Sielos inžinieriais įdarbinti sovietmečio kultūrininkai: erdvus butas, kelionės į užsienį ir užnuodytos širdys

Nors sovietinis laikotarpis Lietuvoje buvo nelengvas kultūrininkams, tačiau jiems visgi pavyko sukurti savitą stilių, to meto kūryba – gan įvairialypė. Filosofė Nerija Putinaitė sakė nė kiek nenuvertinanti tuo metu sukurtų kūrinių meninės vertės, bet šiandien yra kalbama ne apie tai, o apie tam tikrą mentaliteto kūrimą. Masinė kultūra, anot N. Putinaitės, sovietmečiu vaidino esminį vaidmenį, tad jos visiškai nestebina, kad kultūrininkai buvo privilegijuota klasė. Tačiau jokia paslaptis – už sovietinės valdžios užtikrintą karjerą, dideles pajamas ir premijas teko atiduoti savo duoklę. Istorikas, prof. Arūnas Streikus nomenklatūrinius intelektualus pavadino valdžios / režimo įgaliotais formuotojais, o valdžia, pasak jo, toks išteklius, – daugelio vertinamas.

Propagandos forpostas

„Visi turėjo tą duoklę atiduoti, nes būtent kultūros žmonės, labiausiai rašytojai, poetai, buvo laikomi, kaip Stalinas sakė, „sielos inžinieriais“. Tai reiškia, kad jiems buvo suteiktas didelis vaidmuo, tam, kad jie kurtų sovietinį dvasinį pasaulį, jungtų sovietinę ideologiją su vietinėmis realijomis, vietinėmis pasaulėžiūromis. Iš tikrųjų, rašytojai, poetai buvo propagandos forpostas, vaidino reikšmingą, išskirtinį vaidmenį“, – pažymėjo N. Putinaitė.

Truputį kitaip, svarstė N. Putinaitė, buvo su muzikais ir dailininkais: „Bet ir iš jų buvo reikalaujama tos duoklės, tik jau vėlesniu sovietmečiu jiems buvo suteikiama truputį daugiau [laisvės], kadangi jų kūryboje nėra žodžių, o garsinė ar vaizdinė išraiška, – rasdavo tam tikras nišas.“

Paklausta, kokias naudas sovietmečio kūrėjai gaudavo už lojalumą, N. Putinaitė sakė, kad, pirmiausia, darbą.

„Stalino laikais, žinoma, reikėjo rašyti tuos Staliną garbinančius eilėraščius ir poemas... bet ir vėlesniais laikotarpiais reikėjo išreikšti socialistinį, sovietinį mentalitetą, kurti tam tikras pavyzdines istorijas apie žmonių gyvenimus, kurie buvo labai svarbus sovietinės inžinerijos ir sovietinio žmogaus auklėjimo dalykas. [Tokie kūrėjai] gaudavo darbą, pajamas, privilegijas, premijas. Iš tikrųjų, tai buvo privilegijuota klasė. Tie, kurie to nedarydavo (aišku, perestroikos laikais situacija po truputį keitėsi), paprasčiausiai nepatekdavo į Rašytojų sąjungą, negalėdavo dirbti rašytojo darbo“, – pasakojo filosofė.

Gyveno visiškai kitokį gyvenimą negu paprasti žmonės

Vis dėlto, šiandien jau garsiai yra kalbama apie tai, kad už lojalumą partijai nomenklatūrininkai naudojosi paprastiems žmonėms nepasiekiamomis privilegijomis: specialiomis parduotuvėmis, ligoninėmis, poilsiavietėmis, kelionėmis į užsienį, erdviais butais, apstatytais užsienietiškais baldais, ir pan.

„Kadangi privilegijuota grupė, kai kurie jų, kaip Justinas Marcinkevičius – oficialiai turėjo du butus (Vilniuje ir Druskininkuose), ko bent jau sovietinėje Lietuvoje niekas negalėjo turėti, bet kada galėjo nuvažiuoti tenai kurti. Apie poilsio namus jau net nekalbu, – ir kitos įstaigos tai turėjo. Pripažinti rašytojai gaudavo dideles pajamas, nes jiems mokėdavo už eilutę – ar romano, ar poemos. Tos eilutės buvo skirtingai vertinamos – ar [pripažintų] rašytojų, ar pradedančiųjų. Tokie žmonės, kuriuos mes žinome kaip iškilius sovietinius rašytojus, be galo daug pinigų turėdavo. Galima įtarti, kad neturėdavo, kur jų dėti... Butai [nomenklatūrininkams] būdavo specialiai statomi, ne tokie standartiniai, kaip įprasta paprastam sovietiniam žmogui. Privilegijas galėtume vardinti ir vardinti – gyveno visiškai kitokį gyvenimą negu paprasti žmonės“, – sakė N. Putinaitė.

