Mano teatras – tai, pirmiausia, teatras inteligentiškas, klasikinis. Tačiau jis nestovi vietoje, ieško naujų formų... Svarbu tai, kad mes galime paversti teatru viską: suvaidinti socialinę dramą ir buitinę komediją, rusų klasiką ir europinę absurdo pjesę. Pastatyti baltarusių autorių kūrinius originalo kalba ir novatoriškai „perskaityti“ Shakespeare‘ą.
Aš atlikau daugiau nei 160 pagrindinių vaidmenų teatre, vaidinau pusšimtyje filmų. Turiu daug įdomių vaidmenų. Matias Klauzenas Gerharto Hauptmanno pjesėje „Prieš saulėlydį“, Isakas Borgas spektaklyje „Žemuogių pievelė“ pagal Ingmarą Bergmaną. Makbetas, kurį daug kas laiko nelaimes nešančiu ir kurio bijo ir Vakarų, ir Rusijos teatrai. Geresnio Makbeto niekur nesu matęs.
Labai mėgstu spektaklį Ernesto Thompsono „Prie auksinio ežero“, kur vaidinu senį, bet pilną tokio galingo gyvybinio impulso, su tokiu jaunatvišku mąstymu... Vardindamas penkis geriausius mūsų teatro spektaklius pradėsiu nuo „Optimistinės tragedijos“. Tai buvo didis spektaklis.
Labai sudėtinga pažvelgti į anuometinius tolimų laikų spektaklius šiuolaikinėmis akimis. Žinoma, „Makbetas“, „Opera už tris skatikus“, „Paskutinieji“ pagal Gorkį – galingas, etapinis kūrinys. Jiems nenusileidžia Merežkovskio „Kristus ir Antikristas“ ir, be abejonės, Gibsono „Dviese sūpynėse“, kur spindėjo Aleksandra Klimova.
Aktorius savo energijos užtaisu turi „pagauti“ žiūrovus iki septynioliktos eilės, tada jį galima laikyti meistru. Meno tėkmė apvienija žiūrovus, ir sukuriamas traukos laukas, zona, kur aktoriai – minčių ir jausmų laidininkai. Aktorius, sąžiningai atiduodantis salei savo energiją, įgauna dvigubai didesnę jėgą! Štai kodėl sakoma, kad scena aktorių gydo, kad ji aktoriui – vienintelė kapinių alternatyva. Tai tiesa...
Pernai pavasarį Vilniuje gastroliavo „Lenkomo“ teatras. Spektaklyje „Už viską sumokėta“ vaidino jūsų brolis Olegas Jankovskis. Jankovskių dinastija – viena ryškiausių šiuolaikiniame rusų teatre. Papsakokite apie ją.
Gimiau 1930 metais Odesoje, Ivano ir Marinos Jankovskių šeimoje (tėvas – lenkų bajoras, motina rusė). Tėvą po kurio laiko įkalino. Namo jis grįžo tik po penkerių metų. Vėliau gimė mano broliai Nikolajus ir Olegas. Baigęs mokyklą įstojau į Odesos aviacijos mokyklą, kuri vėliau buvo perkelta į Leninabadą. Sportavau, net buvau Tadžikijos bokso čempionas.
Iki šiol gal dirbčiau autobazės dispečeriu, jeigu žmona kartą nebūtų pamačiusi skelbimo apie atranką į teatro kursus.
1957 metais mane pakvietė į aktorių atranką kino studijoje „Belarusfilm“. O vėliau buvau pakviestas ir į Minsko rusų teatrą, kuris man tapo namais tikrąja prasme – su žmona, sūnumi ir broliu Olegu gyvenome teatro grimo kambariuose. O grimerinė – tai tokia 1,5 metro pločio ir gal dviejų metrų ilgio dėžutė. Kaip ten tilpdavo dvi kušetės, staliukas ir dar viryklėlė, ant kurios nuolat buvo kepami duonos „kotletai“, - dabar negaliu suvokti.
Kai mano pozicijos teatre sustiprėjo, mes jau galėjome „prabangiai“ įsikurti dviejuose šalia esančiuose grimo kambariuose. Ir taip gyvenome trejus su puse metų!
