aA
Panevėžio pašonėje, Velžyje gyvena be galo kūrybingas, bet kuklus ir mažakalbis, niekaip neįspraudžiamas į jokias etiketes ar meno disciplinas, bet labai struktūruotos savotiškos filosofijos ir gyvenimo kūrėjas Ričardas Peleckas.
Ričardas Peleckas
Ričardas Peleckas
© I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

„Vedu piešimo, tapybos pamokėles. Mokiniai mane sveikino su Mokytojų diena. Pasakiau, kad aš ne mokytojas, esu nebent patarėjas. Aš galiu patarti pagal savo patirtį, o jau mokinys nusprendžia, tą daryti ar nedaryti“, – pasakoja R. Peleckas. Jis sako besivadovaujantis principu, kad į viską reikia žiūrėti kūrybiškai.

„Ar gamini maistą, ar geri kavą, ar batus rišiesi, kaip puodelį laikysi ar šaukštelį pasidėsi – į viską žiūrėti kūrybiškai. Tuomet gyvenimas susijungia su tavim pačiu, jis nėra atskiras. Kad nenutiktų taip, kai leki leki, o jis plaukia kažkur šalia, tarsi matytum pro mašinos langą, kaip gyvenimas bėga pro šalį. Turiu tokią Tibeto budistų mankštą, kur beveik nėra mankštos, bet ji iškart įjungia į gyvenimą, į dieną. Žiūrint kūrybine prasme, tai ritualas, bet ne rutina. Turiu savo ciklą ir stengiuosi jo laikytis. Jei tas ciklas sutrinka, tada ieškau sprendinių, kad neištiktų krizė“, – svarsto R. Peleckas.

Laikai save kūrėju labai plačia prasme?

Kūrėjas, menininkas, kurio neuždaryčiau į kokį nors vieną apibrėžimą, nemėgstu šablonų ar etikečių. Kuriu ne tik savo dieną, bet ir meno kūrinius įvairiomis technikomis ir iš skirtingų medžiagų. Pirmiausia ateina idėja – tada ieškau sprendinių. O idėją pajaučiu būdamas tam tikroje erdvėje ar aplinkoje. Net savo piešinių negaliu įsprausti į apibrėžimą – ar tai yra tapyba, ar grafika. Nuo senų senovės tas klausimas lieka neatsakytas nei sau pačiam, nei kitiems. Man atrodo, kad net nesvarbu įvardinti.

Ar dėl to, kad tavo tapyba-grafika dažnai nespalvota? Beje, papasakok apie vieną pagrindinių savo kūrinių „veikėją“ – kėdę.

Spalva atsiranda nuo šviesos, o šiaip visi daiktai yra nespalvoti. Gali būti ir nespalvota tapyba, nes tapau daiktus ne šviesa, o jo prigimtim, jo forma. Jeigu kalbam apie miniatiūras, man svarbu sudėlioti dėmes, kad jos skambėtų. Jos turi atrasti tuos, o ne kitus taškus ir kažką pasakoti. Kai prasidėjo pandemija, studijoje likau visiškai vienas. Ir tada vėl atgimė mano kėdžių motyvas, kuris man buvo aktualus prieš 25 metus, kai vėlgi buvau vienas. Dabar jos vėl grįžo.

Dar teko padirbti keletą metų biure ant kėdės ir tada supratau, kokia ji svarbi ir kokią energetiką teikia. Grįžęs po atostogų pajutau, kad čia ne mano kėdė, nors dizainas tas pats. Pasirodo, jas buvo sukeitę. Čia kaip svetimus batus apsiauti. Tai ir dabar, kai studijoje likau vienas su visom savo vienuolika kėdžių, pradėjau mąstyti, ką ta kėdė man gali reikšti ir kokią ji turi informaciją. Pirmasis piešinys ir buvo apie kėdę, grojančią smuiku tuščiai kabyklai, tarsi lauktų kažko ateinant. Taip prasidėjo žaidimai, išaugę į ciklą. Tą ciklą planuoju padaryti labai didelį, bet kol kas nesakysiu kokį.

Tai ta kėdė esi tu pats?