Oficialiais maištininkais galėjo būti ne bet kas

Ar gavę šitokį aprūpinimą kas nors išdrįso vaikščioti briaunos ašmenimis? „Ne, koks čia vaikščiojimas ašmenimis... Galiausiai išmoko tas taisykles, kurių reikia laikytis ir jų laikėsi. Nelabai galėčiau įvardinti, kas iš tų rašytojų maištavo... Yra oficialus maištininkas – Kazys Saja, kuriam buvo leidžiama labiau maištauti, bet čia irgi reikia turėti tą galvoje, – jeigu tu įrodęs lojalumą, truputį leidžiama ir tas ribas praplėsti. Pavyzdžiui, J. Marcinkevičiaus tautinės poemos – kitam autoriui turbūt nebūtų leidžiama, bet kadangi keliskart jau buvo įrodęs savo lojalumą režimui, jam buvo leidžiama ir tas tautines temas paliesti. Jis tautiškumą taip pat labai sovietizavo, tai čia man būtų sunku įvardinti, kas vaikščiojo ant briaunų. Buvo jaunų rašytojų, kurie mėgino, kurių karjeros buvo sužlugdytos dar jauniems būnant, dėl įvairių priežasčių, bet ir paprasčiausiai dėl to, kad jie nebuvo įleisti į tą tarpą. Bet tie, kurie jau būdavo, buvo perpratę taisykles, žaidė“, – sakė N. Putinaitė.

Nerija Putinaitė

„Visi turėjo tą duoklę atiduoti, nes būtent kultūros žmonės, labiausiai rašytojai, poetai, jie buvo laikomi, kaip Stalinas sakė, „sielos inžinieriais“. Tai reiškia, kad jiems buvo suteiktas didelis vaidmuo, tam, kad jie kurtų sovietinį dvasinį pasaulį, jungtų sovietinę ideologiją su vietinėmis realijomis, vietinėmis pasaulėžiūromis. Iš tikrųjų, rašytojai, poetai buvo propagandos forpostas, vaidino reikšmingą, išskirtinį vaidmenį“

Masės valdomos per masinę kultūrą

Vėlesnė – Ričardo Gavelio, Sigito Gedos karta, anot N. Putinaitės, pradėjo truputį eksperimentuoti: „Bet jau truputį kiti laikai, daugiau leidžiama, nes buvo norima sukurti patrauklią kūrybą, ne tik grynai sovietizuotą, ypač jaunimui. Jie puikiai išmanė tas taisykles, puikiai žaidė su cenzūra, puikiai, kaip jie įvardindavo, „įdėdavo žaibolaidžius“, tačiau dėl kažkokių tikslų nerizikavo savo gerove ir karjera.“

Tačiau ar režimui apsimokėjo šitiek investuoti į kultūrininkus, kad komunistinė propaganda sklistų per meną ir kultūrą?

„Jeigu tu nori transformuoti visuomenę, mentalitetą – tai didelis žmogaus perkūrimo projektas. Reikia perkurti žmogų, per ką tu jį perkursi? Per masinę kultūrą. Nepaminėjau, svarbų vaidmenį vaidino kinas, buvo labai svarbus. Garbiname režisierių Vytautą Žalakevičių, bet jis labai prisidėjo prie to. Nenuvertinu meninės vertės, bet ne apie ją kalbame, apie tam tikrą mentaliteto kūrimą. Masinė kultūra vaidino esminį vaidmenį, kaip ir visur, čia turbūt jokio stebuklo nėra. Ir dėl to Stalinas pirmiausia kreipė didžiausią dėmesį į kiną ir literatūrą. Turbūt tradiciškai, visose visuomenėse pastangos valdyti mases dažniausiai vyksta per masinę kultūrą“, – sakė N. Putinaitė.

