Pusiau dokumentinė tragikomedija
Spektaklio „Sirenų tyla“ režisierė Laura Kutkaitė sakė, kad pradinė idėja net nebuvo koncentruotis į #MeToo judėjimą. Į teatrą esą buvo svarbu ateiti su moteriška energija, moterimis aktorėmis: „<...> Nusprendėme, kad reikia daryti pusiau dokumentinę tragikomediją, kalbėti per humorą. Pamatėme, kad tiek daug šitoje temoje yra patyrusios mūsų pažįstamos... Tai ir yra baisiausia, kad nebuvo sunku, tokių istorijų surasti, jų yra daugiau – daug ko nežinome.“
L. Kutkaitė pabrėžė, kad Sirenos yra kaip motyvas, tai nėra adaptacija. „Sirenos – suviliotojos, susišaukė su kontekstu. Keista, kad kiekviename sakinyje skamba #MeToo – repeticijose to nebuvo. Labiau užsiimame galios pozicijos nagrinėjimu“, – pabrėžė režisierė.
Nori parodyti ir šviesiąją pusę
Aktorė Toma Vaškevičiūtė akcentavo, kad jai ypač norėtųsi parodyti viso to šviesiąją pusę. „Bent jau mano karjeroje – daug nuostabių patirčių. Galima džiaugtis šita profesija, kūrybiniu procesu“, – kalbėjo ji.
Tokie dalykai, kaip manipuliacijos, smurtas, T. Vaškevičiūtė vylėsi, išnyks iš šitos profesijos. Šių patirčių aktorei esą nebuvo sunku įsivaizduoti, priimti kaip kito žmogaus patirtį, bandyti perkelti į sceną.
Aktorė Aistė Zabotkaitė atkreipė dėmesį, kad apie šią temą stengėsi kalbėti iš sarkastinio požiūrio: „Visos keturios aktorės smurto nesame patyrę, bet turime draugių, girdėjome tas istorijas... Pašiepėme, iš savęs juokėmės, iš genijų, iš moterų, kurios pačios prisiprašo. Buvo gera repetuoti.“
Rimantė Valiukaitė pajuokavo, kad ją į šį spektaklį „įviliojo“ režisierė. „Sumanipuliavo, kad bus linksma, kabaretas... Turiu atskirą nuomonę – #MeToo judėjimas man nepriimtinas... Ačiū, kad priėmėte ir mano požiūrį“, – sakė ji, ir pabrėžė kitą spektaklio narpliojamą temą – psichologinę, galios pozicijos naudojimą, kolegų skandinimą. Tačiau aktorė neslėpė, kad yra dalykų, kuriuos ji keistų, visgi tikinti, kad pasirodymas bus įdomus, jautrus – kiekvienas suras savo temą.
Kodėl visa tai dar tyloje?
Aktorė Gerda Čiuraitė sutiko su kolegės nuomone, esą visada yra, ką pakeisti. „Yra scenų, kur improvizavome. Liūdniausia, kad po to #MeToo judėjimo nelabai kas pasikeitė... Klausantis istorijų kyla klausimas: kodėl tai vis dar tyloje? Kaip mes priimame jas, kaip aš pati priėmiau? Reikia kalbėti apie tai dar daugiau; Taip, yra opesnių problemų – karas, bet kadangi aš moteris – tai man svarbu“, – pabrėžė ji.
Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė pasakojo išsikėlusi raktinę užduotį – dualumą. „Gerai, kad režisierė irgi mėgsta tylą, svarbu jos nebijoti, sujungti su istorijomis, garsais. Pačioje pradžioje vyrauja daugiabalsiškumas – daug pozicijų, daug istorijų. Tačiau tyla irgi pozicija. Spektaklyje daug visokių kontekstų: Odisėjo, turime giesmių, populiariosios kultūros, persismelkia į visą spektaklio garsovaizdį, bet vis tiek grįžtame ir į šiuos laikus“, – sakė ji ir pažymėjo, kad aktorės labai įsitraukė, netgi pačios valdo garso procesorių.
Pasakojimas apie kelionėje sutiktas sirenas
„Sirenų tyla“ – pusiau dokumentinė tragikomedija, jungianti Homero „Odisėjos“ pasakojimą apie kelionėje sutiktas sirenas. Mitinis Homero herojus Odisėjas, bandydamas sugrįžti namo po Trojos karo, daug metų klaidžiojo po skirtingas salas, kuriose patyrė įvairiausių nuotykių, tačiau spektaklio kūrėjas labiausiai sudomino būtent mažai teišgirstų sirenų – pusiau paukščių, pusiau žmonių – motyvas.
Dabartiniame laikotarpyje – specifiniame post-metoo etape, sirenų giesmės atitinkamai kinta: sirenos – tai aktorės, savo izoliuotoje saloje laukiančios laivo, vis dar norinčios būti išgirstos, pastebėtos, įpratusios kūrybiniuose procesuose būti veikiamos galios pozicijose esančių kitų. Sirenos-aktorės, sužinojusios, kad prie jų salos krantų priplauks garsus didvyris, nusprendžia paruošti jam vienam skirtą pasirodymą.
Spektaklis paremtas tikromis istorijomis, kurias iš Lietuvos menininkių moterų renka spektaklio dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir režisierė Laura Kutkaitė bei kuriomis dalinasi visa komanda – aktorės Toma Vaškevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Aistė Zabotkaitė, Gerda Čiuraitė.
Kalbėdamos apie naudojimąsi galia, aktorės neišvengiamai visų pirma atsigręžia į savo pačių profesiją: ką reiškia būti aktore? Ar kuriant spektaklį aktorės kūnas tebepriklauso aktorei? Kūrėjos ieško skaudžiausio taško, todėl susitelkia į moterų tarpusavio solidarumo klausimą.
Kodėl kai kurios moterys, ypač tos, kurios pačios yra galios pozicijoje, arba lieka stebėtojomis, arba atsigręžia prieš kitas moteris ir palaiko vyro-didvyrio-genijaus mitą bei kultą? Tyrinėjimo centre – ne tik vyras ir moteris, bet moteris ir moteris, moteris ir moterys.
Homero epe Odisėjas keliauja toliau, o sirenų giesmės amžiams užtyla vandenyje joms supuolus paskui nuplaukiantį laivą. Kas šiandien nutinka su sirenomis ir jų balsais? Ar šiandien bent viena neiškeliautų kartu su Odisėjumi? Galbūt prie laivo stiebo šiandien kaip prie tam tikro gėdos stulpo turėtų būti pririšta viena iš sirenų, kad išklausytų kitas sirenas?
Spektaklis yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis.
