Simo Žaltausko eksperimentai: nuo tapymo maratonų publikos akyse iki iš tolimų kraštų parsivežtų darbuose užkoduotų žinučių

„Degantis krūmas“ – tai lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmo pavadinimas, kuriame kalbama apie Prahos pavasarį ir tragišką jo atomazgą: 1970-ųjų pradžioje Prahos centre susidegina studentas Janas Palachas. Jo krepšyje randamas laiškas su ultimatumu – sovietiniai okupantai turi pasitraukti, antraip kas penkias dienas gatvėse atsiras po naują „deglą“. Praėjus trejiems metams po įvykių Prahoje, Kaune gyvu „deglu“ tapo Romas Kalanta. Biblijos pasakojime „Degantis krūmas“ yra vieta, kurioje Mozė buvo pašauktas išvaduoti izraelitus iš Egipto vergovės. Šiandien tapytojas Simas Žaltauskas taip pat pasitelkė šią analogiją savo parodos pavadinimui sostinės Pylimo galerijoje. Šia užkoduota žinute tapytojas kviečia kiekvieną išgryninti savo mintis, laisvės troškimus.

Karas sustiprino požiūrį į laisvę, sutelkė

„R. Kalanta, Biblijos pasakojimas, dabartinis Ukrainos karas – sąsajų labai daug, kad kiekvienas žiūrovas, atėjęs į parodą galėtų išgryninti savo mintis, laisvės troškimus. Buvome kiek pamiršę laisvės kainą – vienais metais minint Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, netgi būta kažkokių nepasitenkinimų, riaušės... Karas sustiprino požiūrį į laisvę, sutelkė“, – kalbėjo S. Žaltauskas.

Tapytojas kaip laisvės duotybę įvardino ir laisvę keliauti: „Žmogus nevaržomas gali pamatyti kitas šalis, susipažinti su kitomis kultūromis, pasižiūrėti, kaip kiti gyvena, ką dirba, ką veikia, kokie menai... Tai yra laisvės duotybė. Paveikslas „Degantis krūmas“ tapytas Izraelyje, dykumoje, pagal biblinius personažus, simboliškai. Visi parodoje eksponuojami darbai tapyti iš natūros, parkeliavę iš trijų šalių.“

Yra kūrėjų – individualistų, kurie užsidaro dirbtuvėse ir nieko neįsileidžia, nenori rodyti, ką daro. Tačiau S. Žaltauskas save vadina pasaulio, istorijos, gamtos tyrinėtoju.

„Stengiuosi tai perteikti per drobę, ant jos užfiksuoti tai, ką matau. Galbūt esu ir edukatorius, nes neužsidarau savyje, noriu parodyti, kaip gimsta meno kūriniai, tapau prie žmonių. Aišku, tai trikdo, bet kai susitelki ties darbu, atsiriboji nuo aplinkos, įsmelki akis į vieną objektą, kurį nori perteikti, tada niekas nebemaišo“, – pasakojo menininkas.

2018-ųjų gegužę, S. Žaltauskas kartu su amerikiečių pianistu Alexanderiu Paley dalyvavo devynias valandas trukusiame klasikinės muzikos maratone „Klasikos viražai“. Keturių koncertų metu žiūrovų akyse nutapė penkis paveikslus.

S. Žaltauskas sutiko, – menininkai atranda įkvėpimą muzikoje, bet tokie maratonai – tikrai nėra dažnas atvejis.

„Muzika ir tapyba. Devynias valandas dirbome – jie grojo penkis kūrinius, o aš penkis darbus tapiau – su trumpomis pertraukomis. Lietuvoje tai įvyko pirmą kartą, pasaulis didelis, bet gal ir pasaulyje to nėra buvę. Įsivaizduokite, nutapyti penkias didelio dydžio drobes (2 x 2 m), išgroti devynias valandas kompozitorių Rachmaninovo, Mocarto, Bacho kūrinius! Aišku, pasaulinio lygio žvaigždė įkvėpė, nelabai ir pavargome“, – pasakojo menininkas.

Nesistengia atvaizduoti grožio ar romantikos

Kalbai pasisukus apie inspiracijas, S. Žaltauskas pažymėjo, kad svarbiausias čia – noras dirbti: „Jeigu nori kažką sukurti – nereikia laukti įkvėpimo, o iškart imtis darbo ir daryti. Kūrybos žmonėms reiktų patarti, kad kai jie mąsto, ką daryti, ką tapyti, gal vietoj to – užsitemptų drobę? Tada ir prasidės visas procesas.“

Paklaustas, kokie buvo jo paties pirmieji žingsniai į kūrybą, kaip supratęs, kad rinksis tapytojo kelią, S. Žaltauskas kaip kertinį posūkį įvardino tapytojo, grafiko Algimanto Švėgždos parodą, rodytą Klaipėdos parodų rūmuose, 1999-aisiais.

„Iki pat paskutinės minutės nežinojau, kur čia tas mano kelias. Klaipėdoje nuėjęs į A. Švėgždos parodą pamačiau jo darbus ir supratau, kad tai bus mano kelias, kad reikia užsiimti kūryba. Tie visi Švėgždos darbai įkvėpė pajusti meno grožį, supratau, kad reikia pasimokyti dailės... ir prasidėjo“, – apie menininko karjeros pradžią kalbėjo S. Žaltauskas.

Šiandien tapytojui ramybės neduoda griūvantys namai, paveldo objektai: „Noriu juos užfiksuoti, kokie jie yra dabar. Tapyboje nesistengiu vaizduoti grožio, romantikos, tapau asketiškai, ekspresionistine maniera. Neišblizginti darbai, kaip ir mūsų gyvenimai. Ir pabraižyta, ir paštrichuota. <...> Kas užfiksuota – jau praeitis, ateities neužfiksuosi.“

Galbūt tai kalba ir apie nerimą dėl ateities? Pandemija, dabar karas... „Nerimo nėra, tik susitaikymas. Tapau peizažus, tie miestai, kurie yra nutapyti mano dabartiniuose paveiksluose – Venecija, Roma, jeigu ten vyktų bombardavimai, ir viską nušluotų – nebebūtų įmanoma jų atstatyti. Fiksuoju kaip istorikas, – ne kažkokią filosofinę mintį perteikiu, bet rodau dabartį, per žodį, per vaizdą. Nerimas tuose paveiksluose, tose poezijose galbūt ir atsispindi skaitytojui / žiūrovui“, – svarstė pašnekovas.

Senovės menininkai stengdavosi kuo tiksliau atvaizduoti tikrovę, nes nebuvo kitų medijų galimybių.
Kokia šiandienos kūrėjo užduotis, ar sudėtingais laikais menas įgauna kitas formas?

„<...> Mano manymu, menas tapo labiau performatyvus, – tiek muzikoje, šokyje, teatre... Nebesistengiama atkartoti judesių, nebesilaikoma taisyklių. Dailėje taipogi atliekami performansai, kaip ir mano atveju, – muzika ir tapyba. Įsigilinus į muziką, pagal taktus, pauzes, ritmą ir visą kompoziciją kūriau spalvinę gamą. Kiekvienas dailininkas žvelgia individualiai, savaip... Poetas stengiasi perteikti abstrahuotais sakiniais, užfiksuoti gamtovaizdį, plaukiančius debesis ar jūros ošimą. Aš per tapybą, per poeziją stengiuosi neatitolti nuo tikrų dalykų“, – sakė S. Žaltauskas.

S. Žaltausko tapybos paroda „Degantis krūmas“ Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) vyks iki balandžio 1 d.