Lietuviškojo Kudirkos Naumiesčio ir vokiškosios Širvintos žmonės bendravo, prekiavo, neretai netgi tuokėsi, o kilus gaisrui, ugniagesiai per tiltą skubėdavo kaimynams į pagalbą. Tai buvo miestai dvyniai, iš kurių šiandien gyvas tik vienas.
Buvo miestai dvyniai
„Frontui ritantis į Vakarus, Širvintos gyventojai pasitraukė. Miestas buvo smarkiai apgriautas, tačiau jį tikrai buvo galima atstatyti. Tačiau sovietų valdžia nusprendė kitaip – aplink Širvintą įkūrė karinį poligoną. Vietovė buvo pavadinta Kutuzovu, tačiau tokia gyvenvietė yra tik žemėlapyje.
Buvau vaikas, kai Širvinta virto griuvėsiais. Buvo pokaris. Mudu su mama, kaip ir daugelis to meto Kudirkos Naumiesčio gyventojų, ėjome už upės – į Širvintą pasirankioti kokių nors daiktų. Prisimenu, kaip iš Širvintos į Naumiestį karučiais vežiau anglies briketus. Anapus tilto nėra nė vieno išlikusio namo – tik krūmai senųjų pastatų vietoje“, – vesdamas mus „Širvintos taku“ išilgai upe einančios valstybės sienos, pasakoja Kudirkos Naumiesčio gyventojas Antanas Spranaitis.
Netrukus prieiname tiltą per Širvintos upę. Tiltas užtvertas. Vienoje jo pusėje – gražus lietuviškas miestelis. Kitame krante – jokių gyvybės ženklų. Žvelgiant į krūmokšniais apaugusią pievą sunku patikėti, kad kadaise ten buvo miestas.
Padovanojo Naumiesčiui bažnyčią
Simbolinis „Širvintos takas“, kaip ir Širvintos miestelio muziejus – Antano Spranaičio ir jo žmonos Irenos įkūnyti sumanymai. Istorijos mokytoja ir buvęs profesinės technikos mokyklos dėstytojas atsidavę po kruopelytę renka Širvintos miesto istorijos nuotrupas.
Kadaise Širvinta buvo vienas iš daugelio nedidelių, gražių ir tvarkingų Mažosios Lietuvos miestų. Ilgus amžius buvusios lietuviškos, Širvintos apylinkės ilgainiui suvokietėjo. Ypač daug vokiečių čia atsikėlė po 1710–1711 metų maro, kai išmirė daugelis senųjų gyventojų. XVI amžiuje Širvintos bažnyčią kurį laiką administravo Ragainės klebonas Martynas Mažvydas. Kitas Širvintos ganytojas, Tomas Gedkantas, sukūrė giesmių Mažvydo giesmynui.
1725 m. gavusi miesto teises, Širvinta visada buvo glaudžiai susijusi su Lietuva. Čia virė gyva pasienio prekyba. Miestas atsigaudavo po visų negandų. Pirmojo pasaulinio karo metais stipriai apgriauta Širvinta greitai atsistatė.
„Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos žmonės labai aktyviai bendravo. Viename mieste buvo galima rasti geresnį kirpėją, kitame – fotografą ar gydytoją. Apsipirkti kaimyniniame mieste buvo įprasta. Skubėti kaimynams į pagalbą – taip pat. Ne kartą Širvintos ugniagesių komanda tramdė liepsnas Naumiestyje, o naumiestiškiai skubėjo į pagalbą širvintiškiams. XIX amžiaus viduryje pastatę Širvintoje gražią dvibokštę gotikinę evangelikų liuteronų bažnyčią, likusias plytas širvintiškiai padovanojo Naumiesčio liuteronams.
Iš Širvintos plytų buvo sumūryta Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnytėlė“, – pasakoja I.Spranaitienė. Anot jos, Širvinta lietuviams caro laikais buvo svarbi ir kaip knygnešystės punktas. Per Širvintą draudžiamą lietuvišką literatūrą knygnešiai slapčia gabeno į Lietuvos gilumą.
Į Lietuvą nešė viską
Spranaičių namuose S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, Kudirkos Naumiestyje, rūsyje įkurtame nedideliame muziejuje kaupiamos fotografijos, leidiniai, straipsniai, užrašyti prisiminimai. Sukaupta ir šiek tiek daiktų iš sunaikinto miesto – pradedant bažnyčios plyta ir baigiant buities reikmenimis.
„Daiktų iš Širvintos yra ne vieno naumiestiškio namuose. Dar daug kas valgo iš vokiškų indų. Sunkiais pokario metais ištuštėjusi Širvinta ne tik Kudirkos Naumiesčio, bet ir Šakių, Vilkaviškio, net Marijampolės gyventojams tapo vieta, kur buvo galima susirasti gerų daiktų, parsivežti plytų ir čerpių.
