Ypač sunku ar net visiškai neįmanoma matematiškai tiksliai apskaičiuoti, kokia vadinamųjų dvasinių reiškinių vertė. Pavyzdžiui, kokia formulė padėtų išreikšti tautos moralę, sąmoningumą, dvasinį atsparumą? Galima reiškinius iliustruoti ir teigiamais, ir neigiamais pavyzdžiais, bet neįmanoma pateikti konkrečių, tarkime, „moralumo“ procentų. Tautą galima apibūdinti kaip darbščią, bet jos darbštumo koeficientas vis tiek nebus nustatytas.
Labai sudėtingus abstrakčius reiškinius bandoma sieti su tam tikrais konkrečiais, matematiškai apskaičiuotais duomenimis, pagal kuriuos statistiškai sudaromi valstybių „reitingai“. Pavyzdžiui, savaitraštis „Savaitė“ 2019 m. spalio 17 d. nr. 42, p. 7 paskelbė „Pensininkų gyvenimo rodyklę“, reitinguojančią 44 šalis. Pirmoje vietoje pagal pensininkų gyvenimo kokybę atsidūrė Islandija – 82 proc., paskutinėje – Indija, surinkusi vos 12 proc., Lietuvą, esančią 34 vietoje (60 proc.), lenkia Estija, užimanti 26 vietą, iškart po jos eina Lenkija (atitinkamai 67 ir 66 proc.). Latvija yra 35-ta (57 proc.), o Rusija 38-ta (48 proc.).
Ši vieno socialinio reiškinio analizė gana įdomi, bet neleidžia suvokti jo raidos. Daug svarbesnė už palyginimą su kitomis šalimis yra vidinė konkrečios valstybės dinamika. Juk kiekvienos šalies rodikliai yra jos individualios, netolygios su kitais kraštais, savitos raidos rezultatas. Taigi šalių sugretinimas, vaizdingai tariant, prilygsta gretinimui lenktynininkų, kurie starte išrikiuoti labai skirtingais atstumais vienas nuo kito, tačiau turi pasiekti tą pačią finišo ribą. Jei imtume kitas sritis (ilgaamžiškumo, nacionalinių pajamų vienam gyventojui dydį, baigusiųjų aukštąsias mokyklas skaičių 100 tūkst. gyventojų ir pan.), minėtų šalių reitingai gerokai pakistų.
Lietuvai, kaip ir kitoms panašaus istorinio likimo valstybėms, kur kas svarbiau atskleisti vidinius pokyčius, reiškinių dinamiką. Tik iš to galima spręsti apie pažangą, ekonomikos ir kultūros spragas, užčiuopti neišnaudotus rezervus. Visa tai pasidaro ypač akivaizdu, kai gretinami dviejų skirtingų epochų raidos rezultatai. Toks gretinimas labai praverstų, analizuojant du Lietuvos nepriklausomybės laikotarpius. Pirmasis buvo dramatiškai trumpas (1918–1940), antrasis, prasidėjęs po 1990 m. Kovo 11-osios, tęsiasi iki šiol.
Abiejų laikotarpių pradžia panaši – išsivaduota iš ilgai trukusios plėšrių kaimyninių valstybių priespaudos, kurią dauguma istorikų vadina okupacija. Dėl patogumo ir aš tuos laikotarpius kartais taip vadinu, nors iš tikrųjų okupacija ištisai laikytini tik kaizerinės (1915–1918) ir hitlerinės (1941–1944) Vokietijos valdymo tarpsniai. Carinė Rusija, okupavusi Lietuvą 1795 m., veikiai ją aneksavo. Aneksija truko iki 1915 m. Tarybų Sąjunga 1940 m. birželio 15 d. irgi okupavo Lietuvą, nors bandė tą faktą gudriai užmaskuoti. O tų pačių metų rugpjūčio 3 d. oficialiai aneksavo, kai TSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo „įteisintas“ Lietuvos inkorporavimas, paverčiant ją sąjungine respublika. Tas „priėmimas“ buvo ciniška aneksijos maskuotė. Carinė Rusija, aneksuodama Lietuvą, išsivertė be tokio kamufliažo, tačiau kiti laikai – kiti papročiai.
