Ekspozicijos tikslas sudaryti galimybę kiekvienam lankytojui perversti visus 1988–1989 m. ėjusio leidinio numerius ir pabandyti suvokti jo atsiradimo užkulisius, platinimo procesus bei patirtas rizikas. „Sąjūdžio žiniose“ skelbiami tekstai rodo leidinio reikšmę Lietuvos kelyje į laisvę: jame pirmą kartą viešai buvo paskelbti Molotovo–Ribbentropo pakto tekstai ir slaptieji protokolai, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kiti svarbūs istoriniai dokumentai, susiję su Lietuvos valstybingumu.

Eksponuojamas „Sąjūdžio žinių“ komplektas yra iš asmeninės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio bibliotekos, šiuo metu saugomos Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje.

Ekspoziciją darniai papildo specialiai šia proga parengtas Ievos Šimanauskaitės interviu su politologu, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, pirmojo „Sąjūdžio žinių“ numerio rengėju Alvydu Medalinsku. Jis dalijasi prisiminimais apie leidinio ištakas:
Alvydas Medalinskas
„Visi suprato, kad už tokio laikraštuko išleidimą prieš dešimt metų dar į Sibirą trėmė“
Iniciatyva kilo dėl labai paprastos priežasties. Kai susikūrė Sąjūdis, apie jį informacijos nebuvo absoliučiai jokios, visa sovietų Lietuvos spauda tylėjo – tylėjo keletą dienų, kad toks dalykas atsitiko. Todėl mes pradėjome galvoti, kaip būtų galima šią informaciją pateikti. Tokių pokalbių buvo iš karto po Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo birželio 3 dieną. Bet, kaip dažnai nutinka, būna daug kalbų, o kam nors reikia imtis organizacinių veiksmų.

Turiu pasakyti, kad pirmą organizacinį stumtelėjimą atlikau ne aš, o mano bičiulis dizaineris Jonas Malinauskas. Ką jis padarė? Jis užsirašė visą birželio 11 dienos medžiagą – tada Sąjūdis pirmą kartą išėjo į viešumą susitikti su žmonėmis ir pristatyti poziciją: kas yra Sąjūdis, kokiomis kryptimis ruošiasi dirbti. Jonas viską labai preciziškai gražiai surašė, atsiuntė tą lapelį ir pasiūlė platinti. Tada man kilo mintis, gal vertėtų šį lapelį platinti kaip laikraščio pradžią.

Galiojo tvarka, kad visas savo iniciatyvas derindavome Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje. Aš, kaip šios grupės narys, atsakingas už organizacinius veiksmus, pristačiau jai laikraštėlio steigimo idėją. Iš pradžių pasikalbėjau su atskirais nariais: Romualdu Ozolu, Arvydu Juozaičiu, kitais, ir šioji mintis sulaukė palaikymo. Tada kilo klausimas, o kaip mes jį pavadinsime? Man dar iš senų laikų galvoje sukosi pavadinimas „Lietuvos žinios“, todėl pasiūliau pavadinimą „Sąjūdžio žinios“.

Kaip dažnai būdavo Sąjūdyje, kai kurios iniciatyvos vykdavo paraleliai. Zigmas Vaišvila kartu su Sauliumi Lapieniu irgi parašė tekstą, tik gal ilgiau derino jį tarpusavyje, ir šis pasirodė kaip antras „Sąjūdžio žinių“ numeris. Paradoksalu, kad jame buvo kalbama apie įvykius, ankstesnius nei birželio 11 diena.

Išėjus laikraščiui galvojome... kaip mes, tokie naujokai, konspiracijos su KGB santykiuose elgsimės? Kaip užtikrinsime, kad kas nors leidinio neimtų padirbinėti? Ir tada kilo mintis, kad pirmąjį numerį pasirašysime dviese – Jonas Malinauskas ir aš. Vėlgi šią idėją suderinau su Sąjūdžio iniciatyvine grupe ir sutikau padėti savo parašą. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo labai įdomus dalykas: jeigu parodei iniciatyvą, tai tu ir daryk. Visi suprato, kad už tokio laikraštuko išleidimą prieš dešimt metų dar į Sibirą trėmė. Gal kai kurie kolegos tą suprato ir pagalvojo, kad tegul pats jauniausias iš visų deda parašą.
Alvydas Medalinskas
„Pačiame pradiniame taške mes zondavome dirvą, kur yra ERA mašinų, kad galėtume leisti savilaidinę spaudą“

Šeštame „Sąjūdžio žinių“ numeryje keičiasi redaktorius: buvo Artūras Skučas, tapo Arvydas Juozaitis. Dauginimo ir platinimo procese dalyvavo daug ir įvairių žmonių, taškų buvo ne vienas: vienas pas Skučą, kitas pas Juozaitį, trečias dar kitoj vietoj. Visos vietos net nebuvo žinomos.

Sovietiniais laikais buvo tokia dauginimo mašina, kuri vadinosi ERA. Ieškojome, kuriose institucijose šių mašinų yra, ir jose dauginome. Be jokios abejonės, dauginimas nevyko taip greitai, ir kokybė buvo prastesnė. Bet vis tiek tai buvo didžiulis išjudėjimas, nes tuo metu iki mūsų tokią savilaidinę spaudą leido, pavyzdžiui, Lietuvos laisvės lyga. Jie leido kelis šimtus egzempliorių ar net mažiau – priklausomai nuo laiko. Čia ėjo tūkstančiais. Iš pradžių po visą Vilnių, tada iš Vilniaus jau kitur, o paskui po visą Lietuvą. Ilgainiui Sąjūdis ir Lietuva tapo savilaidinės spaudos spausdinimo centru visoje Sovietų Sąjungoje.

