Datą atsisveikinti šokėjas pasirinko pats. Paskutiniuoju E. Butkaus pasirodymu taps jo draugo nuo mokyklos laikų Martyno Rimeikio, o dabar - pripažinto choreografo sukurtas vienaveiksmis baletas „Visur kur mes nebuvom“.
„Šis kūrinys man labai brangus. Jis - apie pokyčių troškimą ir baimę, apie naujas erdves, kurių trokštame, bet nedrįstame joms atsiverti. Spektaklio pabaigoje visi žengsime už kitą erdvę žyminčių kolonų - tai ir bus simbolinis mano atsisveikinimas“, - sako oficialių atsisveikinimo ceremonijų neplanuojantis šokėjas.
Pasak E. Butkaus, palikti sceną jam nebus sunku, mat jau antrus metus dirba direktoriaus pavaduotoju baleto ugdymui Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Šokėjas spėjo pajusti, kad naująsias pareigas derinti su artisto karjera sunkiai įmanoma - ir mokykloje, ir scenoje negali būti „tik puse kojos“.
„Esu perfekcionistas: jei ko imuosi, tai darau sąžiningai ir iki galo. Todėl kiekvienas sukurtas vaidmuo mane praturtino. Myliu savo profesiją, scenos kolegas. Negaliu pasakyti, kaip jausiuosi, kai nusileis uždanga, bet jei tik galėčiau rinktis, viską pradėčiau iš pradžių. Jaunystės lūkesčius įgyvendinau, artistine karjera esu patenkintas, jaučiuosi save realizavęs scenoje“, - sako šokėjas.
E. Butkus per dvidešimt metų surinko solidų premijų ir apdovanojimų kraitį. Pelnė net du „Auksinius scenos kryžius“ - 2009 metais už Džeimso vaidmenį „Silfidėje“, antrąjį 2016 metais - už vaidmenį balete „Bolero“.
2010 metais šokėjui įteiktas „Švyturys“ už Natanaelio vaidmenį „Kopelijoje“ bei Romeo vaidmenį balete „Romeo ir Džuljeta“.
2002 metais E. Butkus pelnė Australijos baleto draugijos pirmininko Jurgio Žalkausko premiją, 2004 metais ir 2010 metais - Konstantino Stašio premijas. 2004-aisiais buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią metų debiutą - sosto įpėdinio Pavelo vaidmenį „Rusiškajame Hamlete“. Dar sykį tam pačiam apdovanojimui buvo nominuotas 2006 metais už Jago vaidmenį balete „Dezdemona“.
Prie reikšmingiausių savo vaidmenų šokėjas priskirtų ir Mėlynąjį Paukštį iš baleto „Miegančioji gražuolė“ bei Tristaną iš baleto „Tristanas ir Izolda“, nors pastarasis atsiėjo nemažai skausmo.
2012 metais repetuojant Varšuvos Didžiajame teatre, kur Lietuvos baleto solistų poros rengėsi „Tristano ir Izoldos“ premjerai, E. Butkui plyšo kelio meniskas, tad pasirodymą scenoje teko atidėti metams. Pasak artisto, tokios akimirkos, kurių nė vienam baleto šokėjui išvengti nepavyksta, tik stiprina ryžtą atsitiesti ir nepasiduoti.
Ko paliekantis didžiąją sceną šokėjas linkėtų būsimiems baleto artistams, kuriuos mokykloje ugdys kaip pedagogas? „Neužsidaryti vien veidrodinėse salėse, nes tik visapusiška asmenybė geba kurti įdomius vaidmenis. Teatro samprata šiandien sparčiai plečiasi, skirtingi scenos žanrai vis labiau susipina, ir vienaplaniškumo, ribotumo jau nebepaslėpsi. Baleto šokėjų kasdienybė daug kuo panaši į sportininkų kasdienybę, bet yra labiau kūryba, o ne sportas. Be stipraus intelekto, domėjimosi įvairiomis meno sritimis ateities artisto kelias būtų trumpas“, - įsitikinęs E. Butkus.