Skirtingi laikai lėmė skirtingą aneksijos pobūdį ir padarinius. Tad mūsų šalies padėties carinėje Rusijoje jokiu būdu negalima tapatinti su tuo, ką patyrėme, kai 1940 m. buvome okupuoti bolševikinės Tarybų Sąjungos. Visagalė kompartija bizūną derino su pyragu, todėl kai kuriems veikėjams tai duoda net pretekstą minėti tą penkiasdešimtmetį kaip gana šviesų laikotarpį, tačiau ano meto masinių represijų negali atpirkti jokie pakišami „pyragai“.
Viename straipsnyje neįmanoma aprėpti visų sričių. Čia bandysiu sugretinti Lietuvos periodikos būklę abiem nepriklausomybės laikotarpiais – tarpukariu ir 1990–2019 m. Kodėl pasirinkau būtent ją? Dėl keleto priežasčių. Visų pirma, turiu ilgalaikį tiesioginį ryšį su lietuvių spauda, todėl į akis krito atskirų jos laikotarpių savitumai, apie kuriuos istorikai beveik neužsimena. Antra, dabarties periodika yra tarsi neliečiama sritis – patys žurnalistai jos neanalizuoja, neaptaria, niekam nerūpi jos linkmė, nors to reikalautų nepaprastai išaugęs žiniasklaidos poveikis visuomenei. Spauda visais laikais, galima sakyti, buvo visuomenės auklėtoja, jos opinijos formuotoja. Dabar tuo atžvilgiu ją, ko gero, lenkia televizija, ypač internetas, bet nederėtų ignoruoti ir periodikos. Taip, jos būklė labai sudėtinga, tačiau tuo negalima pateisinti fakto, kad ši veiksminga visuomenės ugdymo institucija paliekama virti savo sultyse. Kiek praskleiskime ją gaubiančią uždangą.
Bene lengviausia ir paprasčiausia apibūdinti periodiką kiekybiškai, nors ir čia esama kabliukų. Pavyzdžiui, Visuotinė lietuvių enciklopedija (t. XII, 2007, p. 480) pateikia statistikos lentelę „Lietuvos periodinių leidinių skaičius ir tiražai 1915–2005“, tačiau nenurodo, kiek periodinių leidinių tais metais ėjo lietuvių kalba, ar čia įtraukti Klaipėdos krašto leidiniai 1923–1939 m. Jeigu įtraukti, tada tų metų skaičių gretinti su kitų metų duomenimis yra problemiška.
Ką rodo ši lentelė? 1915 m. Lietuvoje (kol ji dar nebuvo kaizerinės Vokietijos okupuota) ėjo 63 laikraščiai ir 24 žurnalai (tikriausiai ne vien lietuvių, bet ir lenkų, rusų, žydų, gal ir kitomis kalbomis). 1920 m. jau nepriklausomoje Lietuvoje (be Vilniaus?) ėjo 133 laikraščiai, 42 žurnalai, 1935 m. – 138 laikraščiai, 159 žurnalai. 1941 m. statistika (20 laikraščių, 17 žurnalų) irgi verčia klausti, ar tai metų pradžios, kai kraštą valdė bolševikai, ar metų pabaigos, kai Lietuva atsidūrė nacių valdžioje, duomenys. Manytina, jie rodo metų pradžios būklę.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje, kuriai dabar vėl priklausė Klaipėdos kraštas ir dalis Vilniaus krašto su istorine sostine, iš lengvo ėmė gausėti periodinių leidinių. Statistikoje prie iki tol buvusių dviejų kategorijų prisidėjo trečioji – „biuletenių ir kt. informac. leidinių“. Kokiu pagrindu ši kategorija išskiriama, neaišku, nes ji apima ir žurnalus „Bibliotekų darbas“, „Mūsų kalba“, „Naujos knygos“, „Socialistinė teisė“, ir laikraštį „Kalba Vilnius“, ir lapelį „Ekspresinformacija“ apie naujus leidinius, išėjusius Tarybų Lietuvoje. Biuletenių teisėmis buvo leidžiami oficialių dokumentų rinkiniai (žr. Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. I. 1985, p. 265). Toks šios kategorijos leidinių neapibrėžtumas, atsiradęs veikiausiai todėl, kad vietinės institucijos stengėsi apeiti Maskvos nustatomas leidybos normas, sujaukia to laikotarpio periodikos statistiką. Kaip liūdnas palikimas ši praktika buvo tęsiama ir po 1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Vadinasi, šiai kategorijai priklauso ne tik neperiodiniai leidiniai, kažkodėl biuleteniais laikomi net pagal visus požymius įprastiniai žurnalai ir laikraščiai.
