aA
Senojo kelio Vilnius–Kaunas likučius saugo tik dvi lentelės, kuriose įrašytas tiesos neatitinkantis perspėjimas. Akmenys, kuriais kadaise žingsniavo garsios asmenybės, baigiami ištąsyti. Jei domitės krašto istorija ir nesate abejingas istoriniam paveldui, paskubėkite į Vilniaus pakraštį, Panerius – galbūt dar spėsite savo kojomis peržingsniuoti akmenimis grįstą vingiuotą kelią, besiraitantį tarp kalvų ir gilių daubų.
Kelio danga, asfaltas
Kelio danga, asfaltas
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)
Orientyras – koplyčios bokštas

Visai greta judrios magistralės esanti, tačiau mažai kam žinoma kiek ilgesnė nei kilometras senojo kelio atkarpa pasislėpusi tarp Savanorių prospekto ir Titnago gatvės. Bergždžias darbas ieškoti kokių nors kelio nuorodų turistams – akmeninį traktą galima aptikti arba atsitiktinai, arba iš anksto žinant, kur jo ieškoti.

Senąjį kelią Vilnius–Kaunas lengva pasiekti riedant autostrada iš Vilniaus į Kauną. Kai pakilsite ant Panerių kalvų, sukite į dešinę, kaip norėdami užvažiuoti ant Galvės gatvės viaduko. Vos išsuksite iš Savanorių prospekto, jūsų laukia dar vienas posūkis į dešinę – orientyras bus XVII a. statytos Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčios bokštas. Jis matomas ir iš Savanorių prospekto, tačiau vos kyšodamas pro pakelės medžius atkreipia tik vieno kito smalsuolio dėmesį.

Mūrinę koplyčią pastatė vienuoliai jėzuitai. Vėliau barokinė koplyčia ne kartą perstatinėta. XIX a. jos rekonstrukciją dosniai rėmė tuometė garsi mecenatė kunigaikštienė Gabrielė Oginskienė. Kaip kulto pastatas koplyčia nebenaudojama nuo 1944-ųjų. Šiuo metu baroko ir klasicizmo bruožų turinti koplyčia dar atrodo tvirtai, tačiau yra apleista – dalis langų išdaužyti, stogą reikėtų remontuoti.

Gausesnio priešo nepabūgta

Vos vienas kitas vilnietis žino, kad Panerių kapinaitėse stovinčios koplyčios papėdėje prieš beveik 177 metus buvo sprendžiamas Lietuvos likimas. Čia vyko pagrindinis 1831 m. lietuvių ir lenkų sukilimo mūšis mūsų krašte. Sukilėliai, kontroliavę beveik visą Lietuvos teritoriją, žygiavo į Vilnių, vieną iš paskutinių caro valdžios bastionų, tačiau atkakliame mūšyje buvo sumušti.

Birželio 19-ąją generolo Antano Gelgaudo vadovaujamą 12,6 tūkst. sukilėlių kariuomenę ant Panerių kalvų pasitiko 26 tūkst. caro kareivių. Nors priešas buvo daugiau nei dvigubai gausesnis ir geriau ginkluotas, patriotizmo kupini sukilėliai keturias valandas mėgino jį įveikti.

Mūšyje, kuriame abi pusės naudojo artileriją ir kavaleriją, galvas paguldė apie tūkstantis vyrų. Po kautynių rusai tiksliai suskaičiavo savo nuostolius. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad žuvo 364 caro kariuomenės kariai. O sukilėlių aukų skaičius žinomas tik apytikris – maždaug 600 žmonių.

Skaudžiai pralaimėję sostinės prieigose sukilėliai ėmė trauktis. Dar po kelių kovų sukilimas virto partizaniniu karu, o kitais metais buvo galutinai nuslopintas tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje.