Abudu mano sūnūs iš pradžių sekė mano pėdomis. Jaunėlis Vladimiras, turintis aktoriaus išsilavinimą, 10 metų vaidino Minsko rusų teatre kartu su manimi, vėliau įkūrė kino kompaniją ir tapo baltarusių žinomiausiu klipų meistru. Vyresnysis sūnus Igoris baigė Maskvos M. Ščiukino teatro mokyklą. 20 metų vaidino teatre „Na Maloj Bronnoj“. Kai jam gimė sūnus, jis paliko teatrą ir įkūrė reklamos firmą.
Brolis Nikolajus šiuo metu vadovauja Saratovo jaunimo teatrui.
O brolis Olegas – turi visas regalijas. Kartu su Ala Pugačiova jis tapo vienu paskutiniųjų, kam buvo suteiktas SSSR liaudies artisto vardas. Jo sūnus Filipas vaikystėje filmavosi A. Tarkovskio „Veidrodyje“. Dabar jis – žinomas aktorius ir kino režisierius, o jo žmona – aktorė Oksana Fandera.
Baltarusija ir Lietuva – kaimyninės šalys. Ar dažnai tenka lankytis Lietuvoje?
Lietuvoje seniau lankydavausi gan dažnai. Po to aštuonerius metus nebuvau atvykęs. Todėl dabar net šiek tiek baimingai laukiu susitikimo su Vilniumi. Man labai mielas Vilnius – toks „mažasis Vatikanas“ su jo jaukiomis kavinėmis ir tyliomis gatvelėmis. Man patinka jūsų Dailės akademija, Trakų ežerai, Panevėžys, Druskininkai. O labiausiai mėgstu Lietuvos žiūrovus. Juos prisimenu kaip labai dėkingus žiūrovus, nekantriai laukiu susitikimo su jais.
Filme „Anomalija“ vaidinote kartu su Juozu Budraičiu. Su kokiais Lietuvos aktoriais ar režisieriais jums yra tekę dirbti?
Labai gaila, nė su vienu daugiau neteko. Bet mes draugaujame ir kasmet susitinkame su Regimantu Adomaičiu ir Donatu Banioniu. Jie buvo atvažiavę į Minską į festivalį „Listapad“ („Lapkritis“), lankėsi mano namuose.
Ar esate susipažinęs su šiuolaikinių lietuvių teatru? Jūsų nuomonė apie jį?
Entuziastingai priėmiau Nekrošiaus atsiradimą. Jo spektaklius „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Dėdė Vania“, „Vyšnių sodas“ – žiūrėjau su malonumu. Tumino „Maskaradas“. Koršunovo „Romeo ir Džiuljeta“. A. Latėno „Makbetas“ J. Kupalos teatre.
Tai iš tiesų aukštos klasės europinis teatras, bet aš esu gilaus psichologinio teatro gerbėjas. Be abejonės, Lietuvos teatras pažengė toli į priekį. Ir naujas, kitoks teatras reikalingas naujiems žiūrovams, kaip savo laiku buvo reikalingi tokie skirtingi teatrai kaip, pavyzdžiui, Sarah‘os Bernhardt ar Komisarževskajos teatrai.
Dirbate ne vien teatre ir kine, jūs – Tarptautinio festivalio prezidentas, Tarptautinės teatro akademijos akademikas, buvote Aukščiausiosios Tarybos, Baltarusijos Nacionalinio susirinkimo Tarybos deputatas. Išduokite paslaptį, kaip viską suspėjate?
Kuo daugiau darbo, tuo įdomiau gyventi. Sėdėti namie ir stebėti savo ligų simptomus – baisu. Tokiu atveju žmogus greitai sugriūva. Reikia palaikyti savo gerą fizinę būklę: kasdien darau rytinę mankštą. Ir, žinoma, daug ką lemia žmogaus vidinis potencialas. Dėkoju Dievui, kad suteikia man jėgų ir energijos. Juk aktoriui vaidinti – reiškia gyventi, o jei nevaidinti scenoje, tada kam gyventi?
