Garsiosios Maskvos kino meno mokyklos VGIK auklėtinis Š. Bartas fotografija, kaip ir kino menu, pradėjo domėtis gana seniai. Jis taip pat ir pats filmuoja savo kūrinius. Stulbinamas požiūris į filmavimo planą ir apšvietimą atskleidžia dokumentinį grynumą ir iš didžiųjų meistrų paveldėtą vaizdo galią. Tyla ir gana reti dialogai, būdingi beveik visiems jo filmams, dar labiau sustiprinami vaizdu, rašoma parodos organizatorių pranešime spaudai.
Nuotraukos, autoriaus padarytos besirengiant filmuoti, atskleidžia tą patį požiūrį į peizažus, į brutalų žmogaus veiklos pėdsaką, griuvenų melancholiją, veidų šilumą. Palyginti su jo filmografija, kuri susideda iš fikcijos su ryškiu naratyvu, nuotraukose sutelkta visa dokumentika, kuri, beje, ryški ir jo kino filmuose. Kelios nuotraukos išduoda romantišką autoriaus pasaulėjautą, bet dauguma jų atskleidžia beveik šamanišką Š. Barto ryšį su gamta ir žmonėmis, pragmatizmo ir poezijos pusiausvyrą, nes tai yra jo išskirtinumas ir magnetizmas.
Parodoje aplankome Kaliningradą, Rusijos eksklavą tarp Lenkijos ir Lietuvos, prie Baltijos jūros, kurio griuvenos ir apleistos pakrantės liudija buvusios Sovietų Sąjungos teritorijų būklę žlugus sovietiniam blokui. Šiauriau matome tofalarus, klajoklius medžiotojus iš Sajanų kalnų Sibire, kuriuos Rusija privertė tapti sėsliais, o jų kalbai ir gyvenimo būdui gresia išnykti. Subtilūs Krymo ir Lietuvos kaimo peizažai, kuriuose ryški metų kaita ir Rytų šalims būdingas atšiaurumas, atspindi kuklų išskaidyto kaimo gyvenimą.
Serija, sukurta besirengiant filmui „Namai“, netikėtai nukelia mus į apleistą dvarą Vilniaus pakraštyje. Jame dar lankosi buvusių gyventojų sielos, o dekoras mena senus laikus: Š. Bartas moka pasakoti istorijas iš atskirų detalių, iš daiktų tekstūrų ir jų vibracijų.
Š. Bartas taip pat pabuvojo pietų Maroko dykumoje ir Aukštojo Atlaso kalnuose. Priešingai nei šaltose Rytų Europos stepėse, čia pastebime susitaikymą su gyvenimu nepritekliuje, susiliejant su gamta.
Šarūnas Bartas, gimęs 1964 m., yra 8 filmų, pristatytų didžiausiuose kino festivaliuose ir kritikų gerai įvertintų, autorius. Pradedant pirmuoju ilgojo metražo filmu „Trys dienos“ (1991 m.), jo kūriniai yra sudėtingi ir labai asmeniški, juose žavimasi ties riba gyvenančių žmonių gyvenimais, klajojančiais personažais ir jų aplinka – ar ji būtų įspūdinga, ar suniokota. Savo filmuose jis atgaivina pamirštas, bet daug atskleidžiančias vietas, pavyzdžiui, pietvakario Sibiro slėnius („Mūsų nedaug“), Kaliningradą („Trys dienos“), Lietuvos girias („Namai“), pietų Maroko dykumas („Laisvė“) ar Krymo kaimo vietoves („Septyni nematomi žmonės“).
