aA
Atviras, kalbus, vis įterpiantis šmaikščių istorijų tai apie teatrą, tai apie politiką, režisierius Gytis Padegimas ir pats gardžiai juokiasi, suskėlęs anekdotą. Jam rūpi ne tik vaidyba ir teatro užkulisiai, bet ir tai, kas dedasi aplink mus: politinės realijos, naujas Laisvės alėjos grindinys. Išnarstęs prieškario Lietuvos istoriją G. Padegimas mano, kad prezidentas Kazys Grinius – vertesnis liaupsių nei Antanas Smetona, rašo „Savaitraštis Kaunui“.
Gytis Padegimas (S.Serapino nuotr.)

– Gruodžio pabaigoje Istorinėje LR Prezidentūroje vyko jūsų sukurtos pjesės „Alksniškės“ skaitymai. Kaip sekėsi? Kaip reagavo publika?

– Buvome maloniai nustebinti, kad pjesės skaitymas, ne itin populiarus žanras, sulaukė susidomėjimo. Prezidentūros salė buvo pilna, atvyko netgi Seimo pirmininkas. Ir nemažai oranžinių personažų, anot Juozo Erlicko, sėdėjo, klausėsi, subtiliai juokėsi. Per pertrauką netgi pasiūliau: „Jei kas labai pavargo, neįdomu, galėtų eiti namo, mes nesupyksime“, – bet niekas neišėjo. Pasižiūrėjo per pertrauką parodą apie K. Grinių. Dabar bandysime tartis, daryti spektaklį, kad jį vasario 16-ąją išvystų žiūrovai.

Man kaip dramaturgui buvo įdomu pasimatuoti, ar ta medžiaga išlaiko dėmesį, ar geros proporcijos, pamatėme, supratome, ką daryti, ką koreguoti, drauge pagerbėme prezidentą K. Grinių, o tai, mano supratimu, demokratinės Lietuvos piliečiams yra labai svarbu.

Istorinė LR Prezidentūra Kaune
Istorinė LR Prezidentūra Kaune
© DELFI

– Pjesė skirta Prezidentui K. Griniui. Kodėl rinkotės šią temą?

– Apie prieškario Lietuvą esu statęs spektaklių ir anksčiau. Šį tarpsnį labai gerai pažįstu, daug knygų perskaičiau. Mano „Alksniškėse“ yra keletas dalykų apie K. Grinių, kurie išvis niekur nefiksuoti, kuriuos esu girdėjęs iš jo draugų, bendraamžių.

Pavyzdžiui, toks fantastiškas pasakojimas: ruošia prezidentūra pokylį ir etiketo žinovas duoda K. Griniui perkaityti svečių sąrašą. Prezidentas skaito: „Policijos viršininkas – nee“, – ir išbraukia. „Pone Prezidente, taigi toks reikalingas žmogus“, – stebisi etiketo žinovas. „Šikpuodis irgi reikalingas, bet per balių niekas jo ant stalo nestato“. (Gardžiai juokiasi.) Toks jis buvo, turėjo fantastišką humoro jausmą.

Gal ateis toks laikas, kai sakysime „ne“ A. Smetonos laikams, o Griniaus laikai – akcentas dabar ne tas. Sėkmingiausi kraštai pasaulyje tie, kuriuose niekada nebuvo diktatūros, – anglosaksai ir skandinavai. Ten visą laiką buvo demokratija. Niekas nepagalvoja apie tai. Šios šalys ekonomiškai pasiekia daugiau, nes nėra kovų, griovimų, perversmų. Nors ir lėtai, bet jos vis eina pirmyn, aukštyn. Ir kultūra kitokia, savimonė, pagarba vienas kitam vyrauja.

K. Grinius savo darbo kabinete prezidentūroje. Kaunas, 1926 m.
K. Grinius savo darbo kabinete prezidentūroje. Kaunas, 1926 m.
© LRT

Gyvenau ir dirbau Danijoje kelerius metus. Tokios TV laidos, kokios populiarios pas mus, ten neįmanomos. Nes tai yra pasigyrimas, kokie mes turtingi, kaip gyvename. Ten sako: žiūrėk, šitas žmogelis apiplyšusiais džinsiukais – multimilijonierius, vieša paslaptis. Jis iš savo pinigų stato operos teatrą. Bet sakyti, kad jis yra turtingas, – negražu. Pasakoti apie tai – dar didesnė gėda nei apie savo seksą kalbėti.

– Kiek laiko skyrėte pjesei rašyti?

– Ji man pasirašė savaime. Turėjau rašyti apie Juozą Vaičkų, dramos tėvą, pirmą mūsų profesionalų režisierių, bet berenkant medžiagą, besidomint tarpukariu, ėmė ir iškilo man nuo vaikystės gerai žinoma K. Griniaus figūra. Man pasirodė labai svarbus jo pasakymas: „Apie demokratiją kalbėti niekada ne per anksti, gali būti tik per vėlu.“

Ši frazė labai aktuali šiandien visame pasaulyje, ne tik mums. Paskui, kai atsiranda daug medžiagos, atrodo, kad tekstą diktuoja personažai, tik spėk užrašyti. Taip ir gimė. K. Grinius pats įsiveržė, pasiprašė, net ne pasiprašė, o įsakmiai liepė apie jį rašyti, nors ir buvo demokratas.

