Tęsiniai gimė neplanuotai

Knyga „Neregimieji“ buvo kritikų ir skaitytojų giriama už ypatingą jos atmosferą, perteiktą ramybę ir be galo įtraukiančiai papasakotą šeimos gyvenimą nedidelėje Bariojos saloje Norvegijoje. Literatūlogės Jūratės Čerškutės kalbinamas rašytojas pasakojo, kad pradėdamas pirmąją knygą tikrai negalvojo, kad tai bus trilogija, tačiau taip susiklostė natūraliai – dabar į klausimą, ar bus dar vienas tęsinys, jis tiesiai neatsako: tikina, kas bus toliau, ir pats nežinantis.

Pirmosios knygos idėja jam kilo prisiminus savo vaikystę. „Kai buvau mažas, vasaromis su mama gyvendavau vienoje iš tų salų, kur ji užaugo. Tai buvo ir atostogos, bet kartu ir kaip darbo stovykla: dirbdavome ūkio darbus, žvejodavome, o viena sena moteris turėjo valtį, kuria išplukdydavo mus į jūrą, parodydavo, kaip reikia žvejoti, kaip reikia užmušti žuvis ir panašiai. Kartą aš jai uždaviau klausimą, kas ten horizonte, o ji atsakė, kad ten yra gražiausia vieta žemėje. Keista tokį dalyką pasakyti septynerių metų berniukui, bet aš iki šiol prisimenu tą epizodą“, – pasakojo R. Jabobsenas.

Jau suaugęs, po maždaug dvidešimties metų jis vėl atvyko į salą ir išgirdo tos moters istoriją. Pasirodo, ji 53 metus gyveno toje saloje. „Tai yra beveik dvigubai daugiau nei Robinzonas Kruzas savo saloje. Pastaruosius metus ji gyveno su savo teta, o paskui žmonės surengė jų iškraustymo akciją, nes nebegalėjo žiūrėti, kaip jos vienos gyvena. Po kurio laiko pagalvojau, kad turiu apie tai parašyti romaną. Bet kaip rašyti romaną apie labai lėtą gyvenimą, vidury jūros, saloje? Bet vieną šeštadienį 2011 metais, apie pirmą valandą, aš žinojau kaip tai padaryti ir parašiau pirmą puslapį“, – prisiminė jis.

Apie 12-15 romanų parašęs R. Jacobsenas (tikslaus skaičiaus jis pats sakė nežinantis) paprastai knygų tęsinių nerašo. Atvirkščiai – kol baigia kūrinį, būna nuo jo taip pavargęs, kad nebenori net žiūrėti į tą pusę.

„Man tas projektas būna atsibodęs, nebegaliu žiūrėti, korektūrą skaityti man būna košmaras – turiu keliauti į kitą universumą. Bet šį kartą taip neatsitiko. Parašiau dar vieną knygą, „Balta jūra“, kuri išėjo lietuviškai, o kai baigiau ją, irgi tas pats atsitiko, pajutau: kad nesu ištuštėjęs. O kas bus toliau, nežinau“, – gūžtelėjo pečiais R. Jacobsenas.

Išskirtinis norvegų ryšys su gamta

R. Jacobsenas priminė pristatymo dalyviams, kad Norvegija turi labai ilgą pakrantę, todėl norvegai gyvena iš jūros ir daug amžių tai darė. „Prieš dvi tris kartas tose salose gyvendavo po dvi tris šeimas – tai buvo gyvenimo būdas, kuris visiškai svetimas dabartiniams žmonėms“, – kalbėjo jis.

Pirmasis trilogijos romanas detaliai aprašo, kaip atrodo gyvenimas negyvenamoje saloje, kur žmonės priversti būti išgyvenimo čempionais. „Jie patys gaminasi valgį ir drabužius, jie gyvena tokį gyvenimą, kurio turbūt neišgyventų 99 procentai jūsų, kurie sėdi salėje. Mirtume tokiomis salygomis per mėnesį, ypač žiemos metu. Tai žmonės, kurie yra gamtos ekspertai, kurie žino, kaip reikia perskaityti gamtos ženklus, kaip prižiūrėti vaikus. Tai tiesiog stebuklas, neįmanoma patikėti, kad dar prieš dvi tris generacijas žmonės taip gyveno. Kai pasaulis žlugs, dings elektra, knyga bus galima perskaityti kaip receptą kaip išgyventi“, – šypsojosi R. Jacobsenas.

