aA
Jūratė Stauskaitė: Sveikas! Man malonu matyti Tave, savo buvusį mokinį, anuomet „pasišiaušusį“, šiandien pražilusį dizaino daktarą Roką. Prisimenu, paišyt nebuvai linkęs, tačiau turėjai beprotiškiausių idėjų. Būdavo sunku atskirti, kurios iš jų yra šiaip fantazija, kurios – įgyvendintina idėja, o kurios – tiesiog provokacija. Buvai (gal vis dar esi?) nenuspėjamai originalus...
Rokas Dovydėnas
Rokas Dovydėnas
© DELFI montažas

Rokas Dovydėnas: Sveika, Jūrate, man irgi malonu susitikti. Labai ačiū, kad atėjote į disertacijos gynimą.

Atsakydamas į klausimą, manau, kad originalumas yra kūrybos pagrindas. Ką nors sugalvoti man įdomiau, negu realizuoti. Kūryba jau savaime nesibaigiantis eksperimentas, todėl autoriaus nepasitenkinimas ir klaidos yra to proceso dalis... Baigtas kūrinys tampa klaida, kuri padaroma sąmoningai, arba yra tokia retenybė kaip liapsusas dailyraštyje. Laisvė kurti neatsiejama nuo laisvės klysti. Autorius, tapydamas, lipdydamas ar kokiu kitu būdu pradėdamas kūrinį, turi pažinti darbo priemones, pavyzdžiui, teptukus, glazūras, molį. Jam reikia turėti aiškią idėją, siekiamybę, kad pasirinktų, ar kurs racionaliai, tyrinės medžiagą, paviršių, būsimą ekspozicijos plotą, ar spontaniškai – čia ir dabar pat. Žinoma, spontaniškos veikimo laisvės, improvizacijos nereikėtų tapatinti su puodžiaus amatu, greičiau su džiazo muzikanto reakcija į aplinką ar publiką.

Mąstymas, kaip pasiekti, kad vaza taptų „išskirtine“ laisvės deklaracija, man yra pati maloniausia kūrybos dalis. Kūrinys tampa tik pasirinktos koncepcijos vizualizacija, nepaklūstančia nei fiziniams dėsniams, nei kompozicijos logikai. Tokiu būdu pradanginama nesėkmės, klaidos rizika, viskas yra tiesiog eksperimentas, keista nesukurto kūrinio iliustracija, atleidžianti kūrėją, taigi ir mane, nuo pareigos jį realizuoti. Nerealizuotieji yra tokie patys „mano“ kūriniai, tiesiog neįgavę fizinės išraiškos. Žinoma, jie gerokai radikalesni, provokuoja, kelia klausimus, kurių užduoti baigtas kūrinys jau nebepajėgtų.

Kuo pasipildė Tavo žinios apie keramiką nuo to laiko, kai augai savo mamos keramikės Noros Blaževičiūtės „molinėje“ aplinkoje, iki šių dienų?

Iš tos aplinkos iki šiol nesu išėjęs, dirbame studijoje kartais abu, kartais atskirai. Nora turi retą gebėjimą kurti šviesią nuotaiką, jos kūrinius, pasak menotyrininkės Laimos Kreivytės, norisi turėti namuose. Žinoma, nuo paauglystės, kai atradau kūrybą, iki dabar mano žinios, bent jau apie technologijas, gerokai išsiplėtė. Spalvų (glazūrų) maišymas, eksperimentai su moliu, kiti bandymai niekad nesibaigia. Įvaldęs keramiką, ėmiau pasakoti istorijas, perkeldamas jas ant molinio indo paviršiaus, kad apeliuotų į žiūrovų vaizduotę. Pasakojimas be žodžių, pasitelkiant vaizdinius, yra svarbi kūrinių dalis.

Tavo „puodai“ nepanašūs į puodus. Jeigu į juos merkčiau gėles, reikėtų labai atsakingai parinkti puokštę. „Rokiška“ provokacija... Prisimenu, vienai iš pirmųjų meno mugių ArtVilnius pasiūlėme eksponuoti Tavo kūrinius (tada buvai mūsų mokyklos mokytojas). Kuratorė griežtai atsisakė: „Keramika – ne menas, puodams ne vieta meno mugėje.“ Ar kas nors pasikeitė nuo to laiko, gal tada tiesiog dar nebuvai „atpažintas“?

Asmeninis ribotumas dažnai pakiša koją naujumui, vedančiam į priekį. Mugių kuratoriai pasirenka kūrinius pagal savo supratimą ir tai neginčytina jų teisė. Žinoma, nesuklysiu pasakęs, kad kiekvienas menininkas nori patirti sėkmę, kartu ir finansinę, o tai veda jį dar neišvaikščiotais takais. Madinga sakyti – nevaikštau į komercinio meno parodas, panašiai giriamasi: nežiūriu televizijos. Bet aš einu ir į šią, ir į kitas muges, nes man įdomu, ką naujo ar seno pamatysiu. Be to, pats gyvenu iš meno.