Mūšio lauke – lysvės

2001-aisiais mūšio vietoje, senojo kelio Vilnius–Kaunas atkarpos pradžioje, buvo pastatytas monumentas sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą dalyviams atminti. Ant pasviro granitinio kryžiaus dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų įrėžtas sukilėlių šūkis, primenantis žūtbūtinę kovą: „Dėl mūsų ir jūsų laisvės“.

Greta monumento, kurio vietoje prieš du amžius aidėjo šūviai, liejosi kraujas ir sklido sužeistųjų bei mirštančiųjų dejonės, šiandien plyti vietos gyventojų daržai ir stovi nuskurę šitnamiukai. Kitoje lauko pusėje išsidriekusios jau minėtos Panerių kapinaitės, kuriose buvo palaidoti mūšio dalyviai.

Iki šių laikų kapinėse išlikęs tik vieno Rusijos kariuomenės karininko kapas. Mūšyje žuvusio štabo kapitono ir rezervinio pulko adjutanto Jegoro Svečino kapvietę žymi kubo formos juodo granito monumentas.

Carinė kariuomenė ilgai prisiminė pergalę ant Panerių kalvų ir puoselėjo žuvusių saviškių atminimą. Dabartinės išvaizdos paminklas, kaip galima spręsti pagal įrašą, esantį ant jo, buvo pastatytas 1898 m. „Vilniaus apygardos karininkų pastangomis“.

Išblukusios vėliavos spalvos

Štabo kapitonui J.Svečinui atminti ir šiais laikais per Vėlines uždegamos žvakutės. Kai lankėmės kapinaitėse, jos nuo rudens nenurinktos stovėjo aplink šimtametį paminklą.

Labiau nustebino kita: paminklas apjuostas jau smarkiai surūdijusia geležine tvorele, kurios varteliai nuo senumo išklypę ir nesilaiko uždaryti, tad kažkoks racionalizatorius, galbūt kapinių sargas, juos prie tvorelės kampo pririšo nublukusia trispalve juosta.

Atidžiau pažvelgėme į Lietuvos vėliavos spalvų kaspiną ir ant jo pamatėme dar įskaitomą užrašą „LR kariuomenės vadas“. Greičiausiai caro kariuomenės karininko kapo tvorelei sutvirtinti panaudota juosta nuo Lietuvos kariuomenės vado vainiko, kuris kadaise buvo padėtas ant monumento sukilėliams. Ant tų pačių vartelių dar galima įžvelgti ir dviejų spalvų – baltos ir raudonos – juostos likučius. Vadinasi, toks pat istoriškai paradoksalus likimas ištiko ir Lenkijos diplomatų, pagerbusių sukilėlių atminimą, vainiką.

Kas tai: sąmoninga nepagarba valstybės simbolikai, nesusipratimas ar paprasčiausias ūkiškas požiūris, nepaisantis jokios politikos? Norėjome to paklausti kapinių prižiūrėtojo, įsikūrusio greta koplyčios, tačiau prie jo namelio mus pasitiko didžiulis šuo, pririštas prie ilgos grandinės, nė neketinantis įsileisti į kiemą. Šeimininkas taip ir nepasirodė. Galbūt buvo išvykęs, o gal tiesiog nebuvo nusiteikęs kalbėtis su pašalaičiais.

„Na, ką čia ir komentuoti. Galiu tik pasakyti, kad taip nedera elgtis. Aš tikrai taip nedaryčiau“, – lakoniškai savo nuomonę „Vilniaus dienai“ išsakė Lietuvos kariuomenės vado atstovas spaudai kapitonas Ričardas Uzelka ir pridūrė, kad vis dėlto nederėtų itin sureikšminti šio fakto.

Imperatorių pėdsakai

Betoniniais laipteliais pro koplytėlės priekinį fasadą vėl nusileidžiame šlaitu į senąjį traktą. Iš pradžių jis nesiskiria nuo paprato neasfaltuoto užmiesčio vieškelio. Tik paėjėjus kelias dešimtis metrų gilyn į mišką pamatomos akmeninio grindinio liekanos. Nedideliais rieduliais grįstas kelias dvelkia autentika.

