Savo vardo muziejaus sulaukęs Samuelis Bakas: šimtąjį gimtadienį tikiuosi atšvęsti Vilniuje

Dailininkas Samuelis Bakas tikina suprantantis, kad jo darbai šiandien įgijo šviečiamąjį pobūdį – padeda permąstyti istoriją. Pasaulio piliečiu vadinamas dailininkas dabar gyvena ir kuria Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Tačiau Vilniuje gimusiam ir Holokaustą išgyvenusiam kūrėjui yra tekę daug kartų lankytis gimtajame mieste – čia tikisi atšvęsti šimtąjį savo gimtadienį. Paklaustas, kas yra jo varomoji jėga, S. Bakas šypsodamasis konstatavo – galimybė atsibusti kitą rytą.

Bet kuris menininkas norėtų gyventi negyvenamoje saloje

Filosofas Paulius Gritėnas, tarptautinėje spaudos konferencijoje kalbindamas S. Baką teiravosi, ar karantinas pakeitė šio požiūrį į kūrybą?

„Bet kuris menininkas norėtų gyventi negyvenamoje saloje, sąlygos tikrai geros, – juokavo dailininkas. – Kalbėjau su viena dukrų, jai šešiasdešimt (ne vaikas), ir ji pasakė: „Norėčiau, kad ta patirtis, kurią įgijau pandemijos metu, niekur nedingtų.“ Susiduriame su daugybe nežinomų dalykų“.

Menas, S. Bako įsitikinimu, kuria komunikaciją. „Kai vyksta kontaktas tarp dviejų žmonių, tarp jų egzistuoja ir erdvė. Joje yra kažkas dieviško... Esu ateistas, bet vis tiek tame yra kažkas išskirtinio“, – pastebėjo kūrėjas.

S. Bakas pasidžiaugė esąs ne tik rašytoju, bet ir tapytoju. Čia pat pridūrė: jei žmonės pradėtų tartis, ką reiškia vienas ar kitas žodis, neliktų laiko kalbėtis, o ir menininkai, anot jo, nėra tolerantiški.

Palietus jautrią atminties temą, S. Bakas pastebėjo, kad mūsų atmintis nuolat atkuriama, tačiau istorikai linkę galvoti priešingai, sakydami, kad yra asmeninė ir kolektyvinė atmintis. „Veikiame sudėtingoje erdvėje“, – pažymėjo dailininkas.

P. Gritėnas vadovavosi kolegos filosofo, šviesaus atminimo Leonido Donskio mintimi, teigiančia, kad moralinė vaizduotė kuria sąsajas tarp meno ir tolerancijos. Atliepdamas išgirstą teiginį, S. Bakas atkreipė dėmesį, kad čia svarbią vietą užima smegenys ir širdis, tačiau šioje srityje egzistuoja minų laukas.

„Visuomet turime vilties, žinome, ko norėtume. Kaip pasakotojai, turime kontroliuoti tą procesą“, – žiūrėti tiesai į akis paragino jis.

Iš tvarkos niekada nepabėgsi, o iš betvarkės – yra vilties

P. Gritėnas pastebėjo, kad šie laikai nėra palankūs atminties aktualizavimui, ypač kalbant apie su morale susijusias diskusijas.

S. Bakas su filosofu sutiko, kartu pažymėdamas, kad siekis sukurti tobulą visuomenę ne visada pasiteisina. Jis prisiminė vieno rašytojo žodžius, teigiančius, kad „iš tvarkos niekada nepabėgsi, o iš betvarkės – yra vilties.“

Visgi, anot S. Bako, kai geri žmonės susitinka, gali įvykti gerų dalykų. „Panašu į Einšteino „Perpetuum mobile“ – geri dalykai gali vykti tam tikra kryptimi, bet jei vėjas nepalankus...“, – nutęsė jis ir pridūrė, kad net Biblijoje aprašytas žmogiškosios prigimties ribotumas – jei Dovydas gyventų JAV, būtų pasodintas į kalėjimą kartu su daugybės prestižinių premijų laureatu Harvey Weinsteinu.

