„Pianistė iš Vienos“ istoriją užrašė amerikiečių žurnalistė, pjesių autorė ir poetė Lee Cohen. Jauniesiems skaitytojams knygą adaptavo kanadiečių rašytojas ir scenaristas Emilis Sheras, į lietuvių kalbą išvertė Dalia Krištopaitytė, išleido leidykla „Alma littera“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Knygoje pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo išvakarėse veikusį specialų „Vaikų traukinį“, kuris bandė nuo nacių apsaugoti Europos žydų vaikus – išvežti juos į Angliją. Tame traukinyje atsidūrė ir M. Golabek mama, jau tuomet – talentinga keturiolikmetė pianistė Liza Jura. Lizos tėvai tikėjo, kad muzika iš nacių okupuotos Vienos į Londoną pasitraukusiai dukrai neleis palūžti. Ir nors svetimame krašte Lizos laukė daug išmėginimų, ji nepamiršo tėvams duoto pažado kada nors groti didžiausiose pasaulio muzikos salėse.
M. Golabek knyga buvo išleista 24 kartus, ji išversta į daugybę pasaulio kalbų, pagal knygą sukurtas vaidybinis filmas „The Pianist of Willesden Lane“, kuriame suvaidino ir pati rašytoja. Pagal knygą pastatytas spektaklis buvo gerai įvertintas kritikų, o M. Golabek gavo Niujorko ir Los Andželo dramos kritikų apdovanojimą už geriausią aktorės vaidmenį.
Monos mama Liza į Angliją iš Austrijos atvyko 1938 metais. Jos ausyse nuolat skambėjo mamos žodžiai: „Laikykis muzikos, ji bus tavo geriausias draugas.“ Baigusi Londono karališkąją muzikos akademiją, ji ne tik koncertavo, bet ir nuolat mokė vaikus muzikos. Ištekėjusi už Prancūzijos pasipriešinimo kovų didvyrio, išvyko gyventi į JAV. Savo gyvenimą Liza paskyrė muzikos studentams, taip pat savo dukterims Renee ir Monai, kurios taip pat tapo pianistėmis.
„Grammy“ nominantė M. Golabek prisimena, kad su mama prie pianino praleisdavo daugybę valandų. Būtent šis laikas Monai ir Renee padėjo siekti pripažinimo. Abi seserys daug koncertuodavo kartu, jos paliko bendrų muzikos įrašų.
Pianistė, muzikė, knygos „Pianistė iš Vienos“ autorė davė interviu Lietuvos skaitytojams – atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus. Interviu išvertė Augustė Gittins.
– Mona, ar tikite likimu? Kad mūsų gyvenimas nuspręstas tą akimirką, kai gimstame?
– Aš tvirtai tikiu, kad egzistuoja aukštesnioji jėga, kad esame susieti likimo saitais. Būtent toji aukštesnioji jėga mums suteikia jėgos ir drąsos, kai tenka susidurti su gyvenimo sunkumais.
– Kada pirmą kartą išgirdote savo mamos pabėgimo iš Vienos istoriją? Ar ji daug pasakodavo apie tai, ką teko išgyventi?
– Savo istoriją mama man papasakojo tada, kai dar buvau visai maža mergaitė. Kai mokydavomės groti pianinu, ji kalbėdavo apie savo vaikystę ir jaunystę. „Kiekvienas kūrinys pasakoja istoriją“, – sakydavo ji man. Ji mane išmokė ne tik groti, per muziką ji mokė pažinti nuostabų savo vidaus pasaulį.
– Esate pianistė, kaip manote, ar istorija yra svarbi muzikos dalis? Galbūt istorijos, kurias pasakoja muzika, ir yra paslaptis, kiekvienam iš mūsų atskleidžianti vis kitą reikšmę?
– Muzika yra magija. Jos klausydami galime atsidurti nuostabiausiose vietose. Muzika turi ypatingos galios keisti mūsų nuotaiką, kelti dvasią ir nuraminti sielą. Kai muzika slepia istoriją ar ypatingą tekstą, ji tampa dar magiškesnė ir prasmingesnė.
– Šiandien daug kalbama apie dirbtinį intelektą muzikoje. Kaip manote, ar jis gali atkartoti prasmingą, jaudinančią istoriją?
– Dievinu elektroniką! Neabejoju, jei kompozitorius ar muzikantas turi viziją ir istoriją, dirbtinis intelektas, naudojantis instrumentus, padarys, kad toji muzika būtų įkvepianti, nepaisant jos žanro.
– Knygą „Pianistė iš Vienos“ rašėte kartu su savo mama. Ar buvo istorijų arba paslapčių, kurias ji norėjo pasilikti sau?
– Iš mamos ėmiau interviu knygai. Prisiminiau ir dalykus, kuriuos, mokydama groti, ji man pasakojo. Mama savo istorija be galo didžiavosi, pasakodavo man, atverdama širdį, pasitikėdama. Neabejoju, jei jos istorijoje būta paslapčių, mama pasiliko jas sau. Gali būti, kad darė tai, norėdama mane apsaugoti nuo savo baimių. Kalbėti apie tėvų, mano senelių, netektį jai buvo be galo sunku.