Daug kas priklausė nuo pozicijos nomenklatūrinėje hierarchijoje

Istorikas, prof. Arūnas Streikus nomenklatūrinius intelektualus pavadino valdžios / režimo įgaliotais formuotojais: „Visų pirma, gavę valdžią, turbūt taip reikėtų sakyti. O valdžia, toks išteklius, daugelio vertinamas. Be to, tai buvo ganėtinai platus, dozuotai, priklausomai nuo pozicijos, valstybės skirstomų privilegijų rinkinys – pradedant honorarais, geresnėmis sklaidos galimybėmis. Vėlgi, nuo tavo pozicijos nomenklatūrinėje hierarchijoje, bendrai nuo pripažinimo kultūros lauke priklausė, aišku, ir tavo apsirūpinimo būstu galimybės, ir galimybės išvykti į keliones į užsienį, ne tik vadinamojo soc. lagerio, bet ir į kapitalistines šalis.“

Dėl galimo susidorojimo ar represijų, kurios grėsė nepaklusus režimui, A. Streikaus pastebėjimu, galima kalbėti tik apie stalininį laikotarpį. Anot jo, kūrėjams, menininkams, nesutinkantiems pašlovinti režimo, savo kūryba prisidėti prie režimo įtvirtinimo, jos iš tikrųjų buvo.

„Bet vėlgi, šiuo laikotarpiu tarp menininkų tokių masinių represijų nebuvo, nes ir režimas puikiai suvokė, kad jiems reikia talentingų kūrėjų, kurie galėtų būti įdarbinti pagal stalininį apibrėžimą – sielų inžinieriais“, – kalbėjo istorikas.

Bet vėlesniu laikotarpiu, po Stalino mirties, tęsė jis, kūrėjai galėjo patys apsispręsti nebūti tose pirmose gretose: „Kai kuriais atvejais, gal ir sunkiau būtų publikuojama, tektų susidurti su daugiau kliūčių, bet galėtum būti literatūros lauko dalyvis, nekalbant apie kažkokias represijas. Po Stalino mirties, nežinau nei vieno menininko ar rašytojo, skirtingai, pavyzdžiui, nuo Latvijos ar Estijos, kad būtų [koks nors kūrėjas] represuotas dėl savo veiksmų, dalyvavimo antisovietinėse veiklose, antisovietinių kalbų, nekalbant apie kūrybą. Vėlyvuoju sovietmečiu, nuo tavo apsisprendimo, kiek ir kokiu laipsniu būsi susijęs su sistema, labiau priklausė privilegijų laipsnis, o ne grėsė pavojus nukentėti.“

Liekamasis reiškinys – baimės atmosfera

Baimės aspektas, anot A. Streikaus, po Stalino mirties išliko praėjus ir geram dešimtmečiui, tad, neatmetė jis, kad ankstesnio laikotarpio prisiminimai, baimės atmosfera, egzistavusi anuo laikotarpiu galėjo turėti liekamąjį efektą.

„Bet labai abejoju, ar ta karta, kuri, tarkim, sąmoningai subrendo jau po Stalino mirties, ar pas juos buvo baimės sindromas išlikęs, ar veikė santykį su sistema? Mano tezė, kad tai labiau noras būti literatūros ar meno lauko priešakinėse pozicijose“, – svarbiausią stimulą susisaistyti su sistema įvardino istorikas.

Tačiau, anot jo, nereikia privilegijų įsivaizduoti primityviai, kad jos buvo asmeninės ar materialinės. Menininkams, darė išvadą pašnekovas, turbūt yra svarbiausia jų kūryba, galimybės ir pripažinimas, kūrybos sklaidos galimybės.

„Tarkim, knygų tiražai, galimybė dalyvauti didesnėse parodose – priklausė nuo to, ar esi komunistų partijos narys, ar užimi kažkokias pareigas toje nomenklatūrinėje hierarchijoje. Netgi šiek tiek maištaujantys kūrėjai, ypač jaunosios kartos – Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, jie galėjo savo knygas spausdinti, bet vėlgi, jų tiražai mažesni, jie susiduria su daugiau cenzūros priekabių, tas oficialus pripažinimas yra žymiai mažesnis“, – pasakojo A. Streikus.

