– „Pussy Riot: pasirodymas ir bausmė“ priklauso dokumentinių filmų serijai „Šiuolaikinio meno antologija“. Gal galite daugiau papasakoti apie šią seriją?

– Su prodiuseriu Aleksandru Šeinu kelerius metus kūrėme dokumentinius filmus apie Rusijos šiuolaikinį meną ir menininkus: Olegą Kuliką, tapytojus Vladimirą Dubosarskį ir Aleksandrą Vinogradova, Timurą Novikovą. Filmai daugiausia rodyti už Rusijos ribų – per kabelinę televiziją, meno projektų metu, parodose, festivaliuose.

Juosta apie „Pussy Riot“ buvo pradėta kaip mano reakcija į tai, kas su merginomis atsitiko. Valdžia į pasirodymą „Dievo Motina, nuvyk Putiną šalin“ Maskvos sobore sureagavo labai griežtai. Tuo metu vėl buvo perrinktas Vladimiras Putinas, todėl valdžios ir opozicijos konfrontacija stiprėjo. Mieste prasidėjo protestai. Su savo operatoriumi nusprendėme išeiti į gatves ir dokumentuoti įvykius. Tada neturėjau aiškios idėjos, koks bus filmas. Pradėjau kalbėtis su protestų dalyviais, kalbinti, filmuoti juos. Vis labiau įsitraukiau į istoriją apie „Pussy Riot“.

Jevgenijus Mita

Didžiausią įspūdį padarė tai, kad „Pussy Riot“ suderino daugybę nesusijusių dalykų. Savo veiksmus jos pasuko labiau anarchistiniu, nepriklausomu keliu ir pradėjo savarankiškas akcijas. Žiniasklaidoje merginos buvo laikomos pankroko grupe, nors tai netiesa. Jos tik naudojo pankroko grupės įvaizdį. Tai padėjo jų žinutę padaryti suprantamesnę plačiajai publikai. Mano nuomone, tai buvo masinės žiniasklaidos meno (media art) projektas.

Viskas atrodė labai šviežia. Nieko panašaus iki tol nebuvo nei Rusijoje, nei pasaulyje. Jos lyginamos su feministinėmis roko grupėmis, tačiau tai kas kita. Grupė kritikavo vadinamą V. Putino „stabilumą“, siekė, kad į valdžią ateitų nauji politikai. Manau, bent iš dalies merginos įkvėpė opoziciją išeiti į gatves.

Kadras iš filmo "Pussy Riot: pasirodymas ir bausmė"

– Kaip susitikote „Pussy Riot“ nares?

– Esu jas sutikęs daugybę kartų iki įkalinimo. Vėliau pats dalyvavau teismo procesuose, aplankiau jas bausmės vietose, prisidėjau prie veiksmų, kad jos būtų išleistos anksčiau laiko. Kai laisvę atgavo Jakaterina, susitikau su ja.

Po pokalbio man pasidarė aišku, kokia bus filmo struktūra. Buvo labai svarbu suprasti jų santykius grupėje. Padariau interviu su Nadežda ir Marija. Tada galėjau užbaigti savo filmą.

Marija Aliochina ir ir Nadežda Tolokonnikova teisme

Pridėjau savo filmuotą protesto akcijų medžiagą, interviu su jų dalyviais, „Pussy Riot“ šalininkais, meno kuratoriais ar kitais menininkais. Pagrindiniai filmo klausimai – kokia jų vieta istorijoje, Rusijos meno tradicijoje ir koks jų santykis su šiuolaikiniu menu, kodėl jų veiksmai turėtų būti suprasti kaip šiuolaikinis menas?

– Filme dalis vaizdinės medžiagos nufilmuota jūsų. O kaip gavote likusią?

– „Pussy Riot: pasirodymas ir bausmė“ – skirtingų dalykų koliažas. Likusi dalis medžiagos nufilmuota kitų grupės narių ar kitų aktyvistų. Yra ir oficialios televizijos kadrų, kuriais norėjau parodyti, kaip valdžios propaganda interpretavo merginų veiksmus. Priešingu atveju vaizdas būtų neišbaigtas.

Kadras iš filmo "Pussy Riot: pasirodymas ir bausmė"

– Kaip jos vertinamos Rusijos šiuolaikinio meno scenoje? Filme labiau pateikiama jūsų interpretacija ar bendrai priimta nuomonė?

– Tai ir mano nuomonė, ir tam tikri diskursai, kaip jos suprantamos žmonių iš meno pasaulio. Diskursas apie jurodivus, „šventuosius kvailius“ – rusų ortodoksų bažnyčios tradicijoje viduramžiais taip vadinti keistai besielgiantys žmonės. Jie buvo labai kritiški bažnyčios ir valdžios atžvilgiu, savotiškas sąžinės balsas. „Pussy Riot“ akcija katedroje primena jurodivų elgesį.

– Kaip filmą priėmė Rusijoje? Ar jis ten buvo parodytas?

– Taip, jis buvo rodomas nepriklausomame dokumentikos festivalyje „ArtDocFest“, kurį organizuoja režisierius Vitalijus Manskis. Mano filmas neturi oficialaus leidimo viešam rodymui. V. Manskis nusprendė filmą parodyti be jo. Juosta keletą kartų išvydo ekraną Maskvoje ir Sankt Peterburge. Deja, tai viskas. Galbūt pamėginsiu gauti leidimą, nors nemanau, kad kino teatrai jį rodys. Mat tai ne ta tema, kurią būtų lengva rodyti Maskvos kino teatruose.

– Kaip susiklostė merginų gyvenimai, kai jas paleido iš kalėjimo?

– Nadežda šiuo metu gyvena už Atlanto ir tęsia savo muzikinę karjerą. Ji kuria naujas dainas ir vaizdo klipus, galite pamatyti juos „Pussy Riot“ YouTube kanale. Vienas naujausių klipų buvo režisuotas garsaus skandinavų režisieriaus Jono Akerlundo, kuris yra dirbęs su Madonna ir Beyoncé. Daina pasirodė prieš JAV prezidento rinkimus ir kritikavo Donaldą Trumpą.

Jevgenijus Mita
Marija pradėjo teatro aktorės karjerą. Ji dirbo su Baltarusijos „Laisvuoju teatru“, vaidino spektaklyje „Degančios durys“ apie rusų menininkus aktyvistus „Pussy Riot“ ir Piotrą Pavlenskį. Spektaklio premjera įvyko Londone, vėliau jis keliavo po Europą. Jakaterina ramiausia iš jų – Maskvoje gilinasi į feminizmo studijas, dalyvauja parodose bei diskusijose.

Marija ir Nadežda, išėjusios iš kalėjimo, padarė daugiau gerų dalykų. Įkūrė tinklapį pavadinimu „MediaZona“. Jis prasidėjo kaip naujienų portalas, nušviečiantis žmogaus teisių pažeidimus Rusijos kalėjimuose. Tinklapis tapo viena svarbiausių nepriklausomų Rusijos žiniasklaidos priemonių. Taip pat jos įkūrė organizaciją „Zona Prava“, kuri teisiškai padeda kalintiesiems nelaimės atveju – susirgus rimta liga, jei žmonės būna sumušti ar išniekinti. Advokatai padeda spręsti jų problemas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)