Keramika kaip ir tapyba (ne visa, žinoma) yra menas, patenka į įvairias ekspozicijas. Su VDA keramikos studentais vaikščiodami po nuolatinę Nacionalinės dailės galerijos ekspoziciją, pamatėme daug kūrinių iš molio, jų autoriai – Vivulskis, Navakas, Danusevičius. Puiki kompanija, demonstruojanti, kad molis ir puodas nėra nei pasenusi medžiaga, nei prikeltas mamutas.

Džiaugiuosi, kad apgyniau disertaciją, juo labiau kad mano darbai atsidūrė nuostabiam kontekste – paroda vyko Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Tai neatsitiko savaime, per dieną. Jei kadaise nebūčiau gavęs per nosį, užsitrenkus mugės durims, nežinau, ar būčiau siekęs kažką įrodyti, bent jau pačiam sau. Pasaulis – nuostabi vieta, jeigu nėra diegiamas vienas požiūris, vadovaujant vienam, viską žinančiam ekspertui. Vienos tiesos kaip sovietmečiu nebėra ir tai skatina rizikuoti, siekti daugiau.

Vienas iš Tavo disertacijos punktų mane ypač sudomino – tai mąstymas apie PATYRIMĄ, kaip rezultatą. Įžvelgiu sąsajas su savo mokyklos idėja apie proceso vertę.

Patyrimas dažnai nuvertinamas, nors tai sudaro bene 90 proc. kūrybos kelio, yra kertinis akmuo mokymosi procese. Supratimą, kad kūrinys neatsiranda atsitiktinai, o jo autorius prognozuojamo rezultato gali tikėtis, tik įgavęs pakankamai patirties, man galutinai įsriegė Algimantas Kuras. Dailės mokykloje kartą nutapiau „nuostabų“ paveikslą. Matydamas, kad esu akivaizdžiai patenkintas rezultatu, Kuras pasakė: „Dabar užtapyk ir pradėk iš naujo.“ Jo žodžiai, prisimenu, šokiravo. Kam gadinti baigtą „nuostabų“ kūrinį? Koncentracija į rezultatą gaji iki šiol. Nesakau, kad nereikia nieko sukurti iki galo arba sutartu laiku. Tiesiog edukaciją atskirkime nuo profesionalios kūrybos.

Sugretinai tokias iš pirmo žvilgsnio priešingas sąvokas kaip „molio universalumas“ ir „keramikos ribotumas“. Kaip jas išplėtotum?

Mano manymu, molis yra pati universaliausia medžiaga, nes gali pakartoti visas kitas žinomas medžiagas, imituoti jų paviršiaus tekstūrą, net jausmą, kuris apima jas liečiant. Keramikos menas atrodo ribotas, jei lyginsime su šiuolaikiniu menu ar dizainu. Keramika (išskyrus kai kurias išimtis) apsėsta „gamybos“ proceso – cheminių elementų, tekstūrų, spalvų… Tai susiję tiek su vaizdavimo istorija, tiek su tradicijomis. Keramikos studijas baigiau Vilniaus dailės akademijoje. Daugiausia kuriu indus arba instaliacijas. Mano kūrybiniai interesai svyruoja tarp dizaino ir meno. Kiekvienąkart stengiuosi pagrįsti, kodėl naudoju būtent šią medžiagą, ką noriu pasakyti, naudodamas molį, ką reiškia jo lipdymo procesas, dirbinių estetinė raiška. Tikslas, kurio noriu pasiekti, neapsiriboja vien keramikos tradicija, nepriklauso tik nuo molio apdirbimo galimybių.

Šis žanras stokoja ir teorijos, ir kritikos. Keramikos (ne molio) kontekste nebeliko konceptualių erdvių, kuriose galėčiau pozicionuoti savo kūrybą. Pasiekęs šią aklavietę, bandau atverti naujas nišas, ieškau naujų saviraiškos krypčių. Keramikos ribotumą lemia apsisprendimas kurti iš vienui vienos medžiagos. Molio universalumas reiškia gebėjimą būti bet kuo ir bet kaip. Sulieti šias dvi savybes ir išgauti geriausią rezultatą, turiu pripažinti, nelengva.

Kodėl sakai, kad pabaigtas kūrinys yra miręs?

