aA
„Auksinį scenos kryžių” už scenografiją šiemet gavęs menininkas Gintaras Makarevičius pabrėžia, kad teatre sėkmė įmanoma tik tuomet, kai visi kūrėjai eina koja kojon ir papildo vienas kitą.
Gintaras Makarevičius
Gintaras Makarevičius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Esate tikrai įvairialypis menininkas: skulptūra, instaliacijos, darbas kine, teatro režisūra, scenografija. Kaip būtent jos ėmėtės?
Likimas. Bet dar manau, kad niekuomet nebuvau užsidaręs tik vienoje meno raiškoje, todėl ir pakliuvau į šį sūkurį. Teatre susilieja visos įmanomos meno formos ir dėl jo prigimties visi menai kartu gali įgauti tokį intensyvų realybės pojūtį. O mano teatro patirtis prasidėjo tada, kai a.a. Jūratė Paulėkaitė mane pasiūlė A.Latėnui kartu dirbti J.Marcinkevičiaus „Mažvyde“. Po pirmojo pavykusio pastatymo sekė kiti, vis labiau mane įtraukdami į teatro magiją, ir tai nutiko labai natūraliai.

„Auksinį scenos kryžių“ gavote už „Išvarymą” ir „Šmėklų sonatą”. Abu spektakliai – nepatogūs, nesukeliantys ypač džiugių emocijų. Kaip pats vertinate šiuos du kūrinius?

Sunku būtų palyginti „Šmėklų sonatą“ su „Išvarymu“. Jų „nepatogumas“ skleidžiasi skirtingose plotmėse. Tačiau abu pastatymai kalba apie labai skaudžias ir sudėtingas gyvenimo puses, kurių pažinimas yra būtinas, jeigu bent kiek mėgini būti sąmoningas šiame pasaulyje. Iš tiesų buvo įdomu gilintis į abi pjeses, nes „Išvaryme“ kalbama apie tai, ką aš vienaip ar kitaip pats esu patyręs, o „Šmėklų sonatoje“ užkoduoti dalykai kalba apie dvasinę patirtį, kuri yra universali.

Ar šiedu spektakliai yra patys rimčiausi jūsų scenografijos darbai?

Kiekviena nauja scenografija gali būti geresnė nei prieš tai buvusi, nes kaupiama sceninė ir gyvenimo patirtis daro įtaką pačiai scenografijos kokybei. Tačiau teatras yra toks menas, kuriame sėkmė įmanoma tik tuomet, kai visa kūrybinė grupė eina koja kojon, taip papildo vienas kitą ir sukuria vaizdo, garso ir veiksmo erdvinę dramos visumą. Tikriausiai tai ir pavyko šiuose pastatymuose. Kita vertus, tai nėra mano pirmasis „Kryžius“ ir mano teatrinės kūrybos kontekste buvo ir daugiau pastatymų, kuriuos vertinu ne mažiau nei pastaruosius, bet jie tiesiog liko nepastebėti.

Ką galėtumėte vadinti savo mokytojais? Tai – realūs žmonės, o gal kaip tik – knygos, kažkada girdėta muzika, regėti spektakliai?

Studijavau architektūrą, vėliau – tapybą Vilniaus dailės akademijoje, bet studijų pabaigoje jau kūriau objektus, vėliau – vaizdo instaliacijas, kaip tik šiuo laikotarpiu pradėjau savo scenografo karjerą. Panašiu laiku teko galimybė reziduoti ne vienoje menininkų rezidencijų Italijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, o reziduodamas Londone turėjau galimybę susipažinti su teatriniu šio miesto gyvenimu: per penkias buvimo ten savaites aplankiau daugiau nei dvidešimt įvairių teatrų pastatymų. Nuolatos žiūriu filmus, skaitau knygas, dažniausiai tuo pat metu kelias. Manau, kad mokymosi procesas niekada nesustoja.

Turėjau daug puikių mokytojų, bet labiausiai mokausi kurdamas, nes tuomet, kai pakliūni į tam tikrą kūrybinę situaciją, kurioje asmeniškai prisiimi atsakomybę ir TAI įvyksta, gauni pamoką. Esu dirbęs su geriausiais Lietuvos režisieriais ir kūrybinis procesas tokiomis aplinkybėmis, kai atsiranda tikras, gilus suvokimas bendrame darbe, ir yra pagrindinis kūrybos generatorius ir mokytojas. Kiekvienas pastatymas yra iššūkis, nes juk neįmanoma pakartoti to, kas kažkur jau pavyko. Gal ir galima pabandyti padaryti geriau, bet niekada – taip pat.

Dažnai žiūrovas nė nesusimąsto apie tai, koks milžiniškas darbas vyksta už scenos. Ant pjedestalo būna iškeliami aktoriai, režisierius... Scenografai dažnai tarsi lieka už borto.

Tiesa yra tokia, kad gali sukurti genia­liausią scenografiją, bet jeigu aktoriai „netempia“, o režisierius „neraukia“, tai gali statyti kokias nori konstrukcijas – vis tiek nieko Dievui į ausį neįpūsi. Bet, žinoma, tai apskritai priklauso nuo teatro koncepcijos.

Kaip vyksta kūrybos procesas? Esate smarkiai priklausomas nuo režisieriaus ar kaip tik – turite daug laisvės?

Pats kūrybos procesas ir yra didžiausias suvaržymas, kitaip tariant, kol nesuvoki realių kiekvieno pastatymo ribų, negali nieko kurti. Privalu įvertinti viską: teatro galimybes, kūrybinės grupės kūrybingumą ir visų pirma – pjesę. Kuo daugiau gali pasitikėti kitais, kurdamas kartu, tuo rezultatai būna geresni. Manau, kad nėra laisvės ar nelaisvės klausimo, nes šis klausimas yra asmeninis. Svarbiausia yra susikalbėjimo ir motyvacijų suderinamumo momentai.

