauti „gerą“ įvertinimą, pradžiuginti tėvus bei tapti pranašesniam už bendraklasius. Kai kurie mokiniai neapsikenčia ir maištauja jausdami absurdą, bet daugelis pasiduoda ir susitaiko.
Autorius provokuoja: „Išmokyklinti visuomenę – vadinasi, panaikinti vieno žmogaus galią priversti kitą žmogų dalyvauti kokiame nors sambūryje.“ Jo manymu, vienintelė išeitis rezultatyviems pokyčiams – privalomų mokyklinių institucijų panaikinimas ir gyvo mokymosi tinklo sukūrimas, kai proceso dalyviai patys sprendžia, kokių žinių jiems reikia ir kur jų gauti. Tokiame tinkle mokytojo vaidmuo pasikeistų – iš perduodančio žinias mokytojas taptų nukreipiantis, padedantis mokiniui surasti žmones, galinčius pasidalinti reikalingomis žiniomis. Anot I.Illichiaus, tokia sistema atsigręžtų į tikrąją mokymosi paskirtį – praplėsti akiratį, formuoti platų ir kritišką požiūrį į pasaulį, įgyti esminių gyvenimui būtinų įgūdžių.
Kaip pavyzdį I. Illichius pateikia asmeninę patirtį, kai jo draugui kunigui prireikė kuo skubiau kelis šimtus Niujorko arkivyskupijos atstovų išmokyti ispanų kalbos pagrindų. Tam buvo pasirinktas neįprastas būdas. Per ispanakalbę radijo stotį paleistas skelbimas apie ispanų gimtakalbių iš Harlemo poreikį. Iš kelių šimtų savanorių paauglių buvo atrinkta keturiasdešimt, kurie per savaitę buvo išmokyti naudotis filologams skirtu ispanų kalbos vadovėliu. Kiekvienas savanoris gavo po keturis niujorkiečius ir per pusmetį 127-iose Niujorko arkivyskupijos parapijose atsirado bent po tris ispaniškai bendrauti gebančius niujorkiečius. Šis metodas pritaikytas 1965 m.
Leidyklos „Kitos knygos“ lietuvių kalba išleista klasikinė I. Illichiaus knyga „Išmokyklinti visuomenę“ ne tik išryškina vis nepanaikinamas modernios švietimo sistemos ydas, vis dar aktualias ir mūsų šalyje, bet ir pasiūlo alternatyvų nukarūnuotai mokyklos institucijai. Privaloma perskaityti pedagogams, pirmūnams, maištininkams ir tiems, kam žodis mokykla sukelia ne tik neigiamas asociacijas.