Kėdės pasakoja kokias nors istorijas, bet visos jos susijusios su manim. Ne visas jas aiškiai ir atsimenu. Štai kad ir ši miniatiūra – dvi patrankos prieš kėdę. Kaip galima patrankomis sušaudyti kėdę? Tai alegorija – lyg būtum apkaltintas be kaltės. Atrodo, jei ta patranka iššaus, tai ir visa akmeninė siena už tos kėdės subyrės, gali būti ir visokių rikošetų. Tų istorijų aš tyčia neužrašinėju. Labai gerai, jeigu žiūrovas istorijas susikuria pats, juk kiekvienas mato skirtingai, pagal save. Tiesa, iš pradžių bandžiau rašyti pavadinimus, gan abstrakčius, bet paskui liko tik numeracija.

Bet va traukinys ir ant bėgių stovinti kėdė nejučia nuveda į kraupų pasakojimą?

Oi ne! Matai, šalia bėgių esantis fleitų orkestras susirinko savo grojimu pagerbti traukinio švilpuko.

O štai šioje miniatiūroje drugeliai, skraidantys aplink kėdę?

Būdamas sodyboje pirmą kartą pastebėjau, kad drugelis turi tokį ilgą snapą ir nutūpęs bandė prakąsti mano kelnes. Man buvo labai gražu. Visad maniau, kad drugeliai nesikandžioja. Ką gi toks trapus padarėlis gali man padaryti ir ko jis nori? Mąsčiau, kad drugeliai juk asocijuojasi su meile, o čia jis mane tarsi suvalgyti bando, agresiją rodo ar stengiasi iš manęs išsiurbti nektarą.

Pastebėjau, kad visos kėdės tavo piešiniuose su trim kojom. Ar dėl to, kad labai personalizuota kėdė, ar čia kaip istorijoje su dobilu, kai atrasti keturkoję – laimės dalykas?

Taip, mano kėdės su trimis kojomis. Dabar nepasakysiu, nuo ko tai prasidėjo, bet aiškiai žinau, kad mano kėdė turi būti su trim. Labai retais atvejais, jei ji keturių kojų, tai arba nugriuvusi, arba skrendanti.

Su didžiausiu malonumu dabar klausausi tavo pasakojamų istorijų. Man pačiai taip nutinka, kad kūrinio atsiradimo ar inspiracijos istorija būna įdomesnė ir už patį kūrinį. O kas tau pačiam svarbiau – rezultatas ar procesas?

Procesas ir tai, kas inspiravo tai padaryti. Bet svarbiausia surasti tą pateikimo aukso viduriuką. Beje, kodėl tų kėdžių miniatiūrų tiek daug? Susikūriau tokią discipliną sau, kad per metus turiu padaryti jų 365 – po vieną kasdien. Todėl tos miniatiūros ir turi skaičius vietoj pavadinimo. Ciklą pradėjau savo gimtadienio dieną. Ta proga Dievas atsiuntė man tokį „karvelį“, tai yra idėją. Tai išėjo panašu į dienoraštį. Impulsas kiekvienai dienai gali būti iš visur: galiu rasti ką nors kompiuteryje arba išgirsti ką nors fone skambant radijo bangomis, pamatyti kokį nors vaizdą, patirti kokią nors istoriją.

Regis, karantinas uždarė pasaulį, bet aplink tave nenustoja nutikti įvairiausių dalykų.

Nuolat vyksta. Paradoksalu, bet kai buvo visiškai apribotas judėjimas ir, sakykime, iš Velžio, kur gyvenu, negalėjau tėvams į Panevėžį net maisto nuvežti, dalyvavau parodoje Lenkijoje. Tiesa, ne aš pats fiziškai, bet mano darbai. Buvau surengęs parodą „Žmogus sėdėjo ant kėdės“, kurią visi norintys galėjo pamatyti tik per langą, nes viskas buvo uždaryta. Dabar gavau kvietimą dalyvauti parodoje Indijoje.

Tavo gyvenime nemažai tokios budistinės pasaulio suvokimo struktūros plačiąja prasme. Kodėl rūkai?

Indėnai irgi rūkė. Nežinau. Gal ir reikėtų mesti. Bet tai lyg to mano ritualo dalis. Lyg savotiškas įžeminimas, laikas pamąstymams, tarsi savotiška meditacija, atsitraukimas. O kai nerūkiau 26 dienas, suvokiau, kad kažko trūksta tam laikui nuo pamąstymo iki darbo, norisi kažkur bėgti be laiko sustoti.

Esi tikras struktūros žmogus, susikūręs savitą, aiškią gyvenimo schemą?