Nors periodinių leidinių skaidymas į tris atmainas yra labai ydingas, tačiau jo pataisyti negalime, todėl toliau pateiksiu tris skaičius, rodančius laikraščių, žurnalų ir vadinamųjų biuletenių kiekį. Po 1946 m. leidinių ėmė sparčiai daugėti. Štai 1985-aisiais jų buvo 134–32–89. Bene labiausiai laikraščių pagausėjimą lėmė apylinkių pertvarkymas į palyginti nedidelius rajonus, kurių partiniai ir vykdomieji komitetai turėjo savo spaudos organą – rajoninį laikraštį. Stambios įmonės, kai kurie tarybiniai ūkiai ir kolūkiai, didžiosios aukštosios mokyklos leido savo laikraštėlius. 1985 m. lietuvių kalba ėjo 105, rusų – 25, lenkų – 4 laikraščiai. Tais metais buvo 11 respublikinių, 9 miestų (iš jų 2 kartu ir rajonų), 52 rajoniniai ir 64 žinybiniai leidiniai. Pagal šias kategorijas buvo apribojama ir kritikos teisė, pavyzdžiui, rajoniniai laikraščiai negalėjo kritikuoti jokių aukštesnių organizacijų. Visų laikraščių numerio apimtis buvo apribota 4 puslapiais. Dienraščio „Tiesa“ redakcija be Maskvos leidimo ėmusi šeštadieniais leisti 6 puslapių numerį, po kurio laiko buvo sudrausminta ir grįžo prie nurodytos apimties.
Kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, periodinė spauda šalyje ėmė smarkiai augti – 1990 m. ėjo 324 laikraščiai, 74 žurnalai, 85 biuleteniai. Jų skaičius 1995 m. pasiekė viršūnę Lietuvos periodikos istorijoje (477–212–109). Paskui laikraščių skaičius ėmė mažėti, bet daugėjo žurnalų.
2010 m. pradžioje, kaip rodo VLE t. XVII (2010, p. 790), Lietuvoje ėjo 297 laikraščiai, 493 žurnalai ir 95 biuleteniai, prie jų prisidėjo dar dvi informacinės atmainos – 16 garsinių žurnalų ir 182 tęstiniai leidiniai. Lietuvos periodinė spauda liovėsi buvusi visavaldės bolševikų partijos parankinė, jos nebevaržė cenzūra, visokie nurodymai iš CK, partijos komitetų sekretorių įgeidžiai. Tačiau absoliučios laisvės nebūna. Spaudą riboja finansinės galimybės, priklausomybė nuo lėšų šaltinio. Skaudus to pavyzdys – 1996 m. atnaujintų „Lietuvos žinių“ likimas. Kai Jonavos „Achema“ nutraukė šiam dienraščiui teiktą paramą, 2019 m. balandį jo leidyba sustojo, negelbėjo net palyginti nemažas tiražas, 2007 m. siekęs 21 000 egzempliorių.
Apibendrintai galima sakyti, kad periodiniai leidiniai lengvai dygsta, tarsi grybai po lietaus, bet dar lengviau išnyksta. Vis dėlto bendrasis jų skaičius nemažėja, išlieka apytikriai toks pats. Šiandien jie leidžiami ir buvusiuose valsčių miesteliuose, dabar tapusiuose rajonų centrais ar jų palydovais – Gargžduose, Prienuose, Anykščiuose, Molėtuose, Varėnoje… Jurbarke eina net du laikraščiai – „Šviesa“ ir „Mūsų laikas“.
Nemažai periodinių leidinių perėmė iki 1940 m. leistų laikraščių ir žurnalų pavadinimus, tęsdami nutrauktą jų numeraciją. Taip atgijo laikraščiai „Lietuvos žinios“, „Ūkininko patarėjas“, žurnalai „Karys“, „Trimitas“, „Naujoji Romuva“… Kai kurie bolševikmečio leidinių pavadinimai buvo pakeisti patriotiškais ar neutraliais – „Tarybinė moteris“ pasivadino tiesiog „Moterimi“, „Pergalė“ tapo „Metais“... Tačiau leidinių antraštės tėra tik iškabos, daug svarbesni vidiniai pokyčiai. Formaliai žiūrint, mažiausiai jų patyrė „Lietuvos žinios“ – kaip buvo, taip ir liko dienraštis iki pat antrosios savo baigties. O štai „Naujoji Romuva“, prieš okupaciją ėjusi kaip iliustruotas savaitraštis, dabar išeina vos 4 kartus per metus. 1933 m. šio žurnalo tiražas buvo 5000, o 2019 m. nr. 3 – tik 700 egzempliorių. Prieš karą ėjusį gausiai iliustruotą savaitraštį „Karys“ prenumeruodavo dauguma lietuvių, atlikusių ar atliekančių privalomąją karinę tarnybą. Nuo 2002 m. jis eina kaip mėnesinis žurnalas.