Kad didiesiems ir pripažintiems kūrėjams būdavo leidžiama maištauti, A. Streikaus manymu, regisi kaip paradoksas: „Literatūrinės nomenklatūros laisvės, arba, tiksliau būtų galima sakyti, nelaisvės paradoksas. Jų kūryba, iš tikrųjų, kontroliuojama mažiau, jie turi autoritetą valdžios sferose kaip patikimi kūrėjai – jiems lyg ir turėtų būti galimybės daugiau pasakyti savo kūryba, bet, vėlgi, nenorėdami prarasti išsikovotos pozicijos, turimų su tuo susijusių privilegijų, jie kartu ir bijo labiau, nes turi ką prarasti. Tyrinėjantys sovietmečio kūrybą pastebi, kad toje kūryboje ir nėra tokių dalykų, kurie peržengtų nusistatytas žaidimo, leistinumo ribas.“

Arūnas Streikus

„Nuo tavo pozicijos nomenklatūrinėje hierarchijoje, bendrai, nuo pripažinimo kultūros lauke priklausė, aišku, ir tavo apsirūpinimo būstu galimybės, ir galimybės išvykti į keliones į užsienį, ne tik vadinamojo soc. lagerio, bet ir į kapitalistines šalis“

Ne tik kūrėjai, bet ir kitų kūrybos kontrolieriai

Gan populiarus vaizdinys – valdžia nustato leistinumo ribas, o kūrėjai ir menininkai paklūsta arba maištauja. Tačiau, kaip pastebėjo A. Streikus, vėlyvuoju sovietmečiu patys kūrėjai aktyviai dalyvauja tame, nes yra ne tik kūrėjai, bet ir kitų kūrybos kontrolieriai.

„Tokia pozicija, tarkime, grožinės literatūros leidyklos „Vaga“ vyriausiasis redaktorius. Nuo jo sprendimų, nuo jo valios priklauso praktiškai visos grožinės literatūros politika. Pats jis – irgi yra kūrėjas. Poetas Alfonsas Maldonis ilgą laiką užėmė tą poziciją. Jis dalyvauja ir kaip tų ribų nustatytojas... Gana platus ratas kūrėjų, kurie dalyvauja ribų nustatyme – ir Rašytojų sąjunga, ir žurnalo „Pergalė“ redakcija, galų gale, netgi Lietuvių kalbos ir literatūros institutas (dabar – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), kuris irgi turėjo tarybinės literatūros skyrių. Nuo akademinį statusą turinčio instituto vertinimo irgi priklausė, kurie rašytojai iškeliami, kurie – tarsi truputį į šoną pastumiami“, – sakė A. Streikus.

Istorikas pastebėjo, kad šitaip susiformuoja į sistemą giliai įsitraukusiųjų, susisaisčiusių su ja kolektyvinis etosas: „Vertybių rinkinys, tobulas žinojimas, ką galima sakyti, ko – ne. Nuo pat viršaus iki pat apačios. Žvelgiant respublikiniu lygmeniu, pasitikėjimas vieni kitais – kad nepaves, yra patikimi. Tarkime, Komunistų partijos Centro komiteto kultūros skyriuje dirbantys žmonės pasitiki Rašytojų sąjungos vadovais, kad jie nepraleis kažko, kas galėtų sukelti problemų partinei vadovybei, jeigu nueitų signalas iki Maskvos, ir analogiškai žemiau – „Rašytojų sąjungos“ vadovai pasitiki tam tikrais patikimais rašytojais, kad savo kūryba neapvils.“

Kalbėjimas perkeltine prasme, vadinamoji Ezopo kalba kūryboje, A. Streikaus manymu, yra gana prieštaringas dalykas.

„Visi daugiau ar mažiau sutaria, kad vėlyvuoju sovietmečiu tai buvo paplitęs, jeigu galima sakyti, kūrybos metodas. Bet dažnai, tas smarkiai užslėptas prasmes, po keliais sluoksniais – galėjo atpažinti ir suprasti labiau išprususi, išsilavinusi skaitytojų dalis. Tie patys rašytojų ar dailininkų bendruomenės nariai, kurie gerai vieni kitus pažinojo. Bet nemaža dalis tyrinėtojų abejoja, ar platesnė masė tas prasmes taip lengvai gali iškoduoti – reikia tam tikrų gebėjimų tą vėlyvojo sovietmečio viešą diskursą dekoduoti“, – neabejojo istorikas.