Man taip būna: jeigu esu susiplanavęs dieną ir kas nors išmuša iš vėžių, jaučiuosi nekaip, staiga subyra visas pasaulis. Bet jau iš patirties žinau, kad jeigu viskas visiškai subyra ar nepasiseka, po to bus labai gerai. Ir jokios mistikos čia nėra. Tiesiog dėsningumas. Lyg pusiausvyra tarp vykstančių dalykų. Laikau save labiau optimistu. Nesu nei piktas, nei nusiminęs, nors mano veido „dizainas“ daug kam sukelia pikto ar liūdno žmogaus asociacijas.

Esi baigęs ir stiklo meno studijas tuomečiame Stepo Žuko dailės technikume (dabar Kauno kolegija), vėliau ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Ilgą laiką dirbai Vilniaus stiklo studijoje dizaineriu. Kaip pavyko įvilkti į struktūruotą procesą darbą prie karšto stiklo krosnių, kur ištinka jau tikrai nemažai nenumatytų dalykų ir tenka pasikliauti greita ir profesionalia reakcija?

O darbe su stiklu telpa labai daug. Viskas, kas man patinka: grafika, forma, tapyba, nes dirbau su spalvotu stiklu. Kuriant studijos produkciją būdavo improvizuojama, nes reikėjo sekti tendencijas ir madas. Bet visas darbas būdavo labai aiškus ir tikslus, nes dirbo puikūs meistrai, su kuriais tų nukrypimų faktiškai nenutikdavo. Mano vizijas, atliktas popieriuje, stiklo kūrinys visiškai atitikdavo, o stiklo medžiaga dar ir pagerindavo.

Aišku, visada egzistuoja stiklo kaip medžiagos techniniai kaprizai. Ir dabar, nors jau seniai nebėra tos studijos, dar sulaukiu klausimų, ar dirbu su stiklu. Taip, retkarčiais turiu ir tokios kūrybos. Darbą su stiklu prisimenu su malonumu, nors mūsų studijos meninio funkcinio stiklo kolekcijos būdavo didžiulės, į metus du kartus važiuodavome į pasaulines muges. Reikėdavo sukurti po pusantro šimto kūrinių vienai kolekcijai – taigi trys šimtai kūrinių per metus, lyg tos mano 365 kėdės. Gal neblogai dirbau. Mane net buvo pasikvietę Rusijos ir Ukrainos stiklo fabrikai sukurti kolekcijų, kurias pristatė pasaulinėse mugėse.

Gyvenai ir Kaune, ir Vilniuje. Kodėl grįžai į Panevėžį?

Taip gyvenimas susiklostė, kad po trečdalį gyvenimo teko trims miestams: Panevėžiui, Kaunui, Vilniui. Pagyvenęs didmiesčiuose supratau, kad gaišti laiką stovint spūstyje ir stebėti, kaip gyvenimas eina pro automobilio langus, nėra jokios prasmės. Juk paties miesto aš kaip ir nemačiau, o pasivaikščioti sekmadienį po Vilniaus senamiestį galiu atvažiuoti iš bet kur.
Sėdėdamas spūstyse ar grūsdamasis eilėse parduotuvėse nebesi kūrėjas.

Dirbi su vaikais. O kokia sąsaja su daile vaikystėje buvo tavo paties?

Atsimenu, kai darželyje išmokau tanką iš priekio nupiešti, su perspektyva. Trečioje klasėje buvau mamos nuvestas į dailės mokyklą. Nežinau, ar buvo kažką manyje pastebėjusi. Gal paišiau pasiėmęs kokį angliuką, prie krosnies nukritusį. Pamenu, kad teko dalyvauti kažkokiame respublikiniame konkurse. Dabar net temos neprisimenu, bet piešiau mišku einantį medkirtį. Ir bepiešiant nulūžo vienintelis teptukas, tad darbą tapyti pabaigiau tik su kotu. Išėjo toks impresionistinis potėpis, nes svetimų vaikų buvo gėda prašyti paskolinti teptuką. Paskui buvau pakviestas dalyvauti į kitą turą. Ir nors tada antrame ture nebedalyvavau, bet iš čia, ko gero, atėjo suvokimas, kad kai iš pradžių viskas griūna, vėliau viskas būna gerai. Atsiradus galimybei pamatyti V. Disnėjaus filmukus, labai patiko griežtomis, tiksliomis linijomis piešti personažai. Atrodė, kad tai tobula. Nepalyginsi su sovietiniais, nulipdytais iš plastilino.