Ypač drastiškai pakito „Lietuvos aidas“. Iki sovietų invazijos 1940 m. birželį jis buvo Lietuvos vyriausybės oficiozas, turėjo net dvi laidas – rytinę ir popietinę. Pirmadieniais paprastai būdavo tik popietinė, o sekmadieniais – rytinė. Šeštadienį popietinė laida išeidavo su literatūriniu priedu. Iš viso per savaitę susidarydavo 96 p. spausdinto teksto. Po 1990 m. atkurtas „Lietuvos aidas“ niekada nė iš tolo neprilygo savo pirmtakui. Dabar jis yra tapęs 16 puslapių savaitraščiu. Suprantama, labai skiriasi ir tiražai – 1939 m. dienraštis buvo pasiekęs 90 000, o savaitraštis 2007 m. turėjo 15 000, šiuo metu turi apie 3500 egzempliorių.
„Smetoninį“ „Lietuvos aidą“ patogiausia būtų gretinti su mūsų meto dienraščiu „Lietuvos rytas“, nes abu turi daug fizinių bendrybių. Antrasis, nors ir neprilygsta pirmajam, vis dėlto paprastomis dienomis leidžiamas 18 000–22 000, o šeštadieniais net 62 000 egzempliorių tiražu. Savaitės numerių apimtis – 136 puslapiai, o „Lietuvos aidas“ 1939 m. pradžioje, kaip minėta, per savaitę pateikdavo 96 p. Taigi „Lietuvos rytas“ gali skirti informacijai gerokai didesnę erdvę, negu galėjo valstybės finansuojamas dienraštis „Lietuvos aidas“ tarpukariu. Kaip šie leidiniai panaudojo informacines erdves?
Kad išryškėtų esminis skirtumas, palyginkime, kaip Vasario 16-ąją paminėjo „Lietuvos aidas“ 1939-aisiais ir kaip Lietuvos rytas 2019-aisiais. Abi sukaktys nėra apvalios, taigi „eilinės“.
Vasario 15 d. „Lietuvos aidas“ rytinės laidos pirmajame puslapyje išspausdino informaciją „Vasario 16 d. iškilmių išvakarės“, kur nurodė svarbiausius renginius. Tos dienos dienraščio popietinė laida beveik ištisai skirta Vasario 16-ajai. Pirmajame puslapyje įdėtos Prezidento Antano Smetonos, aušrininko Jono Basanavičiaus, Ministro Pirmininko Vlado Mirono ir Vytauto Didžiojo muziejaus bokšto nuotraukos. Išspausdintas redakcinis straipsnis „Vasario 16-oji – naujos eros pradžia“, Latvijos atstovo Lietuvoje tekstas „Brolių tautos šventė“, dar trys rašiniai nepriklausomybės tema. Šio laikraščio „Savaitinis iliustruotas kultūros priedas“ įdėjo 4 žymių dailininkų patriotiško turinio paveikslų faksimiles, Antano Vienuolio straipsnį „21 metai“, Petro Babicko „Kapai, kurie kalba…“ Šio rašinio autorius tiesiogiai nemini sukakties, bet labai subtiliai tą temą papildo, pasakodamas apie žuvusiųjų kovose dėl nepriklausomybės kapus Vilniaus Rasų kapinėse. Priede išspausdinta plati informacija apie šventės minėjimą Prahoje ir Berlyne.
Vengdamas paversti šį rašinį bibliografiniu registru, neaptarsiu šventės atgarsių apžvalgos, pateiktos vėlesniuose numeriuose iki 1939 m. vasario 20 d. nr. 31 (4483). Akivaizdu, kad laikraščio redakcija brangino šalies nepriklausomybę ir sugebėjo tą jausmą puoselėti.