Rašytojo nuomone, tai, kad norvegai iki šiol jaučia ypatingą ryšį su gamta, iš dalies lėmė šalies istorija. „Industriliazija ir urbanizacija Norvegijoje prasidėjo tik po Antro Pasaulinio karo: prieš tai 80 procentų norvegų gyveno kaime. Tai reiškia, kad iki šiol visi turime mamą, tėtį, kurie kilę iš miško, jūros pakrantės, ir vos per porą kartų viskas pasikeitė“, – pasakojo jis.

„Mūsų jauni žmonės turi gana intensyvų ryšį su gamta: per sportą, rekreaciją, jie vyksta ieškoti nuotykių. Net mūsų kalba pilna alegorijų, žodžių, posakių, kurie paimti iš žmonių ryšio su gamta, gal galima tai paaiškinti kaip gamtos ilgesį. Nesu tikras, ar mes taip pat pukiai saugome tą gamtą, nes teršiame kaip visi kiti. Visa laimė, kad mūsų tik keturi penki milijonai: jei mūsų būtų kaip amerikiečių, gal būtų tik blogiau. Bet daug kam, taip pat ir man, svarbus tas dualizmas: mums labai patinka mieste, aš galiu keliauti į Romą, bet man labai patinka ir negyvenome saloje šiaurės Norvegijoje“, – sakė R. Jacobsenas.

Primena istorines nuoskaudas

Antroje trilogijosknygoje „Balta jūra“ rašytojas pasakoja apie tai, kaip tą izoliuotą salos pasaulį paliečia išorinis pasaulis, pasiekiantis ją Antrojo Pasaulinio karo pavidalu. „Norvegiją okupavo vokiečiai, ir šitoje idiliškoje bendruomenėje tai viską pakeičia ir parodo, ką reiškia būti kamuoliu, kai esi mėtomas pasaulio istorijoje“, – kalbėjo R. Jacobsenas.

Trečioji knyga, kurios lietuviško vertimo nėra (bet, matant pirmosios knygos populiarumą, tikėtina, sulauksime ir jo), žengia dar toliau istorijoje ir pasakojama kitokiu stiliumi. R. Jacobsenas ją apibūdina kaip realistinę fabulą su bibliniais motyvais, arba, kaip ją rašytojui įvertino sutiktas islandas, magiškąjį realizmą.

„Tie trys romanai skiriasi ne tik turiniu, bet ir kalba, meninėmis priemonėmis. Kalbant apie turinį, požiūrį į pasaulį daug lėmė tarpukario metai. Jūsų tėvų karta daug ką patyrė karo metu, hitlerinės Vokietijos okupacija čia buvo žiauresnė, tačiau Norvegijoje taip pat daug kas nukentėjo ir daug kas, kad galėtų išgyventi, irgi tapo tos sistemos dalimi. Jei turi tris mažus vaikus ir turi išgyventi, ką darai: ar pradedi partizaninį karą, ar darai viską, kad išaugintum vaikus? Dauguma norvegų rinkosi pastarąjį variantą. Po karo daug kas gal jaučia, kad galėjo padaryti daugiau, nebuvo pakankamai herojiški. Tai keistas kaltės jausmas, apie jį kalbu ir savo paskutiniame romane: moteris ieško savo didžiosios meilės, kurią prarado antrame romane ir susiduria su žmonėmis, su jais kalbasi apie tai, koks buvo tų žmonių vaidmuo kare. O juk žmonės labai nori pasirodyti geresnėje šviesoje: mes visada redaguojame savo gyvenimus, turime versiją, kuri mums labiausiai patinka ir tai labai trikdo mūsų veikėją, tokia yra fabula“, – atskleidė rašytojas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)