Kaip apskritai vertinate Lietuvos teatrą? Ko jam palinkėtumėte?

Lietuvos teatras yra unikaliausias teatras dėl genialių ir atsidavusių žmonių, kurie suaukojo savo gyvenimus ir sveikatą. Teatras yra tiesiog visuomenės veidrodis ir jis negali būti niekuo daugiau, nes tai ir yra jo prigimtis. Viskas, ką matome teatruose šiandien, yra tiesiogiai susiję su tuo, koks žiūrovas ateina į teatrą ir ko jis tikisi, kaip politikai suvokia teatrą ir ar jis jiems reikalingas. Teatro menas egzistuoja tarsi minivalstybė – visi žino, kad tai yra dirbtinis dalykas, bet kai kartu atrandama tokio buvimo prasmė, gyvenimas keičiasi. 

Teatras Lietuvoje šiandien išgyvena tuos pačius simptomus, kaip ir Lietuvos valstybė. Jeigu nebus sąlygų atsinaujinti – sugebėti reflektuoti besikeičiančią tikrovę, teatro vaidmuo taps dekoratyvus. Praeities pasiekimai dar kurį laiką maitins profesionalų ambicijas, bet esmė ta, kad mūsų gyvenimo ašis pakrypo ir tai reikia įvertinti.

Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė:


Gintaras Makarevičius, būdamas ne tik scenografas, bet ir architektas, savaip sprendžia erdvę ir gali ją pateikti daug įdomiau nei kiti profesionalūs kūrėjai. Galėčiau pabrėžti savotišką jo matymą, išdalytas gyvas ir funkcionuojančias erdves scenoje, kur gyvenimas, rodos, verda visuose kampuose.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Alma littera“ atskleidė, kokios knygos 2022-aisiais buvo skaitomiausios

Literatūros ekspertė Vitalija Maksvytė laidos „Delfi rytas“ rubrikoje „Knyginėjimai...

Raminta Lampsatytė: sprendimas stabdyti Jono Sakalausko veiklą tikrai yra LNOBT laidotuvės (1)

Važinėjant po pasaulį su koncertais, tenka išgirsti geriausius solistus, su jais padirbėti...

„Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ – gyvenimiškos išminties kupina knyga

Rašytoja Evelina Daciūtė ir dailininkė Aušra Kiudulaitė, skaitytojams jau pažįstamos iš...

Argentinos sostinės gyventojai gali susipažinti su Fridos Kahlo kūryba interaktyvioje parodoje

Argentiniečiai turi progą susipažinti su Fridos Kahlo gyvenimu ir kūryba ne visai tradiciniu formatu.

Arturo Bumšteino garso instaliacija-performansas „Olympian Machine“ – vasarį Kaune ir Vilniuje

„Olympian Machine“ neveikia nė vienas realus žmogus, bet šis kūrinys – labai žmogiškas,...

Top naujienos

Toliau narsto galimą informacijos nutekėjimą Bartoševičiui: vienas generalinės prokurorės veiksmas – labai keistas (9)

Seimo opozicija toliau renka parašus ir dar šią savaitę žada neeilinę Seimo sesiją dėl galimai...

Sąskaita už laiptinės elektrą išgąsdino ne juokais – tokių kainų nėra buvę (5)

Didelė elektros sąskaita gali pasiekti gyventojus ne vien už suvartojimą bute, bet ir už bendrų...

Penktą nesėkmę iš eilės sugėręs Maksvytis: nenoriu savęs teisinti, „Vilkai“ buvo stipresni (2)

Kazys Maksvytis turėjo priekaištų savo auklėtiniams, kurie Alytuje 75:80 (17:23, 16:16, 19:19,...

Bloomberg News

Dugnas dar nepasiektas: Kinija staiga pakeitė retoriką (3)

Staigus Pekino perėjimas nuo apgailestavimo iki grasinimo atsakomaisiais veiksmais dėl Jungtinių...

Įtempta Vilniuje dingusio 15-mečio paieška: savanoriai rado daugiau paauglio daiktų rastas telefonas ir banko kortelė (3)

Vilniuje tęsiama šeštadienį dingusio nepilnamečio Mykolo Davidonio paieška, prie jos prisidėjo...

Netikėtumas Alytuje: Kurtinaičio kompanija patiesė „Žalgirį“ (7)

Alytaus „Wolves“ (13-5) komanda pradžiugino savo sirgalius skambiausia šio sezono pergale...

Dėl skaudžios išdavystės Juozo svajonė tapti gydytoju sudužo: vos ištvėrė kraupią sovietų mėsmalę

99-erių Juozo Karsokos kadaise puoselėta svajonė tapti mediku sudužo susidūrusi su sovietine...

Apie ką vyrai meluoja dažniausiai? 10 temų, kurias moterys turėtų vertinti itin atsargiai

Mes visi bent kartą gyvenime esame sumelavę. Baltas melas , juodas ar rožinis – visai nėra...

Kasdienybės herojai. Baukutė apie teismus, vyro kerštą bei meilę sau ir kaip ūkininkas Petras tapo žvaigžde (2)

Atrodytų, žinoma aktorė, buvusi Seimo narė Asta Baukutė jau kuris laikas dingusi iš viešumos,...

Andrius Užkalnis

Užkalnio terapija (5) Stiprus rodiklis to, kaip jums sekasi: ką reiškia, jei erzina jaunimas? (3)

Iš visų dalykų, kurie mus naikina, pavydas yra viena toksiškiausių emocijų: po kaltės ir...