aA
Jei galvojate, kad susėdęs pokalbio su satyriku Jurgiu Gimberiu, prisijuoksite taip, kad net žandai plyš – labai klystate. Jurgis, kaip ir dauguma satyrikų ir humoristų, nelinkęs juokinti visų, su kuriais kalbasi. Satyrinių knygų rašymas yra jo darbas.
Jurgis Gimberis. Kauno menininkų namų archyvo nuotr.
Jurgis Gimberis. Kauno menininkų namų archyvo nuotr.

Todėl visai rimtai kalbamės apie tai, kaip gimsta paradoksalios mintys, kurios vėliau tampa visuomenėje populiariomis sentencijomis, kai niekas nebežino, kas ir kada tai pasakė ar užrašė.

-Jei teisingai suskaičiavau, 2011 metais išleista keturioliktoji jūsų humoreskų knyga „Yra papildomų sąlygų“. O su kokiu kraičiu pasitinkate 2013-uosius?

-Su tuo pačiu. Verčiau knygas iš rusų kalbos, daugiausia A. Marininos. Iki jos verčiau L. Ulickajos knygas, leidyklos “Jotema” perleistą Ilfo ir Petrovo “Dvylika kėdžių”, nors tai labiau išplėstas variantas negu tas, kurį skaitėme sovietmečiu, bet leidykla visgi apsisprendė neversti to, ką patys autoriai rašydami palaikė perviršiu – atsisakyta pasakojimo apie Vorobjaninovo vaikystę.

-Vyresnės kartos skaitytojus knygą “Dvylika kėdžių” skatino pirkti nostalgija šiam puikiam kūriniui, o kaip jautėtės jūs versdamas rusiško humoro šedevrą?

-Jaučiausi labai išdidžiai, gavęs versti tokį kūrinį, bet vėlgi abejojau - ar aš vertas tų autorių? Prieš tai knygos „Dvylika kėdžių“ vertimas buvo pasirodęs 1954 metais. Po tokios pertraukos laimė versti teko man. Ir, manau, kad išverčiau geriau.

-Kaip tampama satyriku – gimstama linksmų plaučių žmogumi ar gyvenimas suformuoja tokį požiūrį?

-Šiaip esu gan niūrus tipas. Kokiais 1955 ar 1956 metais perskaičiau knygą, apie kurią jau kalbėjome, - „Dvylika kėdžių“. Labai susižavėjau. Nuvilkau ją į mokyklą ir savo mylimai panelei įpiršau skaityti. Nustebau, kad jai efekto knyga nepadarė. O aš svaigau. Skaitydamas knygą „Tomo Sojerio nuotykiai“, įsidėmėjau vietą, kaip Tomas girdė valerijonais katiną Pitą. Juokiausi iki sąmonės netekimo. Nors žavėjausi satyrikais, pats nieko panašaus nerašiau ilgai, iki keturiasdešimties metų. Tik aštuntajame dešimtmetyje perskaitęs D. Charmso, kurį rusai „ekshumavo“ ir jo kūrybos pluoštelį išspausdino žurnale „Knygų pasaulyje“ („V myrie knyg“), pagalvojau, kad ir aš taip galėčiau rašyti. Nuo tada ir pradėjau. Tai nežinau, kaip nuspręsime - gimiau ar tapau satyriku? Ko gero, tinka abu variantai.

-Į viską žiūrite kitokiu žvilgsniu. Taip ginatės nuo rutinos ir kasdienybės?

-Dažniausiai pamatau, kad į tą patį, į standartinę padėtį galima pažiūrėti kitu kampu. Kai visiems viskas aišku, man – ne visada. Labai greitai mane apninka abejonės, ar tikrai yra taip, kaip kas nors griežtai pasakyta. Savo aforizmuose, kurių esu parašęs apie tūkstantį, kitaip vertinu reiškinius, santykius, žodžius – visa tai, kas vadinama gyvenimu. Besiaiškinant, kodėl žmonės piešia, rašo ir tašo, šoka baletą, galima įbristi į gilias pelkes. Ko gero, nori pasisakyti, kad esi. Ir nori pasisakyti, kad esi geras ir protingas, tada ir gauni per galvą nuo tų, kurie viską supranta kitaip.

-Savo nenumaldomą norą rašyti kažkur esate pavadinęs savotišku ar kitos rūšies ekshibicionizmu, nes finansinės naudos ši veikla jums neatneša.