Traktu Vilnius–Kaunas yra keliavęs ne vienas užsienio šalies valdovas, juo žygiavo kariuomenės, sklido kultūra, vyko prekyba. Kai kada kelias vadintas Jekaterinos ar Prūsijos keliu.

1796–1797 m. apžiūrinėdamas naujai prijungtas lietuvių žemes šiuo keliu važiavo Rusijos imperatorius Pavlas I. 1812-ųjų vasarą juo į Vilnių traukė didžioji Napoleono kariuomenė su pačiu imperatoriumi priešakyje. Būtent čia, Paneriuose, tų metų birželio 28 d. Vilniaus atstovai svetingai kaip išvaduotoją sutiko Prancūzijos valdovą ir prisiekė jam ištikimybę.

Šiuo keliu po pusmečio, spaudžiant atšiauriam speigui, Napoleono armijos likučiai traukėsi atgal. Apšaudomi rusų kariuomenės pabūklais, netvarkingai bėgdami per apledėjusias Panerių kalvas prancūzai pametė daug amunicijos, artilerijos ir net dalį kariuomenės iždo.

Kaukolė – į kolekciją

Kiek anksčiau judraus kelio Vilnius–Kaunas atkarpa ties Paneriais buvo pagarsėjusi dėl plėšikų ir galvažudžių. Keliautojus plėšiančių nusikaltėlių gaujos čia siautėjo dar XVIII a., tačiau XIX a., pradedant įsitvirtinti caro valdžiai, nusikaltimų mastas pasiekė apogėjų. 1809 m. Panerių plėšikus suvienijo Pekarskis, kuris iki iškeliaudamas į miškus tarnavo kamerdineriu didikų dvaruose.

Ilgą laiką plėšikų karalius Pekarskis buvo nesugaunamas ir vien paminėta jo pavardė vertė susigūžti pro Panerių kalvas traukiančius keliautojus. Galų gale, neapsikentusi dėl vis įžūlesnių Pekarskio gaujos išpuolių, valdžia prieš jį pasiuntė reguliariąją kariuomenę. Banditas buvo sučiuptas ir žiauriai nužudytas, o jo kaukolė perduota į kolekciją Vilniaus universiteto Anatomijos fakulteto Frenologijos katedrai.

Vagystės nesiliauja

Tiesiant autostradą Vilnius–Kaunas dalis senojo kelio paslėpta po asfaltu. Pastačius Kauno hidroelektrinę viena jo atkarpa atsidūrė Kauno marių dugne. Tokių kelio atkarpų, kaip vinguriuoja Paneriuose, – kurių grindinys likęs autentiškas akmeninis – tėra vos vienas kitas.

Deja, Panerių atkarpai gresia didžiulis pavojus: grindinys ne vienoje vietoje išluptas, kelio pakraščiai kai kur ties daubomis slenka žemyn. Kažkada buvusi gyvybės arterija, jungusi du didžiausius Lietuvos miestus, du gubernijų centrus, yra visiškai užmiršta ir apleista.

Jeigu ne automobilių triukšmas, sklindantis nuo netoliese nutiestos autostrados, eidamas šiuo keliu ir gėrėdamasis kalvotu kraštovaizdžiu, galėtum pamanyti, jog esi kažkokiame gūdžiame užkampyje, o ne sostinės pašonėje.

Kaip ir Pekarskio laikais, šiame kelyje neseniai siautėjo vagys, gvelbiantys plieninius komunikacijų šulinių dangčius. Kai komunalininkams nusibodo pavogtus dangčius keisti naujais, buvo rastas saliamoniškas sprendimas – atviri šuliniai uždengti masyviais betoniniais blokais, kurie kas kelios dešimtys metrų dabar žymi visą pakelę.