Žmonijos kartų pasmerkimas, S. Bako pastebėjimu, aprašomas Biblijoje: „Aprašytas negebėjimas susitarti, visuomenės byrėjimas... Kalbu apie tai, nes Biblija – fantastinis dokumentas, kuriame viskas atsispindi iš šiuolaikinių laikų, su visais ribojimais. Mano seneliai gimę Vilniuje. Vienas senelis pasakė tarnausiąs carui ir nuėjo savanoriu į karines pajėgas, vairavo greitosios automobilį 1904-aisiais (vyko Japonijos ir Rusijos karas dėl Mandžiūrijos ir Korėjos kontrolės). O kitas mano senelis buvo studentas ir sakė štai ką: „Viskas neteisinga, negalime gyventi netolerantiškoje visuomenėje, turime kažką daryti, stoti prieš turtuolius, kurie išnaudoja žmones.“ Jis dalyvavo revoliucijoje, galiausiai pabėgo į Paryžių. Apie tai rašau savo knygose... Tai buvo du žmonės, kurie bandė padaryti gerų darbų, bet jiems nepavyko. Pasaulis nuo tų laikų pasikeitė.“

Tačiau kūrėjas prisipažino nemanantis, kad kažkokie dalykai itin stipriai keičiasi. „Galiu įsivaizduoti, kokie pokyčiai įvyko, kai žmonės išrado ratą... Ko gero, kai Johanas Gutenbergas išrado spaudos mašiną, taip pat buvo apšauktas. Visi išradėjai tik priemonė“, – konstatavo jis.

Nežinia, kur veda pokyčiai

S. Bako nuomone,visai žmonijai sunku įsisavinti pačias naujausias technologijas, tokias kaip dirbtinis intelektas, tad mokytojo vaidmuo čia labai svarbus.

„Kai man buvo dvylika, skaičiau Dikensą, Diumą, Dostojevskį, o mano vaikai tuos pačius pasakojimus žiūrėjo per televizoriaus ekraną. Tai suformuoja tam tikrą moralinį jausmą, kas teisinga, o kas ne. Tačiau šiandien naudojamos priemonės kitokios, negyvename XIX a., kai prie židinio vienas šeimos narys visiems likusiems skaitė knygą. Dabar sėdime prie televizoriaus, – palygino S. Bakas, ir pridūrė, kad vieną dieną Homo sapiens bus Žemės atstovais kitoje erdvėje. – Neturėtume suvokti savęs kaip nekintančių, tačiau kur tie pokyčiai vyksta – mes nežinome.“

Kalbant apie tai, kas vyksta su plačiąja visuomene, S. Bako įsitikinimu, ypač tinka Zigmundo Froido teorijos apie individą.

„Iš tikrųjų, egzistuoja įvairių šaltinių, teigiančių, iš ko susidaro atmintis. Taip, ji susijusi su asmeniniais interesais – esame laikmečio, šeimų, kuriose gimėme, tragedijų rezultatas. Gyvename skirtingose pasaulio vietose, patiriame įvairiausias transformacijas. Žvelgiant iš to, kas pažįstama man (tai, kas egzistavo man gimus) – Vilnius buvo žydiškas miestas. Žydų bendruomenė buvo labai įvairialypė. Buvo ir ultraortodoksų, ir religingų, ir pasauliečių. Mane užaugino tėvai, kurie manė, kad lenkų kalba yra puikus sprendimas, todėl man pasamdė auklę iš Krokuvos, kad lenkiškas akcentas būtų kuo geresnis. Tai taip pat įrodo ir žmonių ribotumą“, – kalbėjo S. Bakas.

Samuelis Bakas

„Egzistuoja įvairių šaltinių, teigiančių, iš ko susidaro atmintis. Taip, ji susijusi su asmeniniais interesais – esame laikmečio, šeimų, kuriose gimėme, tragedijų rezultatas. Gyvename skirtingose pasaulio vietose, patiriame įvairiausias transformacijas“

Taisyti sudužusius indus

Kūrėjas atkreipė dėmesį į tai, kad niekur pasaulyje nėra „švarios sąmonės“. „Mūsų elgesį visada kas nors lemia. Miestas, kuriame aš užaugau, buvo lenkiškas. Net nežinojau, kad lietuvių kalba egzistuoja. <...> Ta situacija formavo žmonių mintis, formavo ir mano mąstymą. Dėl to egzistuoja poreikis taisyti tai, kas nepatinka. Žydų tradicijos dalis – taisyti sudužusius indus. Poreikis taisyti visuomet egzistuoja. Žinome, kad nepradedame nuo nulio“, – pažymėjo jis.

S. Bako supratimu, žmonės pasaulį atranda būdami vaikais. „Aš atradau Vilnių, jis manyje gyvas, gyvena manyje – kiekvieną dieną tai jaučiu. Velionis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy Šaltojo karo laikais pareiškė „Ich bin ein Berliner“ (Aš esu berlynietis). Aš esu vilnietis, iš Vilniaus. Būdami vaikais mes atrandame pasaulį, tai yra pagrindas“, – tikino garsus menininkas.

Nors į Vilnių S. Bakas buvo grįžęs prieš daugelį metų, tačiau jaučiasi taip, lyg čia būtų buvęs vakar.