Kai mokiausi J. Balčikonio gimnazijoje, ten jau visi mane laikė dailininku, piešdavau visokius plakatus, pavyzdžiui, diskotekoms, Naujiesiems metams ar dar kam. O po aštuonių klasių patraukiau dailės studijuoti į Kauną.

Ko palinkėtum sau?

Garsiai negaliu to sakyti, nes linkėjimas sau yra kaip svajonė, kuri, išplepėta anksčiau laiko, neišsipildo. Tegul kol kas tai lieka paslaptyje.

Dėkoju už pokalbį.

„Sekundė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
5.0000

Aurimas Švedas ir Mykolas Katkus – apie pasaulį, kuris mūsų laukia už kampo

Vaizdas – kaip tekstas. Tokia yra 22-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės , kuri vyks 2022...

Kairys kultūros ministrų taryboje: Kaunas – puikus pavyzdys, kaip ES galimybės keičia ne tik vietoves, bet ir bendruomenes

ES atveriamos galimybės kultūros bei paveldo srityse gali atnešti didžiulių pokyčių ne tik...

„Austerlico“ gastrolių Pilzene ir Vroclave atgarsiai: tegul gailisi tie, kurie neišsėdėjo iki finalo

Rugsėjį Kristiano Lupos režisuotas Jaunimo teatro spektaklis „Austerlicas“ pagal to paties...

„Synaesthesis“ metų pabaigos renginyje – nebylus muzikinis filmas ir naujo projekto pristatymas

Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblis „ Synaesthesis “ išskirtinai intensyvius metus...

Filme pagal Murakamio apsakymą susitinka „Dėdė Vania“ ir neištikimybė

Šiuolaikinė Japonija, Harukio Murakamio kūryba ir Antono Čechovo „Dėdė Vania“ susilieja į...

Top naujienos

Papasakojo, kuo skiriasi omikron atmaina nuo kitų: ar turimi skiepai išliks veiksmingi?

Pasaulyje kyla nerimas dėl koronaviruso omikron atmainos ir kol kas nepakanka duomenų daryti...

Kardinaliems stiliaus pokyčiams pasiryžo 63-erių Rima: pasikeitimas akivaizdus! (40)

Delfi Stilius kardinaliems išvaizdos pokyčiams pasiryžo 63-erių metų vilnietė Rima. Moteris...

Žiema įsismarkauja: sinoptikų prognozėse – gausus sniegas ir pavojingi vėjo gūsiai (8)

Pirmą žiemos dieną orus lems anticiklono gūbrys, tad diena džiugins malonesniais orais.

D+Siddharth Philip

Nauji apribojimai dėl omikron kelia oro kelionių sumaištį: kokių sprendimų ėmėsi šalys

Oro linijų bendrovėms, keleiviams ir įmonėms teko reaguoti į kelionių apribojimų potvynį,...

Iš NATO vadovo – žinutė Rusijai: tai, ką matome, nėra įprasta Linkevičius apie NATO ir EK vadovų kelionę į Vilnių: nepamenu tokių bendrų vizitų (95)

Sekmadienį į Lietuvą skubiai atvyko NATO ir Europos komisijos (EK) vadovai. Lietuvai išreikšta...

D+Agnė Kulitaitė

Agnė Kulitaitė: seniau buvo maras, dabar – socialiniai tinklai (1)

„Gaila, kad savo gyvenime nieko taip ir nepasiekiau“, – įpusėjusi trečią taurę vyno...

D+John Follain, Suzi Ring

COVID-19 šmėkla vėl smogė visu pajėgumu: laukia dar daugiau nemalonių „siurprizų“

Lapkričio 22 d. ryte beveik devyni milijonai Austrijos gyventojų pabudo karantino gniaužtuose. Po...

Golbolo pergalių architektas – priblokštas: triumfas Europoje darbo negarantavo (5)

Prieš tris savaites Valdas Gecevičius džiaugėsi savo auklėtinių triumfu Europos čempionate,...

Psichoterapeutė išdėstė, apie kokį iš savo žmonų patiriamą smurtą pasakoja vyrai: kontroliuoja dėl pinigų, išnaudoja seksualiai (81)

Statistika rodo, kad smurtą artimoje aplinkoje dauguma atvejų patiria moterys. Vis dėlto dalis...