Namuose viskas liko – baldai, indai, knygos, patalynė. Į miestą įžengę sovietų kareiviai buvo susirankioję tik vertingiausius daiktus, visų pirma – laikrodžius. Suvalkiečiai nešė į Lietuvą viską, ką rado. Taip lietuviai prisidėjo prie Širvintos išnešiojimo. Smerkti žmones dėl to būtų neteisinga – Kudirkos Naumiestis ir daugelis kitų Suvalkijos miestų, ypač pasienyje, karo metais buvo labai sugriauti. Reikėjo atsistatyti, o nebuvo iš ko“, – pasakoja A.Spranaitis. Anot jo, dabar žmonės jau po truputį pradėjo nešti išlikusius daiktus į muziejų.
„Naumiestiškiai žino, kad aš šių daiktų neperku ir neparduodu, ir niekas iš to, kas pateko į ekspoziciją, nedings“, – teigia A.Spranaitis.
Išsiveža žemės saują
Muziejaus pradžia tapo paroda, surengta 1997 m. Tada į Kudirkos Naumiestį atvažiavo išeivių iš Širvintos grupė, ir juos pasitikdami naumiestiškiai surengė nedidelę parodėlę. Ypač daug nuotraukų kuriamai ekspozicijai perdavė Romas Treideris. Ilgainiui prie muziejaus kūrimo prisidėjo ir kiti žmonės iš Lietuvos bei Vokietijos.
Širvintos miestelio, kaip ir kitų aplinkinių vietovių, istorijos įamžinimu rūpinasi Vokietijoje veikianti Pilkalnio apskrities draugija. Pilkalnis (dab. Dobrovolskas) buvo apskrities, kuriai priklausė Širvinta, centras.
„Išeiviai iš šio krašto, jų palikuonys atvažiuoja į Kudirkos Naumiestį. Ne visi leidžiasi į Karaliaučiaus kraštą. Ten, kur buvo Širvinta, dabar – Rusija. Kaip brangiausią relikviją jie lietuviškame Širvintos upės krante pasisemia žemės saują, prisirenka akmenėlių, plytgaliukų, prisiskina gėlių, klevo lapų ir vežasi į Vokietiją, į dabartinius savo namus. O tie, kam pavyksta aplankyti savo gimtinių vietas Širvintos apylinkėse, dažniausiai išsiveža slogius prisiminimus – viskas nušluota nuo žemės paviršiaus“, – pasakoja I.Spranaitienė.
Spranaičiai pastatė kryžių senųjų Širvintos kapinių vietoje. „Gal bent tai paskatins dabartinius tenykščius buvusios Širvintos apylinkių gyventojus neniekinti tos vietos, neganyti karvių ant kapų“, – viliasi naumiestiškiai. A.Pranaičio iniciatyva taip pat pastatytas koplytstulpis Širvintos miestui atminti ir kryžius buvusios bažnyčios vietoje.
Lyg paminklas ir atgaila
Anot vokiečių žurnalisto ir istoriko Čarlio Montigny, Širvinta yra vienintelis Europos miestas, visiškai sugriautas ir neatstatytas po Antrojo pasaulinio karo.
Širvintos istorijos tragizmas labiausiai atsiskleidžia per senųjų šio miesto ir jo apylinkių gyventojų likimus. Spranaičių šeimos drauge tapo viena Vokietijoje gyvenanti moteris, kilusi iš Bartztal (Barščių) kaimo greta Širvintos. 1944 m. ją, dar paauglę, išprievartavo įsiveržę sovietų kareiviai.
Mergina pastojo, tačiau kūdikėlis mirė, o daugiau vaikų ji nebegalėjo turėti. Prieš keliolika metų moteris gavo Rusijos vizą ir, lydima A.Spranaičio, aplankė tėviškę. Gimtosios sodybos vietoje ji pastatė medinį atminimo ženklą su užrašu vokiečių ir rusų kalbomis, tačiau po metų rado jį nugriautą. Dabar šis ženklas saugomas Širvintos miesto muziejuje.
Susidomėjo rusų aktorius
Įdomu, kad pastaraisiais metais Širvintos istorija ėmė domėtis ir rusai. Pernai čia lankėsi garsus rusų aktorius Aleksandras Širvindtas, kurio pavardė skamba taip pat, kaip vokiškas miesto pavadinimas. Aktorius netgi parašė knygą „Schirwindt, nutrintas nuo žemės paviršiaus“.
Mažytis Širvintos miesto muziejus įkurtas jautrių, istorijai ir žmonių likimams neabejingų naumiestiškių Spranaičių, šiandien yra vieta, kur gyvai suskamba mirusios Širvintos aidas. Tai lyg paminklas miestui, kurio nebėra, ir atgaila, kad mūsų krašto žmonės prisidėjo prie Širvintos sugriovimo.
