(Ne)telpantys į „stalčiukus“

Pradėjusi domėtis senyvų žmonių gyvenimais J. Gražytė sužinojo, kad Vilniaus mieste gyvena daug vienišų senolių, kurie neturi su kuo pabendrauti.

„Į senatvę atsiranda tam tikros obsesijos – jeigu visą gyvenimą kažkuo domėjaisi, buvai stiprus patriotas – viskas sustiprėja. Parodoje segmentavau personažus: šeriantys balandžius, besirūpinantys gyvūnais, vaikštantys po parodas ir po visus nemokamus renginius... Netgi galima save dabar įdėti į vieną tų „stalčiukų.“ Nesiūlau sprendimų, kurie sumažintų vienišumą ar padidintų pensiją, tiesiog kviečiu pažvelgti į visa tai linksmai, bet tuo pačiu ir susimąstyti. Galbūt tai netgi sumažins liūdesį“, – vylėsi kūrėja.

J. Gražytė tikino save senatvėje įsivaizduojanti kaip išprotėjusią kačių tetą iš animacinio serialo „Simpsonai“. „Save dedu į tą „stalčiuką“, – šypsodamasi kalbėjo menininkė, pridūrusi, kad parodoje jų nebus labai daug – tiesiog kūrėja suteiksianti progą susimąstyti apie personažus.

Kai kurie jų – visiems pažįstami, galbūt kažkas juose netgi atpažins save. „Tos močiutės ir diedukai linksmai leidžia laiką parodoje ir pramogauja“, – pagrindinę mintį atskleidė J. Gražytė.

Ėmusis ruoštis parodai menininkė pasakojo vis dažniau atkreipdavusi dėmesį senų žmonių stilių, madas, kitus kertinius dalykus. „Sužinai, kur senjorai balandžius lesina, kur katinukus šeria. Vilniaus mieste tai daryti draudžiama, būtina suderinti, tarkim, tą lokaciją su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skyriaus vedėju. Aš jau matau, kaip močiutė tai daro, kaip ji eina pas vedėją ir prašo, kad jai leistų po balkonu pašerti katiną“, – situacijos nevienareikšmiškumą įžvelgė autorė.
Justina Gražytė

Bendravimo iliustracijos

Nors pabrėžiama, kad pensijos didėja, bet bendra situacija, anot J. Gražytės, kaip ir tokia pat, nesikeičianti. „Šiam projektui padėjo bendradarbiavimas su Maltos ordino tarnybos senjorėmis. Turėjome kūrybinius užsiėmimus, tačiau karantino metu jie buvo sustoję, pasaugant rizikos grupę. Paskutiniu metu bendradarbiavimas buvo atsinaujinęs, pavyko vieną bendrą darbą padaryti. Tai tarsi viso bendravimo iliustracija“, – pasakojo ji.

Paklausta, kokios aktualijos išryškėjo bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis, J. Gražytė stebėjosi paradoksu. Ėjusi su intencija išgirsti liūdesio kupinų istorijų, bet iš tiesų sutiko visus kaip susitarusius teigiant, kad yra laimingi. Gal tik keletas prisipažino, kad nelabai (menininkė vykdė anoniminę apklausą).

„Senjorai sako, kad vyresnis amžius yra gražus. Pamaniau, gal ir gera laikysena – tai gyvenimo tarpsnis, apie kurį reikia smagiai galvoti. Aišku, negali sau daug leisti, bet senjorai ir pakeliauja, ir į gerą koncertą, spektaklį ar kiną nueina. Tad tai neturėtų būti kažkas labai gąsdinančio. Galbūt pati aplinka išpučia burbulą, bet pasidomi, susižinai – viskas tvarkoje. Šita paroda galbūt įneš empatijos, pakeis požiūrį į senyvo amžiaus žmones“, – vylėsi menininkė ir ragino surasti laiko pabendrauti su senimu – juk nieko nekainuoja, o jiems tai didžiulė dovana. Visi, anot menininkės, tokie patys būsime – lėtesni, turintys minusų ir obsesijų. Toks gyvenimas, esame gyvi žmonės, reikia apie tai galvoti.

Prisijungus prie „Sodros“ savitarnos puslapio J. Gražytę pasiekė žinia apie savąją išėjimo į pensiją datą – tai 2052-ieji, tapę ir parodos pavadinimo figūrante. „Tais metais išeisiu į pensiją, dar teks dirbti trisdešimt metų! Tai nuliūdino, – nusijuokė ji. – Atrodytų, labai labai toli, bet gerai pagalvojus – tai tik trisdešimt Kalėdų, arba trisdešimt gimtadienių – nėra tiek daug...“
Justinos Gražytės paroda VDA galerijoje „Akademija“

Įkvėpė komiksai

Nusistebėjus, kaip įmanoma tokią sudėtingą temą įvilkti į meninę formą, J. Gražytė atviravo, kad ją įkvėpė komiksų kultūra, kaip „Marvel“, „Big boy“ ir pan. „Visi senjorai man atrodo kaip personažai, o visa paroda – kaip tam tikras komiksas. Personažai veikia, o žiūrovui tenka spręsti, ką“, – paaiškino autorė.

J. Gražytė vienos iš taikomosios dailės rūšių – tekstilės – atstovė. Pasakojo pasirinkusi tekstilę netikėtai pačiai sau, galvojusi stoti į skulptūrą, bet prieš pat stojamuosius leidosi perkalbama.