Taigi pačiame pradiniame taške mes zondavome dirvą, kur yra tų ERA mašinų. Akivaizdu, kad, turint omeny sovietinę valdžią ir KGB, tai buvo pavojinga, nes jeigu žmogus įkliūtų, turėtų problemų ir tas, kuris užsiima spauda, ir pačios įstaigos vadovas. Kai kuriose įstaigose buvo dauginama slapta nuo vadovų – ne visi turėjo priėjimą prie šių mašinų, tik su leidimais. Kitur buvo suderinama su vadovais. Reikia pasakyti, kad tokį pasiaukojimą rodė tiek eiliniai darbuotojai, tiek kai kurių institucijų vadovai. O kalbant apie tą būrį žmonių, kurie platino, čia, sakyčiau, buvo pats lengviausias dalykas, nes žmonių entuziazmas išėjo daug toliau nei tik ratas žmonių, kurie pateko į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.
Alvydas Medalinskas
„Sąjūdžio metais mes suvokėme, kad turime čia ir dabar padaryti Lietuvos valstybę nepriklausomą, ir tik šituo momentu, – dėl to be jokios abejonės rizikuoji“

Dėl „Sąjūdžio žinių“ nei manęs, nei, kiek žinau, Jono Malinausko nejudino, nepaisant to, kad buvo mūsų pavardės ir parašai. Kiekvienas toks žingsnis turėjo dar vieną prasmę – parodydavo tam tikras laisvėjimo ribas. KGB greičiausiai bandė atsekti ir suvokti, iš kur visas šitas platinimas vyksta. Bet kad kuris nors, pavyzdžiui, įstaigos vadovas būtų stipriai nukentėjęs, išmestas iš darbo, tokių dalykų negirdėjau. Ką tikrai girdėjau ir ką pats žinau, nes ir mano šeimoj tai buvo, kviesdavo mūsų tėvus jų darbo įstaigų ar organizacijų vadovai ir aiškindavo: „pagalvok apie savo darbą, nes gali būti išmestas“, būdavo primenama, kad „žinai, aš visiškai nenoriu, kad KGB mumis pradėtų domėtis“.

Aš pats su KGB jokių reikalų neturėjau iki liepos 9 dienos mitingo Vingio parke, kai KGB turėjo informacijos, jog mes iškelsim trispalvę. Mane, kaip šio mitingo organizatorių, KGB kvietėsi pas save – jie buvo įsikūrę šalia estrados stikliniame kelių aukštų pastatėlyje. Išsikvietė mane ir sako: duokite žodį, kad nebus trispalvės. Atsakiau, o kaip ji čia gali atsirasti? Jie patys nupjaustė virvutes nuo vėliavų stiebų... Bet mes su Vytautu Musteikiu ir Arvydu Juozaičiu sugalvojome, kad reikia nuleisti iš viršaus didžiulę vėliavą. Paskui dar buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikimas su KGB vadu Eismuntu, kai Sąjūdis atakavo KGB reikalaudamas nesikišti ir apskritai nutraukti represijas disidentų atžvilgiu.

Sąjūdžio metais mes suvokėme, kad turime čia ir dabar padaryti Lietuvos valstybę nepriklausomą, ir tik šituo momentu, – dėl to be jokios abejonės rizikuoji. Anuomet buvo situacija, kad draugavau su mergina, kuri vėliau tapo mano žmona, ir aš jai pasakiau, kad mums reikės išsiskirti, nes man gali būti blogai. Kam reikia, kad ir tau būtų blogai? Taip išėjo, kad mano likimas yra Sąjūdis, o revoliucija nemėgsta moteriškos giminės konkurencijos. Mano žmona šituos dalykus ir dabar atsimena, ypač paskutinį pokalbį, kai manėm, kad išsiskirsim. 1989 metų vasarą aš važiavau į „Santaros–Šviesos“ suvažiavimą, kartu turėjau perduoti slaptus Sąjūdžio dokumentus Amerikos ambasadai, ir man sovietai tuo metu „užstatė“ avariją. Kaip nujausdamas buvau sakęs, kad su manim gali visko atsitikti...

Tokiais atvejais rizikos faktorius buvo kiek kitaip suvokiamas. Dabar jis egzistenciškai nesuvokiamas – žmogus įlenda į savo kiautą, išvyksta arba imasi kokių nors kitų veiklų. Šia prasme aš labai džiaugiuosi, kad tai, kas manyje yra, tas idealizmas niekur nedingo, aš šią dalį savęs galėjau atiduoti Ukrainai.

Ekspozicija „Iššūkis sovietinei priespaudai ir melui: „Sąjūdžio žinioms“ 35-eri“ atvira iki liepos 13 d. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje. Kultūros ir meno festivalio „Kultūros naktis“ metu (birželio 16 d. 18.30 val.) bus galimybė aplankyti parodą su jos kuratorėmis Rima Mažeikiene bei Ieva Šimanauskaite.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt