Spektaklio režisierius – Gintaras Varnas. Pagrindinius vaidmenis kuria Valentinas Novopolskis (Oidipas), Nelė Savičenko (Jokastė), Vytautas Anužis (žynys Teiresijas), Jovita Jankelaitytė (Antigonė). Spektaklio scenografas – Gintaras Makarevičius, skambės autentiška Onutės Narbutaitės muzika. LNDT šiuo pastatymu pradeda naują darbų kryptį.
Kad tai kitokia, gili dramaturgija, pripažino spektaklį pristatę ir režisierius, ir aktoriai. G. Varnas pasakojo, kad spektaklis – trijų dalių, jame – daugiau kaip pusė antikinio teksto, bet nėra pabaigos – Oidipo mirties.
„Graikų pjesių tekstai labai skaidrūs, lengvai suprantami, logiški, išskyrus viena – kodėl? Kodėl vyksta tokie dalykai? Ar čia žmogus kaltas, ar dievai, ar žmogus yra marionetė dievų rankose? Graikai atsakymo į tai neduoda. Oidipas bando bėgti nuo lemties. Bet atbėga jai tiesiai į nasrus“, – kalbėjo G. Varnas.
Oidipo vaidmenį repetuojantis aktorius V. Novopolskis prisiminė, kad senovės Graikijoje tremtis buvo baisiau už mirtį, – žmogus negalėdavo dalyvauti miesto gyvenime, prarasdavo savo teises. „Aš seniai nevaikštau į rinkimus – išsitrėmiau. Tai yra blogai, nėra kuo didžiuotis. Gal mane patį pakeis ta pjesė?“ – vylėsi V. Novopolskis.
Jokastės vaidmenį atliekanti aktorė N. Savičenko sakė, kad šitas spektaklis jai – nauja patirtis. Tai – grynoji, tikroji klasikinė tragedija, kurios pabandyti ji niekada neturėjo galimybės. „Pakelti tokį svorį – sunku. Tik apgraibomis suvoki, kiek gali pakelti žmogus“, – sakė aktorė, omenyje turėdama graikų tragedijų personažų likimus.
Spektaklio repeticijas panirimu į kitą lygmenį pavadino ir aktorius V. Anužis, atliekantis žynio Teiresijo vaidmenį. Įsigilinęs į graikų tragedijas, jis sužinojo tai, kad baisu žinoti, – iš žinojimo nėra naudos. „Kokie menki mes esam ir kaip mažai ką galim paveikti savo žiniomis. Klaidomis nusėtas mūsų gyvenimo kelias“, – kalbėjo V. Anužis.
„Oidipo mitas“ atskleidžia karaliaus Oidipo, jo besivaržančių sūnų Eteoklio ir Polineiko, dukterų Antigonės ir Ismenės šeimos sagą. Šioje valdovų šeimos istorijoje vaizduojamos jų nesėkmės, ydos, žlugimas, čia smurtas gimdo smurtą, galia kelia pavydą, o baimė maitina baimę. Netgi Kreontas, gudrus politikas-patarėjas, visą laiką buvęs „antru-trečiu“, o galiausiai sėdęs į sostą, padaro tragišką klaidą ir sulaukia atpildo – netenka artimiausių žmonių bei sunaikina miestą, kurį turėjo apsaugoti.
„Dievinu klasiką, ypač Antiką. Pjesėje „Oidipo mitas“ sujungtos visos trys Oidipo mito dalys, nors ir rašytos skirtingų autorių. Atsisakyta chorų, kai kurios ilgesnės vietos patrumpintos, ir štai – visa kelių kartų tragedijų grandinė. Juk šiandien niekas (išskyrus filologus ir teatro meną studijuojančius žmones) viso mito nežino. O vertėtų.
Senieji graikų tragikai buvo genialūs tuo, kad teatre nenusipigino iki kasdienių buitinių dalykų. Teatre jie siekė atverti esmes – žmogaus ir pasaulio, tiksliau, jo vietos pasaulyje. Manau, kad tai jiems patiems buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, neaiškios, įvairiai interpretuojamos ir aiškinamos. Tai – minties teatras, kuris kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti. Gal todėl kai kas to meto graikų teatrą vadina aukštąja graikų visuomenės mokykla“, – kalbėjo G. Varnas.
Oidipo mitas, anot jo, kelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų: kas yra žmogaus lemtis, kodėl vaikai turi atsakyti už tėvų klaidas, nuodėmes, nusikaltimus, kas yra prakeiksmas, o kas – pranašystė.