-Iš tiesų, tai tik kišenpinigiai. Gyvenu iš vertimų ir džiaugiuosi, kad jų yra. Labai patinka versti L. Ulickajos (man atrodo, tai šiuolaikinis genijus), V. Pelevino knygas.

-Humoras šiais laikais paklausus kaip niekada – dauguma trokšta pramogauti, juoktis, atsipalaiduoti, dalyvauti duzgėse. Jūsų kūryba turėtų būti paklausi.

-Padėtis pasikeitė. Dabar mus juokina ne tai, kas juokino anksčiau. Lietuvoje įsigalėjęs vadinamasis „stendupas“ – išeina komikas, rankoje mikrofonas ir pasakoja visokias istorijas, savo ir kitų nuotykius. Juokina publiką vietoje. Aš galiu juokinti tik skaitydamas tai, ką užrašiau ir daug kartų patikrinau. Nesu iš tų, kurie neieško žodžio kišenėje. Kartais pavyksta prajuokinti, bet reikia įsibėgėti. Taip, kaip dabar daroma televizijoje ar estradoje, nemoku. O satyrinės literatūros skaitymas, matyt, užimtų per daug laiko. Nežinau, ar dabar būtų populiarus, tarkime, F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“? Tokie kūriniai, ko gero, jau lieka monumentais, paminklais. Gal „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ dar skaitomi?

-Ar pažįstate savo skaitytojus?

-Yra susiformavęs tam tikras ratas žmonių. Turiu tikrų savo gerbėjų. Jie nėra tik vyresnio amžiaus, žinau, kad skaito ir paaugliai. Tie, kurie jautresni netikėtumui, kreivam žvilgsniui. Manau, mano knygų tiražas gali būti apie 1000 egzempliorių.

-Internete gana aktyviai buvo aptarinėjama viena paskutinių jūsų knygų „Jūs turite teisę tylėti“. Joje pajuokiate kalbos sergėtojus ir jų purizmą, komentuojate kalbos grynumo problemą. Bet nepagalvojote, kad kalbos normintojams iš tiesų sunku, juk kiek naujų žodžių tenka įtvirtinti vien dėl naujųjų technologijų?

-Manau, pati kalba „nusirašo“ naujus žodžius iš kitų kalbų. Kai kalbininkai bando panaikinti žodžius „suokalbis“, „susimildamas“, tai norisi verkti. Pusė naujųjų technologijų žodžių yra sugalvoti sėdint už stalo. Suprantu, kad sudėtinga, kai žmonės renkasi žodį „seivinti“ vietoje „išsaugoti“. Manau, kad mano reikalas (na, gal ne visai mano) pajuokauti. Ko gero, elgiuosi kaip žalieji, kurie tik protestuoja, bet nesiūlo, kaip daryti. Todėl atsiprašau kalbininkų, kurie už tai gauna algas. Tačiau negaliu nepastebėti ir to, kad diktoriai ir oficialūs asmenys, bandydami taisyklingai kirčiuoti, net pradeda klysti – visus kirčius stumia į žodžio pabaigą. Jiems persidavė kalbos komisijos tartis.

-„Papashos testamente“ rašote: „Tikintys, kad žemė apvali, neklausia, kur ritasi pasaulis“. Ir visgi noriu paklausti, tai kur ritasi pasaulis?

-Jeigu apvali, tai žemyn. Bet nebūtinai tai šventa tiesa.

-Kitų variantų negali būti?

-Akmenį aukštyn gali risti tik Sizifas. Bet žinome, kaip jam tai baigėsi – nesėkme.

-Kaip jūs, tikras kaunietis Jurgis Gimberis, pabaigtumėte frazę: „Kaunas yra Kaunas“?

-Kažkada ją jau buvau pabaigęs: „Ir Kaune galima gyventi“. Ir dėl to kilo baisus triukšmas. Tikėjausi, kad nekaltai pajuokavau, bet kai kas tai pavadino išsityčiojimu. Vėliau šį pajuokavimą pasigavo viena reklamos firma ir iškėlė šiuos žodžius, užrašytus ant didelio skydo. Dar vėliau jie panaudojo ir kitą mano aforizmą: „Didžiausias žmogaus draugas – dramblys“.

-Kodėl ne šuo?

-Todėl, kad šuo ne didžiausias. Dramblys didžiausias.

-Buvote išrinktas įsimintiniausiu 2011 metų Kauno menininku. Kas jums iš to labiausiai įsiminė?