„Lyg matyčiau – sodas prieš namą, kuriame gyvenau, S. Moniuškos skveras, kur važiuodavau su triratuku. <...> Mano vaikas manyje gyvena. Tėvai ir seneliai žinojo, kokie šešėliai atplūsta iš Vokietijos ir Rusijos, tačiau man sukūrė mažą rojų. Jie norėjo, kad „Mažasis princas“ būtų laimingas, šis jausmas iškyla į paviršių kaskart man lankantis Vilniuje. Šiame mieste lankiausi daug kartų, tikiuosi čia atšvęsti savo šimtąjį gimtadienį“, – vylėsi dailininkas.

Samuelis Bakas gimė 1933 m. Vilniuje, buvo įkalintas gete, HPK darbo stovykloje, slapstėsi vienuolyne Vilniuje. Nuo 1945 m. jis gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, 1948 m. emigravo į Izraelį, vėliau gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje.

1993 m. dailininkas įsikūrė Vestone, esančiame JAV Masačiusetso valstijoje. Meninį išsilavinimą įgijo Becalelio meno mokykloje Jeruzalėje ir L’Ecole des Beaux Arts dailės mokykloje Paryžiuje.

S. Bakas personalines parodas rengė JAV, Izraelio ir Europos didmiesčių galerijose ir muziejuose. 2017 m. atidarytas Samuelio Bako muziejus – Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus ekspozicinis padalinys, S. Bakui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio titulas, o 2018 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai”, Riterio kryžius. 2019 m. birželio 16 d. Hiustono Holokausto muziejuje (Teksasas, JAV) - atidaryta S. Bako galerija ir mokymo centras.

Jaučia S. Bako palaikymą

Diskusiją moderavusi Samuelio Bako muziejaus vadovė Ieva Šadzevičienė sakė, kad tęstinė iniciatyva „Menas kuria toleranciją“ plėtojasi puoselėjant dialogą. Projekto dinamiškumą esą lemia pats jo herojus – dailininkas S. Bakas, aktyviai dalyvaujantis muziejaus inicijuojamose veiklose.

„Jaučiame jo palaikymą. Nors ir patyrė holokausto siaubą, S. Bakas atkūrė ryšį su Lietuva – padovanojo gimtajam kraštui šimtą savo darbų (laukiame, kada galėsime atsigabenti juos į Vilnių). Tai įgalina muziejaus humanišką misiją. S. Bakas – puikus rašytojas, dailininkas ir mąstytojas, nešantis žinią apie tolerancijos, empatijos svarbą“, – kalbėjo I. Šadzevičienė.

S. Bako muziejus atidarytas 2017-aisiais, siekiant paraginti dabarties visuomenę atsigręžti į paveldą, jį saugoti. I. Šadzevičienė šią idėją grindė cituodama patį S. Baką, kuris yra sakęs, kad „savo indentitetą atrandame per praeitį“.

Iniciatyva „Menas kuria toleranciją“, I. Šadzevičienė pasakojo, gimė karantino sąlygomis, tačiau menas, anot jos, neturi sienų – kalba į žmonių širdis, yra lyg pasaulio pažinimo įrankis.

„Pažintinis virtualus turas „Samuelio Bako keliu“ startuos balandžio mėnesį. Turas veda per dailininkui svarbias Vilniaus vietas: nuo jo vaikystės namų, slėptuvės Benediktinių vienuolyne, prie pirmosios parodos geto teatre“, – apie projektą kalbėjo I. Šadzevičienė.

Ji pastebėjo, kad dabartinės pandemijos sąlygomis apsilankymas muziejuje tapo prabanga. Tačiau šis laikotarpis, paženklintas ne tik apribojimų, bet ir atradimų. Vienas jų – meną pažinti kviečiantis portalas menas.samuelisbakas.lt, besiremiantis Vilniuje prieš beveik 90 metų gimusio dailininko S. Bako kūryba. Ši interaktyvi svetainė, pasitelkiant menininko naudojamas metaforas ir simbolius, kelia etinius klausimus ir skatina diskutuoti, kam reikalingas menas.

„Bandysime priartinti prie meno, sudominti menu tuos, kurie juo nesidomėjo. S. Bako svetainėje galima išgirsti autentišką, dailininko memuarais paremtą pasakojimą“, – ragino aplankyti naują puslapį I. Šadzevičienė.

Kūrybinės agentūros EZCO vadovė Lina Vigraitė teigė, kad šiuos du projektus galima pavadinti faktiniais, nes „jau yra gyvi“. „Pagrindinė užduotis – apjungti sutiktus žmones ir kurti paveikų turinį, pastebimą plačiajai visuomenei – brandžiai ir jaunajai kartai. Virtualus turinys, interaktyvumas, didesnė galimybė perduoti daugiau informacijos“, – kalbėjo L. Vigraitė.