Meno dirbinys, kai yra kuriamas, patiria daugybę nuostabių virsmų. Pirmiausia yra sugalvojamas, eskizuojant įgauna kontūrus, vėliau realizuojamas, galiausiai aprašomas, eksponuojamas, fotografuojamas. Tačiau prieš žiūrovų akis kūrinys tarsi sustingsta. Jį galima apžiūrinėti, interpretuoti, juo mėgautis arba piktintis, bet niekas jau nebesikeičia. Tą ir vadinu kūrinio mirtimi ar sąstingiu. Žinoma, taip atrodo autoriui, o ne žiūrovams.

Kada ir kodėl nukrypai į Rytus, ypač į Kiniją?

Neįmanoma mokytis keramikos, nesusipažinus su Kinijos išpuoselėta tradicija. Čia mes esame naivūs pradinukai, palyginti su įgudusiais senbuviais. Pažintis su Rytų menu prasidėjo mokykloje – judesys, teptukas, popierius, tušas ir t. t. Vaikai rašydami kartoja raides, o pradedantis dailininkas susikuria savo tekstūrų, faktūrų, dėmių, šviesos atspindžių, linijų ir taškų rinkinį. Meistro sukurtų dirbinių kopijavimas, perimant kompozicines schemas, net idėjas, slystant medžiagos paviršiumi, gali būti vienas iš edukacijos tikslų. Kinai tą tobulai įsisavinę. Pastaruoju metu kurdamas klasikos imitacijas, nerandu geresnio mokytojo už juos.

Taiklus kinų patarimas: „Pieškite ne ąsotį, bet ąsočio sielą“. Manau, jis tinka apibrėžti tam, kuo alsuoja Tavo „ąsočiai“. Ar „kaifuoji“ dar tik imdamas į rankas molį, ar procesui įsibėgėjant? Kaip nustatai to jausmo „temperatūrą“?

Stengiuosi mėgautis tuo, ką darau, t. y. keliu sau užduotis, jas įgyvendinu, jei nepavyksta, bandau daryti kažką kita. Keramikos smagumas, o gal ir problema yra tai, kad formos kūrimas, spalvinimas, dekoravimas gali neapibrėžtai temptis laike. Galima nužiesti „puodą“ šiemet, o glazūruoti po metų ar dešimties. Jei nesi patenkintas, išmeti į šiukšliadėžę ir bandai iš naujo. Man kūryba susijusi su judesiu, kuris gali atrodyti betikslis arba įgaus prasmę tik ateityje.

Taigi „ąsočio“ sielą gana sunku pagauti, bet malonu to siekti.

Ką vadini nesėkmėmis, ar daug esi jų patyręs?

Doktorantūros tema pasirinkau tyrimą, kas yra nesėkmė, nes dirbinys, atsiradęs per klaidą, mano manymu, ir yra tikrasis rezultatas. Dizainui ar pramonei nesėkmė yra įprastas reiškinys, visi produktai testuojami, siekiant išsiaiškinti jų silpnąsias vietas. Tik peržengus nesėkmės slenkstį, galima gaminį tobulinti. Testavimas sėkmingas, jeigu apsaugo nuo rizikos paleisti į gamybą netinkamą produktą ir nepatiriama utilizavimo išlaidų.

Atmestųjų salono kontekste bet kuri vieša nesėkmė tampa didvyriškumo apraiška, papildančia herojinį menininko įvaizdį. Parodoksalu, bet meno sėkmė yra matuojama nesėkmėmis. Antai kai kurie mano sukurti darbai, nepatinkantys man pačiam, labai patinka žiūrovams.

Žaismingi primityvistiniai paveikslėliai ant tvarinių sienų – būtinoji atributika, be kurios jau neįsivaizduojama Tavo keramika. Ką apskritai manai apie mokėjimą piešti?

Manau, piešti moku (juokiasi). Tas lyg ir negrabus „paišymas“ yra mano balsas. Žinot, vilkai, susirinkę į rują, nestaugia vienu balsu, kiekvienas renkasi kiek skirtingą toną, kad papildytų bendrą chorą. Rinkdamasis piešimo būdą, atmetu tai, kas jau išbandyta kitų. Pats piešimas, manau, yra nuostabi savęs disciplinavimo praktika. Negalėsi nupiešti, tarkim, gėlės realistine maniera, prisėdęs vos pusvalandžiui, jei keletą mėnesių to nedarei. Turi iš naujo mokytis štrichuoti, derinti linijas ir tonus. Savo būdą piešti „atradau“, kai mokiausi VDA magistrantūroje, pas dėstytoją Joną Kazlauską. Gipsines kaukes ir kitus neabejotinai nuostabius dalykus atidėję į šalį, gavome laisvę ieškoti. Tai, ką radau, man patiko, nes galėjau rinktis siužetą, priemones ir piešimo būdą. Atrodytų, šiuo metu mano pasirinktas piešimo būdas nėra sudėtingas. Bet nupiešti figūrą viena linija, neatitraukiant rankos, be ilgų treniruočių nepavyks. O kad darbai netrenkia prakaitu, neatrodo „užkankinti“, greičiau kiek lengvabūdiški, yra, matyt, (ne)pageidaujamas šalutinis efektas.