-Tai visada įsimintina, nes kasmet vyksta tokios varžybos. Mano manymu, įsimintiniausio menininko nustatyti neįmanoma. Gal tam tikrais atvejais, jei gauna Nacionalinę kultūros premiją, išverčia kūrinį į šimtą kalbų, pastato pasaulinio lygio operą. Vietoj manęs galėjo būti bet kuris kitas. Bet įsimintina tai, kad esu pastebėtas. Būti pastebėtam gerai. Negalima rašyti, tapyti, vaidinti niekam negirdint ir nematant.

-Vienas jūsų herojų yra Feliksas Žertva. Mano kartos žmonėms iš rusiškų žodžių padarytos pavardės jau pačios savaime gali kelti juoką ar savotiškai nuteikti vien jas išgirdus. Bet ar nemanote, kad dėl jaunosios kartos jums vertėtų pavardes perdaryti iš angliškų žodžių, nes iš rusiškų žodžių sukurtos pavardės nebetenka emocinio poveikio?

-Pirmojo mano herojaus pavardė buvo Liapinskas. Jį norėjau pavadinti Lapinsku, bet paaiškėjo, kad Kauno miesto vykdomajame komitete (dabar tai būtų savivaldybė) dirba žmogus tokia pavarde, tad teko rašyti Liapinskas. O dabartinio žargono nebemoku. Turiu pravardę Mišiuginas, su kuria tapatinuosi pats (nors, žinoma, esu tapatinamas su visomis). Mišiuginas – bendrinis kvailelio vardas iš jidiš kalbos ir tikrai ne visi žino, ką tai reiškia. Visgi skamba jis neblogai ir atsisakyti jo artimiausiu metu neketinu. Dabar sugalvojau rašyti apie vieną herojų, kuris be pavardės – tai Mokesčių Mokėtojas.

-Prieš dešimtmetį skelbtame jūsų interviu perskaičiau, kad jums juokingiausias aktorius yra Rolandas Kazlas. Cituoju: „Pamatau jį ir pradedu juoktis“. Ar dabar, kai šis aktorius jau nebejuokina mūsų iš televizijos ekranų, renkasi rimtus, dramatiškus vaidmenis teatre, vis dar norite juoktis jį pamatęs?

-Norėčiau jį pamatyti, bet į teatrą beveik nevaikštau. Norėčiau pamatyti jį juokdario amplua.

-Tačiau R. Kazlas bėga nuo savo juokdario įvaizdžio, kuris, mano, kaip žiūrovės supratimu, jam skirtas Dievo ir tuo būtų galima vien tik džiaugtis, nebenori juokinti, nori būti dramatinius vaidmenis atliekantis aktorius.

-Jurijus Nikulinas irgi norėjo... O jei rimtai, yra daug žmonių, kurie ir nori juokinti, ir bando tai daryti, bet... Daug kas norėtų būti žaismingas, bet nėra. R. Kazlas yra laisvas vidiniai. Jam nereikia dėti pastangų, norint juokinti. Tai iš tiesų dovana.

-O jūs nenorėtumėte kurti tragedijų? Juk visi žinome banalų, bet teisingą posakį – nuo juoko iki ašarų tik vienas žingsnis.

-Norėti, tai norėčiau. Vien noro neužtenka, turi jausti vidinį postūmį.

-Klausiausi jūsų satyrinių miniatiūrų apie humanistus – vienas humanistas guli parkritęs, kitas bėgdamas pasisveikina su juo, atsiprašo, kad neturi laiko, bet sugrįš ir padės vėliau. Ir palieka žmogų gulėti. Gulintysis atsako: „Bent viltis yra“. Ar daug tokių humanistų teko sutikti gyvenime?

-Ne kartą esu sakęs, kad neturiu pretenzijų aplinkai. Pats esu toks pat. Kartą pro buto langą mačiau, kaip žmogus susmuko. Iš tolo matėsi, kad tai girtuoklis. Žmonės ėjo pro šalį, bet aš irgi nepaskabinau greitosios pagalbos numeriu. Ką tai reiškia? Turbūt tai, kad arčiau esantieji privalėjo kažką daryti, pats nieko nedariau. Galėčiau sakyti: „Mes tokie“, nors Gintaras Patackas sakė: „Nesakyk mes, sakyk aš“.

-Jūsų humoreskos – apmąstymų rezultatas ar toks spontaniškas staigus prasiveržimas kaip eilėraštis?