Na, o kaip „flagmanas“ „Lietuvos rytas“ 2019 m. paminėjo Vasario 16-ąją? Sakyčiau, labai išradingai – tų metų vasario 15–16 d. nr. 92 (8249) p. 2 išspausdino karikatūrą, kurioje pavaizduoti 4 asmenys: Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, kitų dviejų neatpažinau. Prezidentui Smetonai į lūpas įdėjo žodžius: „Labai gaila, bet Vytautas ir Algirdas pasirašyti Vasario 16 d. akto neturėtų.“ Mintis tokia gili, kad vargu ar daug kas ryžtųsi į ją panirti. Redakcijai to užrašo pakako svarbiai datai „pagerbti“.
Nesileidžiant į išsamią apžvalgą, galima sugretinti abiejų dienraščių puoselėjamas temas. „Lietuvos aide“ 1939 m. daug vietos skirta įvykiams visame krašte, teigiamiems ūkio, kultūros pokyčiams. Ne mažiau rašoma apie tarptautinę politiką, ypač apie Ispanijos pilietinį karą, kuriame aktyviai dalyvavo hitlerinė Vokietija ir fašistinė Italija, rėmusios sukilėlius su Franku priešakyje. Vyriausybininkams, kad ir gana vangiai, daugiau moralinę negu karinę pagalbą teikė Anglija su Prancūzija. Pastaruoju atžvilgiu kur kas aktyvesnė buvo Tarybų Sąjunga. Nemažai rašyta apie hitlerinės Vokietijos draskomą Čekoslovakiją. Po Lenkijos ultimatumo 1938 m. kovo mėn., kai Lietuva buvo priversta užmegzti diplomatinius santykius su agresyvia kaimyne, nevengta apdairiai nušviesti lietuvių būklės Vilniuje ir visame okupuotame krašte. Gal koks vienas laikraščio ploto procentas atiteko teismams, kriminalinei kronikai.
„Lietuvos ryto“ tematika skiriasi iš esmės. Joje dominuoja Seimo rietenos, intrigos, pretenzijos tiek parlamentarams, tiek Vyriausybės nariams. Valstybės pareigūnai, kuriems laikraščio leidėjai nesimpatizuoja, vaizduojami kaip nevykėliai, nesąžiningi tipai, linkę daryti nusikaltimus. Net susidaro įspūdis, kad kartojamas scenarijus, išmėgintas 1940 m. liepos mėn. prieš rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą, kai buvo išklijuoti plakatai, šaržuojantys nuverstą buržuazinę valdžią. Virš nupieštų „nusikaltėlių“ portretų švietė užrašas: „Štai kokios galvos mus valdė, kiek jie pragėrė, kiek jie pravalgė.“ Atseit siūlomi „liaudies“ kandidatai būsią ypač dori, nei gersią, nei valgysią.
Ne mažiau puslapių negu kivirčams tarp partijų „Lietuvos rytas“ skiria visokioms aferoms, kriminaliniams nusikaltimams. Šie dalykai aprašomi taip patraukliai, kad kyla noras, viską metus, juos pakartoti. Kai tas kalama į galvą kasdien, ima atrodyti, kad nusižengimai ir nusikaltimai yra tapę mūsų valstybės gyvenimo norma. Nevogsi – nepralobsi! Gyvenimą užsienio šalyse laikraštis vaizduoja panašiai – visur grubi prievarta, rietenos, konfliktai, žiaurus silpnesniųjų engimas. Tokia faktų atranka skaitytoją įtikina, kad nėra ko reikalauti ir iš Lietuvos.
Taigi štai turime rezultatą – tas pats laikraštis šiemet spalio 19 d. nr. 203 (8420), p. 1 praneša: „Dienos skaičius 6175“, pasirodo, tiek Lietuvos kalėjimuose esama suimtųjų ir nuteistųjų. Tiesa, per metus jų šiek tiek sumažėję, vadinasi, einama pažangos keliu. Tačiau ir likęs skaičius šaliai, turinčiai mažiau kaip tris milijonus gyventojų, yra pernelyg didelis. Palyginkime – 1940 m. sausio 1 d. (VLE, t. IX, 2006, p. 187) Lietuvoje kalėjo 4198 nuteistieji, arba 326 iš 100 000 gyventojų. Spėtina, kad šie skaičiai didesni negu buvo 1939-aisiais, nes juos padidino atgautos sostinės ir Vilniaus krašto kriminaliniai nusikaltėliai. Gaila, bet redakcija, pateikusi dabartinį įkalintųjų skaičių, nepasivargino panagrinėti šalies kriminogeninės būklės. Šis faktas rodo abejingumą ne tik jai, bet ir tautos kultūrai. Kur aukšta dvasinė kultūra, ten rečiau paminama ir teisė, nes laikomasi įstatymų. Galiu prisipažinti – daug metų skaitinėju šį laikraštį, bet per tą laiką neradau nė vieno rašinio, kurį vertėtų nusikopijuoti ar bent įtraukti į kultūros rašinių kartoteką.