– „Labai svarbu neprarasti tikėjimo net tada, kai tikėti nebėra kuo...“ Tai frazė iš jūsų knygos. Už savo nepaliaujantį tikėjimą Liza buvo apdovanota – ji surado seserį. Kaip tokį stiprų tikėjimą išlaikyti šiandien kasdieniame gyvenime?
– Tai yra klausimas, dėl kurio aš ir parašiau šią knygą. Kiekvienas savo viduje saugome ugnį ir aistrą, kurios pripildo mus drąsos ir tikėjimo tuo, kad privalome eiti savo gyvenimo keliu nepaisydami jokių sunkumų.
– Esate sakiusi, kad knygą įkvėpė mamos frazė – leisk muzikai tave vesti. Ar visada leidžiatės, kad muzika jus vestų?
– Taip! Muzika suteikė man drąsos keliauti aplink pasaulį ir dalytis Lizos istorija.
– Gerai žinote, ką reiškia turėti mamą – muzikos genijų. Jūs ir pati esate pelniusi daugybę apdovanojimų, surengusi koncertų įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau šlovė turbūt nekeičia muzikos prasmės? Gal netgi atvirkščiai – sukelia daugiau abejonių ir skausmo...
– Man niekada nerūpėjo tapti populiariai, išgarsėti. Apdovanojimai man taip pat mažai reiškia. Labiausiai noriu, kad žmonės, perskaitę Lizos istoriją, rastų jėgų, galimybių ir užsispyrimo siekti savo svajonių. Tai man yra didžiausias apdovanojimas.
– Knyga nuvedė jus į kelionę, kurioje radosi daugybė patirčių, – tapote ne tik muzikante, bet ir mokytoja bei aktore. Ar girdite mamos balsą naujose savo gyvenimo situacijose?
– Kartais, prieš lipdama į sceną arba tada, kai jaudinuosi, girdžiu Lizos balsą, kuris mane ragina būti tvirtai ir plačiai atverti žmonėms savo širdį.
– Jūsų šeimoje – daug muzikantų. Ar talentas yra perduodamas iš kartos į kartą?
– Taip! Jis slypi širdyje ir sieloje, o vėliau perduodamas tolyn, per kartas.
– Kiek daugiau žinome apie jūsų gyvenimą, ar galite papasakoti, kaip klostėsi jūsų sesers Renee karjera?
– Ji buvo fantastiška pianistė... Geresnė už mane, tikrai. Kartu sugrojome daugybę koncertų, įrašėme kūrinių su žymiais atlikėjais, artistais. Tačiau galiu pasakyti, kad labiausiai laiminga ji jautėsi sukūrusi šeimą ir augindama savo vaikus.
– Kai pagalvoji, ne tiek daug laiko ir praėjo nuo to siaubo, kuris buvo ištikęs per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau vis dar esama žmonių, kurie tai arba pamiršo, arba iš viso nežino, kas tuomet įvyko. Kaip išlaikyti istoriją gyvą?
– Kad istorija nebūtų pamiršta, turime pasakoti istorijas apie žmones, kurie gyveno prieš mus. Negalime pamiršti drąsaus jų pasiaukojimo ir gerumo tų, kurie vieni kitiems padėjo. Šiandienos žmonės tiesiog privalo sukilti prieš neteisybę ir fanatizmą.
– Jūsų istorija atgijo teatro scenoje ir kino ekrane. Kaip manote, ar naujos istorijos formos įkvepia naujas skaitytojų kartas?
– Šiandienė kultūra gravituoja aplink televiziją, internetą ir kiną. Labai gali būti, kad netrukus sulauksime laiko, kai knygos ir visas mūsų laisvalaikis persikels į telefonus. Būtų įdomu pamatyti, kaip atrodys mūsų ateitis.
– Ko jūsų klausia mokiniai, kai vykstate į susitikimus su jais įvairiose pasaulio šalyse? Ar jaunimui svarbu žinoti istoriją?
– Jie neklausia, jie rašo ir dėkoja. Turiu tūkstančius popierinių ir elektroninių laiškų, esu be galo dėkinga už kiekvieną reakciją. Jauni žmonės man pasakoja, kaip stipriai juos palietė Lizos istorija, kaip ji pakeitė jų gyvenimą. Esu tikra, kad jaunimui gyvybiškai svarbu žinoti istoriją.
– Šiandieniame pasaulyje ir vėl matome pabėgėlių krizę, o karas Ukrainoje primena, kas vyko per Antrąjį pasaulinį karą – fašizmas šiandien įgauna naujas formas. Kodėl pasaulis nepasimoko iš savo klaidų?
– Šie klausimai yra patys geriausi ir patys sudėtingiausi. Kodėl pasaulis nepasimoko? Kodėl tragedijos įvyksta bene kiekvienoje kartoje? Nežinau kodėl. Tačiau aiškiai suprantu, kad turime pasakoti istorijas, kurios įkvepia žmones keisti pasaulį. Turime padaryti viską, kad istorija nustotų kartotis.
– Holokaustas primena mums, kad blogis neišnyksta, tik laukia tinkamo laiko pasirodyti. Ar tikite, kad gėris galiausiai nugalės blogį?
– Tikiu visa širdimi. Ypač kai žinau, kad pasaulyje yra žmonių, kurie, kaip ir jūs, klausia to, kas gyvybiškai svarbu žmonijai. Šie klausimai ir daro pasaulį geresnį mums visiems.