„Niekada nepasigailėjau! Prieš tai buvusioje parodoje irgi gerokai pasiknaisiojau, eksponavau savo tekstilės darbus, perleistus per asmeninę prizmę – ateitį, praeitį ir dabartį. Nuo trejų metų sakiau, kad būsiu siuvėja, tai žinau iš mamos ir močiutės įrašytų pokalbių – daug kur teigiau, kad būsiu siuvėja ir taškas! Kad pasiųsiu seneliui kelnes, o močiutei – liemenę, ir viskas bus labai gerai“, – kalbėjo menininkė, nuo pat mažumės jutusi poreikį kurti.

Pradėjusi studijuoti menininkė tikino supratusi, kad tekstilės specialybė labai plati. „Tai plačiausiai panaudojama specialybė, bendrąja prasme. Pabaigęs tekstilę gali būti interjero ar drabužių dizaineriu, kurti audinius, austi... Netgi chirurgijoje yra naudojama tekstilė! Bet kur gali nueiti, o aš pradžioje pasukau prie erdvinių tekstilės instaliacijų kūrimo, vėliau perėjau prie siuvinių, skiautinių, aplikacijos technikos. Labai patiko – tai laisvesnė, ne tokia apribojanti kūrybos forma. Nesu labai preciziška, besikrapštanti, tai man toks mišinys artimesnis, ši technologija prilipo, pastebiu, kad ji man visur atsiperka“, – apie kūrybos procesą kalbėjo J. Gražytė.
Justinos Gražytės paroda VDA galerijoje „Akademija“

Ką įdėjai į „puodą“, taip ir pasidaro

Iš tekstilininkės biografijos išsiskiria darbai teatre, grafinio dizaino srityje. Autorė nė kiek neabejoja – kūryboje viskas susideda į vienį: „Patinka, kai žiūrovas gali įsijausti į vaizdą, tad bandau kurti realaus arba artimus realiam dydžiui darbus. Tad kūryboje yra ir teatro, ir grafinio dizaino. Audinio spalva nėra pereinanti, taip, galima dažyti, bet jeigu dirbi su tuo, kas yra – tave tai tiesiog truputėlį apriboja, kaip ir kuriant grafinio dizaino kūrinius. Šalia atsiranda ir komikso žanras.Viskas susideda iš gyvenimiškos patirties, galutinis rezultatas – ką idėjai į tą „puodą“, taip ir pasidaro.“

J. Gražytė mintimis vėl sugrįžta prie šiandieninės parodos, norėdama pabrėžti, kad dalis audinių, kurie naudoti darbams – senjorų dovanoti. „Jie savaime savyje neša žinutę, istorinį naratyvą, prisisunkę gyvenimo. Visų nežinau, tik kai kuriuos. Kas atneša savo mergautinę suknelę, kiti – nereikalingą medžiagą. Dalis audinių panaudota detalėms, fonams. Bendras darbas su Maltos ordino tarnyba sukurtas vien iš senjorų dovanotų audinių“, – atkreipė dėmesį kūrėja.

Jau ne vienerius metus J. Gražytė vadovauja Vilniaus dailės akademijos (VDA) tekstilės galerijai „Artifex“. Laiko kūrybai, kaip prisipažino ji, lieka labai nedaug: „Bandai išnaudoti laisvą laiką, tai tam tikras malonumas, nėra prievarta – nenori, gali nedaryti. Atsisėdus žiūrėti filmo ar besiklausant muzikos galima ramiausiai kurti – savotiška meditacija. Kol apčiupinėji kiekvieną medžiagytės gabaliuką – laikas ir praeina. Savo dirbtuvių neturiu, kuriu namuose, kaip sakau, pasunkintomis karo sąlygomis. VDA galerija specializuojasi tekstilės srityje – turi tuo gyventi. Man tai artima, dėl to palengvėja.“

Renkasi greitesnį rezultatą

Kuria linkme rutuliojasi tekstilės menas, kokios tendencijos vyrauja? J. Gražytės pastebėjimu, tekstilės menu šiandien nedaug kas užsiima. Menininkų tekstilininkų yra, tačiau jauni renkasi greitesnį rezultatą. „Atsiranda tarpdiscipliniškumas, orientuojamasi į medžiagiškumą. Ateina eksponuotis skulptorius ar keramikas, jo kūryboje matai tekstilę. Ne per seniausiai, praėjusiais metais buvo Donato Norušio paroda, kur buvo kalbama apie tai, kad garsas yra tekstilė. Netgi garsu gali perteikti medžiagiškumą – suausti garsus. Iš tikrųjų, tai labai platus požiūris“, – sakė ji.

Su pastebėjimu, kad tekstilės menas spinduliuoja jaukumą, J. Gražytė sutiko, sakydama, kad užėjus į bet kokią galeriją, kurioje rodomi tekstilės darbai nėra aido, patalpos neatrodo tuščios – tekstilė sugeria garsą: „Tekstilė turi daug įdomių savybių, kurias galima išnaudoti. Jaukumas atsiranda būtent per tuos dalykus – ji tarsi skleidžia šilumą. Netgi anksčiau kabindavo gobelenus ant sienos, kad ir grožio, ir estetinę funkciją atliktų, ir garsą ar šaltį sulaikytų. Istoriškai tekstilė visada buvo arti žmogaus.“

J. Gražytė (g.1987), 2012 m. baigė tekstilės magistro studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Vizualinio ir taikomojo meno fakultete. Nuo 2008 m. aktyviai dalyvauja kultūriniuose renginiuose, parodose, jas kuruoja. Inicijuoja, bei vykdo įvairius kultūrinius bei su kultūros edukacija susijusius projektus. 2020 m. suteiktas meno kūrėjos statusas, nuo 2021 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2020 m. ir 2021 m. LTKT skirtos individualios stipendijos kultūros ir meno kūrėjams. Gyvena ir kuria Vilniuje.

VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44) J. Gražytės paroda vyks iki vasario 26 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt