aA
Lukas Percevalis (g. 1957) yra gerai teatro pasauliui pažįstamas belgų režisierius, aktorius ir dramaturgas, taip pat – teatro pedagogas ir jogos mokytojas. Savo aktoriaus karjerą jis pradėjo 1979 m. nacionaliniame Antverpeno teatre, kurį po penkerių metų paliko ir įkūrė nepriklausomą trupę „Blauwe Maandag Compagnie“ („Mėlynojo pirmadienio kompanija“). 1998 m. Percevalis tapo Antverpeno nacionalinio teatro meno vadovu ir galiausiai teatrą restruktūrizavo į „Het Toneelhuis“ teatro grupę.
Režisierius Lukas Percevalis atvyksta į Lietuvą: teatras yra rašymas ant smėlio
© Luk Perceval archive

Vėliau Lukas Percevalis daug savo darbų pristatė Vokietijoje. 2005–2008 metais buvo Berlyno teatro „Schaubühne“ režisierius. 2010–2016 metais buvo vyriausiu režisieriumi Hamburgo „Thalia“ teatre; nuo 2018 m. savo darbus kuria ir pristato „NTGent“ teatre Belgijoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Luko Percevalio darbai pelnė daugybę apdovanojimų, tarp kurių – net du kartus gautas prestižinis Berlyno teatro apdovanojimas „Friedrich-Luft-Preis“ ir kiti tarptautiniai teatro apdovanojimai, daugiausia pelnyti teatro festivaliuose užsienyje.

Lietuvai Lukas Percevalis pažįstamas iš 2005 m. tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ – tą kartą garsus belgų režisierius publikai pristatė spektaklį „Otelas“.

Režisierius Lukas Percevalis atvyksta į Lietuvą: teatras yra rašymas ant smėlio
© Merlijn Doomernik


Gruodžio 1 d. Artūro Areimos teatre su šiuo režisieriumi įvyks gana netradicinis susitikimas: Lukas Percevalis susirinkusiems ves jogos-meditacijos užsiėmimą, kurį lydės diskusija apie dvasingumą teatre. Šis susitikimas yra edukacinių renginių ciklo „Projekcija“ dalis – šių renginių metu bus pristatomi šiuolaikinio teatro vaizdo įrašai iš viso pasaulio. Režisierius Lukas Percevalis šio projekto metu taip pat pristatys ir savo spektaklį „Dėdė Vania“.

Plačiau paklaustas apie būsimą diskusijos temą ir poreikį kalbėtis apie dvasingumą teatre, režisierius dalinasi dar 2003 m. paties parašytu tekstu:

TEATRAS YRA RAŠYMAS ANT SMĖLIO

Tai žodžiai, kuriuos pirmą kartą išgirdau iš savo seno dramos mokytojo, kai man buvo 15 metų, ir visos karjeros metu jie man darėsi vis reikšmingesni ir patrauklesni. Jie atvėrė man akis į dvasingumą, kurį teikia teatras.

Žvelgiant tik iš faktinės perspektyvos, teatras iš tiesų yra ne daugiau, nei rašymas ant smėlio. Tie nedideli pinigai, kuriuos galima uždirbti teatre, yra greitai išleidžiami. Šlovė, kurios pradžioje daugelis siekia, greitai išnyksta ir yra lengvai užmirštama. Kalbant apie pjeses ir temas, apie kurias jos kalba – jos negeba pakeisti pasaulio ir žmonijos. Tiesą sakant, būtų galima teigti, kad teatras yra visiškai beprasmiškas užsiėmimas. Bet šiame suvokime taip pat glūdi ir klausimas apie 2500 metų beprasmiško teatro.

Kai augau ir brendau kaip aktorius ir vėliau – kaip teatro kūrėjas, visos mano iliuzijos ir patetiškos svajonės apie teatrą išsisklaidė. Supratau, kad beprasmiškas yra ne tik teatras, bet ir mano paties egzistencija: kad mano, taip vadinamas, identitetas, buvo pastatytas ant prasmės konstrukto, kuris galiausiai nuvedė prie didelio, neatsakomo klaustuko. Iš nieko į nieką, sako Lyras. Būtinybė pasirodyti scenoje ir neapykanta sau, kurią įdiegė katalikiškas ugdymas, vėlyvaisiais 1990-aisiais varė mane į didelę neviltį. Mano gyvenimas buvo beprasmiškas, bevertis, o teatras, kurį rinkausi taip aistringai, nesugebėjo suteikti džiaugsmo nei man, nei kam nors kitam. Depresija buvo labai gili.

Tačiau troškimas atrasti atsakymą buvo dar gilesnis. Pats to nesuprasdamas, buvau verčiamas ieškoti atidžiau, formuluoti savo klausimus tiksliau. Materialiai pamatuojamo teatro poveikio atmetimas, o taip pat ir kompulsyvaus troškimo tą poveikį sukurti, paleidimas, tapo tam tikru išsilaisvinimu. Iš tiesų, žvelgiant iš naudos, našumo perspektyvos, galima teigti, kad teatras yra absoliučiai beprasmiškas. Ir vis dėlto, žmogus visuomet ritualizavo savo poreikį teatrui tą prasmę suteikti: tie patys universalūs tekstai, klausiantys tų pačių klausimų apie gyvenimo ir žmogaus kančios prasmę vis dar žavi mus, nors dar nei vienas autorius ar dramaturgas nesugebėjo suformuluoti adekvataus atsakymo. Kadangi šis atsakymas glūdi už žmogiško supratimo ribų, mažai tikėtina, kad jis kada nors bus atrastas. Tad ar prasminga tęsti jo paiešką? Ar ši prasmės paieška ir yra tai, kas pirmiausia palaiko mus gyvus? Ar tai ir yra tai, kas suteikia teatro kūrėjui adrenaliną, kūrybinį pagreitį? Ar tai yra tai, kas traukia žiūrovus į teatrą? Be šio smalsumo neegzistuotų menas, religija, teatras, ir greičiausiai – grožis taip pat. Tad ar teatro prasmė nėra pati jos paieška? Nežinojimas, kuris nori žinoti, vedantis į suvokimą, kad tai, kuo tikėjai, nėra tai, kuo tai yra iš tiesų. Ir kad ir kas tai bebūtų, to neįmanoma apibrėžti. Šio tiesos troškimo priežastis nėra įrodoma, apčiuopiama, jos neįmanoma apibūdinti žodžiais. Viskas, ką tikrai žinome, pasireiškia savaime pačioje paieškoje. Vien faktas, kad teatras nesugeba suteikti atsakymo jokia forma, kad verčia kūrėją ir žiūrovą priimti tylą ir tuštumą ir nubloškia juos atgal į gyvenimą be jokio paaiškinimo, be jokios logikos ir moko juos pasitikėti pačia paieška visiškai tuščiomis rankomis, išryškėja kaip vienintelė beprasmybės prasmė. Būtent tai yra dvasinis kelias, kuriuo seka teatras, ir kuris veda link bet kokių koncepcijų, atsakymų ar vertinimo atsisakymo ir tylos priėmimo. Kelias į niekur. Tai juk dažnai yra Šekspyro pjesių centrinė tema: kelias, išklotas praradimais ir paleidimu, kuris baigiasi akis atveriančiu suvokimu, arba, jei norite, savirealizacija.

Kas šiame kelyje yra tokio išlaisvinančio ar padedančio suvokti save?

Supratimas, kad nėra atsakymo, išlaisvina nuo įsipareigojimo nuolat tą atsakymą turėti pasiruošus, ar bent jau būti skolingam atsakymą kitiems. Teatro kūrėjui tai suteikia laisvę kurti iš nežinančiojo pozicijos, pasitikėti intuicija, energija, ir svarbiausia – tuo, ką siūlo momentas ir žmonės aplink. Tai suteikia jam ir žmonėms šalia laisvę ieškoti, o atsakymas ir slypi pačiame ieškojime. Tai paieška, kuri yra varoma ne individualios atsakomybės, bet kolektyvinio proceso, išlaisvinto nuo tariamų įsitikinimų ir išankstinių nuostatų, pilno atvirumo ir nuostabos. Tokia paieška sukuria erdvę žvelgti į tai, kas yra, ir priimti viską su vaikišku nežinojimu. Tai suteikia aktoriui laisvę vaidinti ir reaguoti į tai, kas vyksta, o ne į tai, kas turėtų vykti, tai vaidybos stilius, kuris kyla iš pagarbos ir dėmesio kitam, gebėjimo pastebėti tarpusavio priklausomybę ir drąsos visiškai tam atsiduoti, neužsiverti kraštutiniame egoizme. Šis požiūris, ši vaidybos maniera siūlo laisvę, orą ir įkvėpimą, ir sukuria malonumą būti teatro scenoje, malonumą ir gyvenime, jei to norisi. Tai yra antroji depresijos pusė, poveikio ir sėkmės troškimo padarinys. Iš šio malonumo ir kolektyviškumo gimsta pasirodymai, kurie yra unikalūs būtent dėl šios neeilinės energetinės kokybės; pasirodymai, kurie vaizduoja pasaulį, kuris gali būti sukurtas tik šios konkrečios žmonių grupės, o ne konceptualaus, besikankinančio individo proto. Šių pasirodymų pagrindas yra pagarba ir koncentracija į bet ką, kas vyksta kitam, bendras fokusas, kuriuo dalijasi žiūrovai ir aktoriai. Tai neeilinė atsidavimo forma šiame plėšriame pasaulyje, kurianti ritualinę vienybę ir nebe-vienatvę tarp žiūrovų ir aktorių jų beprasmybės prasmės paieškoje; paguodos momentą bendroje kančioje ar juoke; suvokimą, kad nėra jokių atsakymų tokiam dideliam kiekiui beprasmiškos kančios ir smurto, tik supratimas ir galbūt – užuojautos akimirka.

Šie užrašai smėlyje nėra sėkmės formulė. Kaip ir mantra, tai yra nepertraukiamas tų pačių klausimų kartojimas, kuriems visiškai ta pati tyla yra galutinis atsakymas. Vis dėlto, tai tyla, įkrauta milžiniška jėga: katarsio jėga, bendro sąmoningumo akimirka ir žmogaus kančios suvokimu. Kol žmonija yra nepajėgi įgyvendinti šios užuojautos kasdienio gyvenimo praktikoje, tol teatras ir kartos savo mantras smėlyje. Kartoti tas mantras iki pat paskutinės dienos ir tarnauti šiam ritualui – vienintelė teatro kūrėjo užduotis. Visa kita yra tuščios viltys. Džiaugsmas – vadinkite tai išsilaisvinimu – glūdi ne tame, ką teatras ar gyvenimas tau siūlo, bet ką tu pats jam pasiūlai, laiko tėkmėje, ir vėlgi – viskas be jokio pėdsako. Tai įžvalga, kurią siūlo šis įrašas ant smėlio.

Režisierius Lukas Percevalis atvyksta į Lietuvą: teatras yra rašymas ant smėlio
© Peter Juelich


Renginių ciklas „Projekcija“ yra skirtas jauniems teatro kūrėjams, studentams ir teatro žiūrovams, besidomintiems tarptautine teatro scena. Renginių metu žiūrovams pristatomi šiuolaikinių Europos ir pasaulio spektaklių vaizdo įrašai.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Ieva Narkutė: nesutinku, kad mano dainos skambėtų „Didžiajame šeimos gynimo marše“ (375)

„Didysis šeimos gynimo maršas“ privertė sukrusti ir atlikėjus – teko kovoti už tai, kad jų...

Fokuse – moterys: knyga, į lietuvišką kiną pirmą kartą žvelgianti iš feministinės perspektyvos (1)

Kaip Lietuvoje atrodo moterų kelias į kiną? Kokius moters įvaizdžius kuria autoriniai bei...

Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai knygos ištrauka

Eddie Jaku, tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, gimė 1920 m. Vokietijoje, Leipcige. Visada save laikė...

„Naujos kartos Lietuvos“ plane kultūros sektoriaus skaitmeninei transformacijai planuojama skirti 65 mln. eurų

Šiandien Europos Komisijai (EK) bus pateiktas integruotas „Naujos kartos Lietuvos“ planas,...

Režisierius Vladimiras Gurfinkelis: neabejoju, pasaulis – pilnas genijų, tik nefiltruokime jų liniuotėmis

„Mano gyvenime nėra praėjusios dienos, patirtis yra kvailių protas“, – sako Lietuvos rusų...

Top naujienos

Šeštadienį – „Didysis Šeimos gynimo maršas“: koloną Kaune sveikino Pakso pilotuojamas lėktuvas automobilių skaičius siekia 2 tūkst.  (2847)

Šiandien Lietuvoje prasidėjo „Didysis Šeimos gynimo maršas“, kurio finalinis renginys bus...

SAM įvertino karantininius medikų priedus: dalis jų – ne visai sąžiningi (1)

Gavę mažesnius nei per pirmą karantiną priedus už darbą su COVID-19 ligoniais, kai kurie medikai...

Tarptautinę šeimos dieną – gaminame su vaikais: visai šeimai skirtų picų receptai

Gegužės 15-ąją minima tarptautinė šeimos diena, o paminėti ją verta visiems kartu...

Kretingos rajone verslą sukūręs Edvinas: užsakymų turime metams į priekį (21)

„Džiaugiuosi, kad visą gyvenimą brandinta idėja – įkurti įmonę – pagaliau tapo realia“,...

Andrius Užkalnis atvirai apie „Didįjį Šeimos gynimo maršą“ ir jo dalyvius: tai ne ta Lietuvos dalis, šalia kurios norisi būti (238)

Šiandien Lietuvoje prasidėjo „Didysis Šeimos gynimo maršas“, kurio finalinis renginys bus...

Daktaras Strioga paaiškino, kodėl po skiepo jaučiame nemalonius simptomus ir kas vyksta kūne (35)

Kodėl taip bijome nepageidaujamų vakcinos nuo COVID-19 poveikių? Pasak Nacionalinio vėžio...

Žinoma aktorė Skaistė Vievesė su vyru susilaukė antrosios atžalos: suteikė lietuvių kilmės vardą

Žinoma aktorė Skaistė Vievesė susilaukė antrosios atžalos. Porai gimė sūnus.

Pajūrio verslininkai jau pradeda darbuotojų viliones: štai kiek bus galima uždirbti vasarą (10)

Studentas Lukas pirmus metus ieškosi darbo pajūryje . Dvidešimtmetis vaikinas neslepia, kad...

Paaiškino, kodėl krenta Šimonytės reitingas: nebūtinai kalta ji pati (221)

Antradienį pasirodė Delfi ir Lrt.lt užsakytos apklausos apie tai, kaip žmonės vertina...

Modesta Meškė | D+

Dažnai geriate kavą? Mokslų daktarė išaiškino, kaip kava veikia mūsų kūną ir ar gerdami ją greičiau pasensite (3)

Kava – vienas populiariausių gėrimų pasaulyje. Tokia mėgstama ji yra dėl savo išskirtinio...