„Lietuvos ryto“ kryptimi yra pasukę ir daugiau periodinių leidinių. Bet ne visi. Rimtų straipsnių pasitaiko savaitraščiuose „Respublika“, „Lietuvos aidas“, kas dvi savaites išeinančiame „Karštame komentare“, daugelyje žurnalų. Tačiau, apžvelgdamas pastarojo 100 metų lietuvių periodikos raidą, pasigendu žurnalo, kuris prilygtų 1931–1940 m. Juozo Keliuočio redaguotam iliustruotam savaitiniam kultūros žurnalui „Naujoji Romuva“. Esu įsitikinęs, kad lietuvių žurnalistikos istorijoje kito tokio intelektualaus žurnalo nėra buvę. Jis skelbė moderniosios katalikybės, kuria ne visi domisi, nuostatas, tačiau tokia kultūringa forma, tokiame plačiame kultūros kontekste, kad mąstančiam žmogui visa tai įdomu ir šiandien. Šiam leidiniui visiškai nebūdingas radikalus klerikalizmas, todėl jame bendradarbiavo laisvamanis Jonas Šliūpas, botanikos prof. Konstantinas Rėgelis, filosofas prof. Vosylius Sezemanas, liuteronų teologas Jonas Pauperas, Kauno universitete profesoriavęs šveicaras Pranas Brenderis, prof. Eduardas Volteris, žydų literatas B. Zilberis, paskelbęs straipsnį „Šių dienų Lietuvos žydų rašytojai“ (1933 m.), labai aktyvus Lietuvos reformatų veikėjas Martynas Yčas, Klaipėdos krašto lietuvininkas mokytojas Martynas Purvinas, iš Biržų kilęs reformatas kompozitorius Vladas Jakubėnas, ragainiškis lietuvininkas Jonas Vanagaitis ir kt. Net Vincas Mykolaitis-Putinas, 1935 m. oficialiai atsisakęs kunigystės ir susituokęs, taigi, jei neklystu, atskirtas nuo Katalikų bažnyčios, toliau bendradarbiavo su žurnalu. Tačiau tarp „Naujosios Romuvos“ bendradarbių nematyti nei tautininkų, nei socialdemokratų, nei komunistuojančių kultūrininkų. Jo branduolį sudarė vadinamojo neokatalikybės judėjimo, plitusio Europoje po Pirmojo pasaulinio karo, atstovai. Iš jų bene didžiausią įtaką darė prof. Stasys Šalkauskis ir filosofas dr. Antanas Maceina.
Žurnalas teikė vietos visoms savo autorių gvildenamoms problemoms ir temoms. Redaktorius Keliuotis su bendradarbiais vadovavosi nuostata, kad kultūringai visuomenei praverčia viskas, kas daugiau ar mažiau susiję su tautos praeitimi ir dabartimi. Netrūko rašinių apie gimtąją kalbą, teatrą, vaizduojamąjį meną, tautos moralę, politinę padėtį, santykius su kitomis šalimis, Vilniaus situaciją, socialines problemas ir t. t. Dairytasi ne vien po savo kiemą – paskelbtas, pavyzdžiui, Viktoro Žadeikos tekstas „Šiandieninė švedų muzika“ (1932), 1937 m. paskelbta 18 Juozo Maniuko rašinių apie gamtos mokslus – „Gyvulių kraujo grupės“, „Hormonai“, „Ar šuo nosim savo namus randa“ ir kt.
Kai vartau šio žurnalo komplektus, imu apgailestauti, kad man jau neteks turėti rankose analogiško leidinio. Belieka palinkėti būsimoms kartoms, kad tokio sulauktų.