Esi ne vien kūrėjas, bet ir pedagogas. Mūsų mokykloje „žaidei“ su mažiukais, ne paslaptis, kad būdavai apmėtomas molio grumstais. Dabar dėstai VDA. Kaip manai, ar menininkas, mokydamas kitus, daugiau gauna ar praranda? Ar yra čia kokia nors pusiausvyra?

Pirma, mėtymasis moliu yra keramikos dalis. Antra, tikslą pasiekia tik tie, kurie jo siekia. Tikrai stengiuosi, kad studentai siektų kuo daugiau, kad jų kūriniai būtų išskirtiniai ir t. t. Bet žinau, kad tą padaryti gali tik jie patys.

Viena populiariausių vietų VDA yra valgykla, kur žmonės susitinka ir šnekasi. Nors, atrodytų, keistis idėjomis labiau tiktų bibliotekoje, bet gyvas bendravimas turi privalumų, nes pusiausvyra, apie kurią klausėte, atsiranda būtent bendraujant...

Dėkoju už pokalbį.

Žurnalas „Kultūros barai“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Baltijos kino dienose“ – pažintis su latvių ir estų kino naujienomis: nuo kultūros ir bohemos iki metalistų

Besibaigiant vasarai „Baltijos kino dienos“ vėl kvies kino gerbėjus žiūrėti įdomiausias...

Į Vilnių sugrįžta „Grammy“ laimėtojas Colin Currie: šįkart atvyksta ne vienas

Britų muzikos garsenybė, „ Grammy “ laimėtojas Colin Currie sugrįžta į Lietuvą. Prieš...

Prestižiniame festivalyje – filmo „Advokatas“ premjera

Antradienio vakarą „Molodist“ rengėjai pristatė Kijevo tarptautinio kino festivalio programą,...

Lukiškių kalėjime naujai atgimsta legendinis spektaklis „Čia nebus mirties“

Tai nebus įprastas spektaklis įprastoje scenoje – iš muzikos, tekstų, aktorių pasirodymų...

LNOBT scena atgyja: laukia emocingojo baleto „Žizel“ premjera

Rugpjūčio 12, 13 ir 14 dienomis po penkių mėnesių pertraukos didžiausias šalies teatras atvers...

Top naujienos

Lietuvoje nustatyta 10 naujų koronaviruso atvejų: tarp jų – nė vieno įvežtinio mirusysis pagal amžių nepriklausė rizikos grupei (211)

Per vakar dieną Lietuvoje nustatyta 10 naujų užsikrėtimų koronavirusu, nė vienas jų nėra...

Maksimas Milta – apie baltarusiškus scenarijus: jau šį savaitgalį galimi masiniai sulaikymai (51)

Lietuvoje įprasta matyti Baltarusiją tik per Aleksandro Lukašenkos, Astravo AE ir kitų grėsmių...

Valstybė svarsto pirkti banką (52)

Vyriausybei ketinant kurti nacionalinį plėtros banką, kaip viena galimybių svarstoma įsigyti ir...

Estijoje gerokai šoktelėjo COVID-19 atvejų skaičius papildyta

Estijoje atlikus 961 testą per praėjusią parą patvirtinti 22 nauji koronavirusinės infekcijos...

Kitą savaitę prasideda masiniai tyrimai: kvietimai siunčiami 13 tūkst. žmonių (32)

Populiacijos tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti, kokia gyventojų dalis galėjo persirgti koronavirusu...

Po itin gąsdinančios teorijos dėl sprogimo Beirute – ekspertų verdiktas: viską paaiškina vaizdo įrašai aukų skaičius auga, ligoninės perpildytos (148)

Kai Beirute nugriaudėjo galingas sprogimas , danguje palikęs grybo formos dūmų stulpą ir...

Transliacija / Delfi 11. Kodėl lietuviai atsisako dešimtmečius kurtų ūkių – lemia ne tik supirkimo kainos (6)

Lietuviai, kuriems skiriama vis daugiau ES paramos ir per ateinančius kelerius metus bus išdalinti...

Ieškomas be žinios dingęs Panevėžio ligoninės darbuotojas: išėjo į darbą, bet jame nepasirodė (12)

Panevėžio policija ieško be žinios dingusio jauno vyro, Respublikinės Panevėžio ligoninės...

Lietuvoje – itin slapta operacija: Rusijai išduodamas „karinei grupuotei“ priklausantis čečėnas (672)

Vilniuje – itin slapta teisėsaugos operacija: prokurorams paprašius, o teismams sutikus, į...

|Maža didelių žinių kaina