-Gimsta dvi eilutės, kai kada taip ir lieka, o kartais jos virsta istorija. Akis visada turi už ko užkliūti. Anksčiau dirbdavau ir į darbą eidavau penkis kilometrus. Eidamas tą atstumą, rėždavau sau visokias kalbas – pasipiktinimo, nustebimo. Kas būčiau, jei nebūčiau tas, kas esu? Būčiau protestantų kunigas - pastorius. Mokyčiau liaudį, kaip reikia gyventi.

-Jeigu rašytumėte satyrinę odę – kam ją skirtumėte?

-Girdžiu provokaciją. Vėl rašyčiau apie Feliksą Žertvą – kaip jis jaučiasi gyvenime. Be to, mane kankina klausimas ir niekaip negaliu nustatyti, ar aš esu visų minimi Jie ar ne Jie? Rašyčiau Jiems, kurie būtų ir Mes. Rašytoja A. Christie vienoje knygoje klausė: kodėl valdžia laiko mus kvailiais? Iš dalies todėl, kad mes juos išrinkome. Rašyti satyrinę odę apie valdžią nėra ko. Gal apie valdžios dvasią?

-O kuri žmogaus charakterio savybė sulauktų didžiausio jūsų dėmesio – godumas, žiaurumas?

-Bukumas ir prievarta, net ir tokia, kuri vadinama gera, kai, pavyzdžiui, tau siūlo ko nors penkis kartus paragauti. Knygoje „Yra papildomų sąlygų“ rašau, kad yra žmonių, labai aiškiai žinančių, kas yra gerai, o kas blogai. Aš to nežinau. Nuolat cituoju T. Manną, kuris sakė: „Aš abejoju ne todėl, kad netikiu, o todėl, jog tikiu tuo, kad viskas įmanoma“. Ir aš tikiu, kad viskas įmanoma. Satyrikai patys nežino, kas jie yra. Jie galbūt visuomenės sanitarai?

-Mūsų šeimos draugas norvegas pastebėjo, kad apie visas situacijas, kuriose jie aktyviai veiktų, mes, lietuviai, sakome: „Ką padarysi“. Ar ir jūs taip sakote?

-Mano mėgiamas posakis – yra kaip yra. Tai reiškia tą patį, ką ir jūsų pateiktas „ką padarysi“. Bet, eidamas kovoti už mažesnes šildymo sąskaitas, aš tam paaukočiau savo gyvenimą. Juk turiu ne tuo užsiimti. Norvegas gyvena tokioje šalyje, kur ir pats mažiausias gali padaryti, o mes negalime arba turi savo gyvenimą paaukoti pradėtam karui ir kariauti iš visų jėgų. Nenoriu, kad toks būtų mano gyvenimas. Todėl tegaliu pasakyti „ką padarysi“.

-Dažnai girdime, kad kažkas daroma, skiriama „paprastam žmogui“. Ar jūs, Jurgis Gimberis, esate „paprastas žmogus“?

-Taip. Aš paprastas žmogus – mokesčių mokėtojas, televizijos žiūrovas, troleibusų keleivis.

- O koks yra „nepaprastas žmogus“?

- Aha, tokį bandžiau aprašyti. Manau, tai Seimo narys, artistas ir taip toliau. Jie bent jau norėtų būti nepaprasti. Rusijoje dūmos narys yra svarbi figūra. Peržiūrėjau Lietuvos turtingiausių žmonių sąrašą ir matau, kad jame vyrauja prekybininkai – tai yra nesveika, turėtų vyrauti pramonininkai tie, kurie gamina, o ne tie, kurie perka-parduoda. Nepaprasti žmonės, Seimo nariai, turėtų tuo susirūpinti.

-Prisimenate, sovietmečiu turėjome tokį personažą – Kindziulį, kuris netikėtai atsidurdavo tam tikrose situacijose ir jas šmaikščiai pakomentuodavo, po prierašo „Čia priėjo Kindziulis ir tarė“. Pamodeliuosiu situaciją ir aš - prieš Seimo rinkimus rinkėjai vaišinami dešromis, agurkais. Ten pasirodo Jurgis Gimberis ir taria:

-Pakelti atlyginimą iki 1500 litų – nesudėtinga, įdomu, kas iš to išeis.