Su pašaliniais nebendraujama

Abiejuose kelio atkarpos galuose stovi metalinės lentelės, perspėjančios, kad tai yra paveldo objektas, „saugomas visuomenės ir valstybės“, tačiau šie užrašai skirti atgrasinti tik lengvatikiams vandalams. Pasirodo, sovietmečiu kelio liekanos buvo įtrauktos į saugomų objektų registrą, tačiau jį perrašant ir taisant, apsauga palikta tik Panerių mūšio vietai ir Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčiai. Juridiškai senasis kelias nebėra jokia vertybė.

Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Rimantas Bitinas „Vilniaus dienai“ skundėsi, kad neįmanoma sustabdyti kelio akmenų vagių. Kasmet ne vieną kartą departamentas gauna žinių apie naujai išardytus kelio plotus ir siunčia komisijas įvertinti padarytos žalos. „Vieta nuošali, sunku apsaugoti. Gali būti, kad akmenis renka aplinkinių namų gyventojai, tačiau nepagautas – ne vagis“, – spėliojo R.Bitinas.

Senojo kelio atkarpos pradžioje, priešais kapinių koplyčią, stovi senas ilgas mūrinis vienaukštis pastatas. Manoma, kad anksčiau, kelio klestėjimo metais, jame buvo įsikūrę pakelės namai. Dabar tai – skurdus kelių šeimų gyvenamasis būstas. Namo kieme matyti daugybė nedidelių riedulių – vienais apdėlioti takelių ir gėlynų pakraščiai, kiti netvarkingai išmėtyti pakampėmis.

Bandymas pašnekinti vietos gyventojus buvo nesėkmingas. Kolonija atrodė it išmirusi, niekas neatidarė durų, nors iš kelių kaminų rūko dūmai, o beveik kiekviename kiemelyje lojo didžiuliai šunys. Senojo kelio gyvybės laikai praėjo nesugrįžtamai.

1831 m. sukilimas

Sukilimas prasidėjo Lenkijoje, o vėliau persimetė į Lietuvą. Čia jį organizavo Lietuvos vyriausiasis komitetas. Sukilimui Lietuvoje vadovavo Antanas Gelgaudas. Prie jo štabo veikė ir Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje.

Pagrindinis sukilimo tikslas buvo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Vadai nebuvo vieningi ir siekė skirtingų tikslų – vieni įsivaizdavo, kad Lietuva ir Lenkija turėtų būti federacinė valstybė, kiti kalbėjo tik apie vieningą Lenkiją. Skyrėsi ir socialiniai siekiai. Vieni tiesiogiai ar netiesiogiai kalbėjo apie baudžiavos panaikinimą, taip skatino sukilti ir valstiečius. Kiti atmetė bet kokius mėginimus baudžiauninkams suteikti asmens laisvę, tuo skaldė sukilėlių gretas.

Kad buvo pralaimėta, lėmė ne tik vienybės stoka, bet ir tai, kad buvo delsiama imtis aktyvių kovos veiksmų pradiniu sukilimo etapu, kai carinės pajėgos Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje buvo silpnos, nesutelktos. Kai kurie vadai už padarytas klaidas buvo sukilėlių pasmerkti. Paskutinėms sukilėlių pajėgoms iš Lietuvos evakuojantis į Prūsijos teritoriją, vienas lenkų karininkas, įsiutęs dėl A.Gelgaudo klaidų, jį nušovė.

Nuslopinęs sukilimą carinis režimas Lietuvoje pradėjo žiaurias represijas: buvo uždaryta daug mokyklų, tarp jų ir Vilniaus universitetas, sugriežtinta cenzūra, valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, panaikintas Lietuvos Statuto galiojimas, apribota Katalikų bažnyčios veikla, uždaryta daug bažnyčių ir vienuolynų. Mėginta ištrinti net Lietuvos vardą – jos žemės pavadintos Vakarų gubernijomis.