Valdžios uždraustos kūrybos buvo, bet ne tiek ir daug

Vieni sovietmečio kūrėjai šiandien yra labiau pateisinami nei kiti. Tai, anot A. Streikaus, ypač atspindi Justino Marcinkevičiaus atvejis, kurį istorikas pavadino „simptominiu“: „Nes ypač vėlyvuoju sovietmečiu vadinamasis ezopinis kalbėjimas žymiai labiau toleruojamas valdžios. Etniniai tautiniai motyvai yra deklaruojami tarp eilučių, kartais ir beveik atvirai. Valdžia labiau bijojo socialinės kritikos, sovietmečio visuomenės degradacijos atskleidimo, sistemos neefektyvumo, ironiško požiūrio į sistemą, negu tautinės mitologijos dalykų. Rašytojai, menininkai, kurie tuo žaidė, sėkmingai prisitaikė prie dar labiau išlaisvėjusios konjunktūros.“

Kaip dar vieną paradoksą A. Streikus paminėjo faktą, kad beveik nėra išlikę kūrybos, kuri būtų nepraėjusi sovietmečio cenzūros.

„Nors Baltijos šalyse cenzūra veikė, apie tai daug kalbama kaip apie veiksnį, kuris žalojo, turėjo įtakos kūrybai vėlyvuoju sovietmečiu. Bet paradoksas, po to, kai sistema žlugo, stojo Nepriklausomybė, pasirodė, kad tos kūrybos, kuri nebūtų praėjusi sovietmečio cenzūros, būtų nugulusi į stalčius ar lentynas – jos nelabai yra. Valdžios uždraustos kūrybos buvo, bet ne tiek ir daug. Praėjus keliems dešimtmečiams pasirodo daugiau darbų, kurie sovietmečiu sukurti, akivaizdžiai antisisteminiai, niekur viešai nebuvo rodomi, o rašytojų atveju beveik nėra tokių kūrinių, kurie būtų uždrausti sovietmečiu ir išleisti posovietiniu laikotarpiu. Tik vienas kitas, kai kurie Juozo Apučio kūriniai, bet didelio masto – nėra“, – kalbėjo istorikas.

Lietuvoje, pasak A. Streikaus, beveik nebuvo literatūrinės savilaidos fenomeno, būdingo kitose šalyse.

„Toje pačioje Rusijoje, Sovietų Sąjungos gilumoje, kitose bloko šalyse – Lenkijoje, Čekoslovakijoje buvo plati literatūrinė savilaida, neoficialiai leidžiamos literatūros laukas. Baltijos šalyse to nebuvo, tokią situaciją aiškinu tuo, kad leistinumo ribos buvo platesnės, dėl tos priežasties, kad Pabaltijo respublikos buvo okupuotos / aneksuotos vėliau. Visą laiką problemiškos, – ypač Lietuva – ir partizanų karas, ir neginkluotas stiprus pasipriešinimas... Vietos valdžia bijojo, kad atsiras kažkoks meninis ar literatūrinis pogrindis, kuris gali sustiprinti egzistuojančio antisovietinio pasipriešinimo intelektualinius, kultūrinius pajėgumus. Tokia kultūrinio ir politinio pasipriešinimo simbiozė gali turėti pavojingą, sprogstamą efektą“, – aiškino profesorius.

Meduolio principas – režimo skleidimo įrankis

Išeivijos veiksnys, anot A. Streikaus, irgi gana svarbus. Po izoliacijos laikotarpio, maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio, valdžia nusprendė atkurti bendravimą su išeivija, visų pirma, siekiant kultūrinėje srityje įteisinti režimą, kartu ir galbūt kažkiek suskaldyti ir pačią išeiviją.

„Atsiranda dar vienas papildomas veiksnys, dėl ko galbūt ir tos literatūrinės savilaidos ar „kūrybos į stalčių“ nėra, – kad kūryba būtų suprantama ir priimtina išeivijai, kad išeivija neatmestų sovietų Lietuvoje kuriamo meno, literatūros. Jeigu išeivija matys, kad tai visiškai politizuotas, ideologizuotas produktas, kaip ją pritrauksi? Turi būti žaidimas simboliais, kad kūryba būtų jiems priimtina, tai išplečia leistinumo ribą. Vėl atsiranda papildomas menininkų įtraukimo aspektas, sakykime, meduolis“, – pastebėjo istorikas ir pridūrė, kad šitaip siekta pritraukti ypač žymesnius išeivijos autorius, akademinio pasaulio žmones. Taip atsiveria galimybės kelionėms į JAV, Vakarų Europos šalis, atsiranda naujos kultūrininkų bendradarbiavimo su valdžia dar vienas segmentas.