-Du gimnazistai guodžiasi vienas kitam, kad jie nesupranta Žemaitės ir Vaižganto kūrybos. Čia prieina Jurgis Gimberis ir taria:

-Ne tik Žemaitė su Vaižgantu, bet ir pasaulinė klasika virsta mitu. Ar daug pažįstate tokių, kurie skaitė „Iliadą“ ir „Odisėją“? Klasika akmenėja. Rusai savo klasikus tiesiog myli – L. Tolstojų, F. Dostojevskį, A. Čechovą, o mes savuosius tik gerbiame.

-Ką tik praūžė šventės, kalėdinė dovanų pirkimo karštligė. Ar jums tas metas taip pat karštligė?

-Man alergija.

-Pasakykite kokį ankedotą.

-(pokalbis telefonu): „atleiskite, čia skalbykla? – „šrūdykla, durniau, čia Kultūros ministerija!“

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Romualdas Požerskis parodai atvėrė autobiografinį archyvą: įamžino, kaip laisvės ieškojo jo kartos jaunimas (11)

Tądien, kai kalbinome fotografą Romualdą Požerskį, dėl karantino švelninimo buvo atlaisvintas...

Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Rodionas Petrovas? (2)

Klaipėdietis tapytojas Rodionas Petrovas pasakojo šiuo metu gyvenantis pasiruošimo personalinei...

Šiaurės Korėjoje prasidėjo grafito piešinių ir kaligrafijos (2)

Pchenjane laikantis koronaviruso saugumo reikalavimų vakar prasidėjo grafito piešinių ir...

„Baltų lankų“ naujienos: nuo apdovanotų įtraukiančių romanų iki kultinių trilogijų ir šviesių istorijų

Šį pavasarį rekomenduojama dėmesį atkreipti į naujus solidžius, tarptautinius apdovanojimus...

Mokyklos pageidauja teatrų edukacinių programų kokybės, įvairovės ir tęstinumo

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ( LNOBT ) vykęs virtualus forumas „Teatras ir...

Top naujienos

Tyrimą apie COVID-19 kilmę paviešinęs vokiečių fizikas: yra labai daug keistų dalykų sulaukė audringos reakcijos (368)

„O vis dėlto koronavirusas kilo iš Uhano laboratorijos!“ – kai vasario viduryje Hamburgo...

Be pajamų ir darbo – jau pusmetį: renginių verslo atstovai darbinasi kurjeriais, kai kas išparduoda turtą (351)

Privačių renginių verslo atstovai be darbo ir pajamų sėdi jau pusmetį. Kad galėtų išmaitinti...

Šiai profesijai žada tikrą aukso amžių: atlyginimas nuo 2000 eurų tik prasideda (46)

Profesijos, kurių šiuo metu labiausiai trūksta. Kokios jos? Negi išties yra paprastas atsakymas į...

Pagal susirgimą šia mirtina liga skaičių Lietuva – antra Europoje: gydytoja įspėjo apie tykantį pavojų (5)

1 iš 100 erkių Lietuvoje nešioja erkinį encefalitą (EE). Praėjusiais metais šalyje nuo erkinio...

Po pažinties instagrame – tikra drama virtęs pasimatymas Vilniaus viešbutyje: ji nesugebėjo pasakyti „ne“ (176)

Su bendraamžėmis merginomis santykių užmegzti nesugebėjęs viename šalies bankų Klientų...

Nesustabdomas Stanionis: lietuvio smūgiai susuko galvą ir grėsmingam varžovui (28)

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį Konektikuto „Mohegan Sun Casino“ arenoje, JAV, vykusioje...

Sekmadienį lepins pavasariška šiluma: kai kur šils ir iki 18 laipsnių (9)

Ilgimės didesnės šilumos, žalumos, tačiau vyraujantys orų procesai stabdo pavasario žingsnius....

NVSPL specialistės – apie geriamąjį vandenį: patarė, kaip žinoti, kuris yra kokybiškas, o kurio negerti (3)

Lietuva viešam vandens tiekimui naudoja vien tik požeminį vandenį ir tai yra didelis turtas....

Žurnalas „Moteris“ | D+

Išskirtinis interviu su Reese Witherspoon: tenka paplušėti, kad įtikintum, jog nesi vieno personažo aktorė

Išskirtinė ir nepamirštama romantinių komedijų aktorė bei viena įtakingiausių šių dienų...

Puoselėjame veją – kaip tai daro profesionalus apželdintojas tręšimas, šukavimas, aeravimas, atsėjimas

Agronomas, apželdinimo specialistas Tautvydas Gurskas besirūpinantiems savo veja , planuojant...