„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:

Turguje solistė ieško ne tik kiaušinių

Stadiono projektas – pasaka be galo

Premjerui – maksimalių išbandymų metas

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Teatro legendai Vytautui Paukštei – 90: mes niekur nepersikūnijam, viską imame iš savęs (1)

Liepos antrąją teatro ir kino aktorius Vytautas Paukštė švenčia devyniasdešimties metų...

„Dienoraštis iš Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklos 1944–1945“ sudarytoja Saskia Goldschmidt: netikiu, kad blogis kada nors bus sunaikintas

Dar viena tikra istorija. Iki skausmo autentiška, mėginanti pagriebti kiekvieną gyvybės akimirką....

Diopo „Naktį visų kraujas juodas“ – romanas apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų

Kokia turi būti knyga apie Pirmąjį pasaulinį karą, kad praėjus daugiau nei 100 metų po jo...

Lietuvoje bus teikiami nacionaliniai architektūros apdovanojimai

Lietuvoje nuo kitų metų bus teikiami Nacionaliniai architektūros apdovanojimai, kuriais siekiama...

„Saulė ir jūra“ Londone: akmenėliai iš Temzės ir britų žiniasklaidos liaupsės

„Šis vizionieriškas pasirodymas yra širdį veriančiai graži elegija apie mūsų santykius su...

Top naujienos

Elektros tiekėją pasirinkęs vyras pasijuto apgautas: pasirašęs sutartį gavo žinią apie pakeistą kainą (15)

Atsakingų institucijų patarimai, kaip pasirinkti elektros tiekėją, nebūtinai apsaugo vartotojus...

Italijos policija nepraleido haubicų, gabentų į Ukrainą įtarimų pareigūnams sukėlė sunkvežimį vairavęs asmuo

Neapolio policija nepraleido ir grąžino į Persano di Salerno karinę bazę tris vilkikus, kurie...

Valdantieji atsikirto į opozicijos grasinimus atšaukti valstybės vadovo statusą Vytautui Landsbergiui: tai kvailystė

Seimui priėmus sprendimą dėl valstybės vadovo statuso suteikimo Aukščiausiosios Tarybos –...

Delfi PliusVaidas Mikaitis

Lietuvis aplankė kraštą, kur gamta primena rojų, o sąlygos – pragarą: Rusijos pralaimėjimas čia sukeltų dar didesnį nestabilumą

Manau, nieko nestebina, jog žmonės pastaruoju metu yra neramūs ir sudirgę arba, kaip prieš...

Byra rusų komerciniai lėktuvai: dėl dalių trūkumo gali tekti civilius skraidinti kariniais orlaiviais (1)

Dėl Vakarų sankcijų, kurios draudžia tiekti Rusijai svarbias lėktuvų remonto dalis, karą...

Delfi Pliusparengė Nerijus Povilaitis

Rusijai prognozuoja tikrą vidinę katastrofą: iki šių metų pabaigos kai kurie regionai tiesiog „numirs“ (26)

Istorikas ir publicistas Kamilis Galejevas teigia, jog šiuo metu Rusijoje vyksta įdomūs procesai...

Jau ruošiasi rudens bangai: naujas tyrimas padės apsispręsti, ką toliau darysime su vakcinomis (1)

Nuo rugpjūčio mėnesio – ketvirta vakcinos nuo COVID–19 doze planuojama leisti skiepyti...

Delfi PliusMisha Savic; ELTA

Vienoje Europos šalyje – visiškai kitokios nuotaikos: net po invazijos Putiną palaiko labiau nei ES (10)

Dauguma serbų nepritartų narystei Europos Sąjungoje, rodo apklausa, atskleidžianti...

Karas Ukrainoje. Rusija atakuoja Lysyčanską, JAV sako, kad užimti Chersono rusams nepavyks

Savo naktinėje kalboje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sakė, kad Rusijos bombardavimas...