Visa pjesė parašyta kaime, troboje, vasarą, per tris savaites, regis. Sėdau, ir nė dienos be eilutės, taip įsitraukiau, kad net liūdna, kai baigiau, norėjau dar rašyti, dar penkis veiksmus.

– Pavargtų turbūt žiūrovai?

– Tai neįmanoma, visada reikia mokėti sustoti, kad ir ką darytum. Pasakyti: jau taškas, ačiū, užtenka.

– Yra buvę labai ilgų jūsų kurtų spektaklių.

– Klaipėdos dramos teatre dabar yra labai ilgas, 4 val. trukmės, spektaklis – Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“. Nepaisant to, visa Lietuva autobusais važiuoja, bilietų nėra ir nemiršta. Yra net anekdotas: „Nueina nuo Nacionalinio Kauno dramos teatro kasos pasiėmusi bilietus ponia, vyras klausia: „Tik nesakyk man, kad spektaklis – tris valandas.“ Ponia atsako: „Nesakysiu. Spektaklis – keturias su puse.“

Prūsijos karalienė Luizė
Prūsijos karalienė Luizė
© Organizatorių archyvas

Kai spektaklis 45 min. trunka, publika išeina ir stovi suglumusi: nežino, ar dabar namo eiti, kam vertėjo ateiti ir puoštis dėl tų kelių minučių. Bet ne ta esmė. Jei blogai, ir 15 minučių per ilgai. Jei gerai, tai gerai ilgai ir atkakliai, net nepastebi publika, kad laikas prabėga. Galų gale tai priklauso nuo pačios medžiagos – ką reikia aprėpti.

– Palestinos teatro vadovas yra pasakęs: „Teatras – viena nuostabiausių, civilizuočiausių ir nesmurtinių žmogaus saviraiškos priemonių.“ Lietuva nėra kariaujanti šalis. Koks mūsų teatro vaidmuo – ar tik pramoginis?

– Tikrai ne. Kariavimas kariavimui nelygu. Vis tiek žmogus visąlaik kovoja su laukine savo prigimtimi. Dažnai kartoju Leonardo da Vinci mintį, kad žmogus – žvėrių karalius, nes jo žvėriškumas yra pats didžiausias. Kad tą žvėrį pažabotum, kad socializuotumeisi, kad su juo sugyventum, reikia kiekvieną akimirką kovoti.

Pažiūrėkite, kas darosi pasaulyje: didelė įtampa ir mums su Rusija, aplink daug nežinomybės. Mano supratimu, kol žmogus gyvas, tol teatras yra reikalingas kaip savęs pažinimo instrumentas – žmogaus ir visos bendruomenės.

Labai gaila, kad daug kam, ypač jauniems žmonėms, gyvą bendravimą čia ir dabar atstoja modernios technologijos, tai surogatas. Geriau vienas tikras draugas, kurį gali matyti, paliesti, pažiūrėti į akis, negu šimtas tų feisbukinių neva draugų, kažkokių fikcijų iš esmės. Sėdi vienas ir tik vaidini, kad turi tūkstančius draugų, dvasinė masturbacija. Iš tiesų nieko neturi.

– Dirbote ne vieno Lietuvos miesto teatre. Kuo šiandien kvėpuoja teatrai? Kokios aistros ten verda?

– Šiandienos teatrai per daug bando prisitaikyti prie kičinio, žemo skonio publikos, ir tai jiems ne į naudą. Jie praranda tikruosius žiūrovus, šie pasirodo ir išmoningesni, ir kultūringesni už tai, ką jiems siūlo teatras, o ta masinė publika, kurios taip norisi, vis tiek eina į „Domino“ teatrą ir sako: „Va čia tai tikras teatras.“ Ypač blogai, kai teatrai stengiasi būti kaip „Domino“, kuris yra atvirai komercinė struktūra, padaryta tam, kad neštų pinigus.

Vis dėlto teatras visais laikais buvo institucija, prilygstanti dvasiniam parlamentui. Seime aptariami šalies politiniai, ekonominiai klausimai, o teatre diskutuojamos žmogaus, jo etikos, elgsenos, jausmų problemos. Ir jei teatras praranda įtampą, stengiasi tapti cirku, užsiimti pikantiškais žaidimais, kurie neša greitą pelną, jis praranda įtaką, profesionalumą, darosi nelabai reikalingas, nes kiti žanrai tai atlieka.

– Esate projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius. Ar yra suplanuoti darbai, ką reikėtų nuveikti mieste per 5 metus?

– Organizacinis komitetas pakvietė mane tapti kultūros sostinės ambasadoriumi. Nustebau, bet pagalvojau, kad vis dėlto ilgametis mano įdirbis Kauno kultūroje leidžia spręsti kylančias problemas, dalyvauti kultūriniame gyvenime.

Mano supratimu, tai gali tapti labai dideliu postūmiu Kaunui. Juolab kad artėja Lietuvos valstybės 100-metis, o paskui ir teatro 100-metis, ir universiteto, ir kitų mūsų institucijų, jos visos Kaune prasidėjo.

Kauno modernizmas. Karininkų įgulos ramovė
Kauno modernizmas. Karininkų įgulos ramovė
© KPD Kauno skyriaus nuotr.

Europos paveldu paskelbta praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Kauno architektūra. Tokios didelės šio laikotarpio pastatų sankaupos visoje Europoje nelabai pamatysi. Gal mes sugebėsime tai aktualizuoti, atnaujinti, skirti lėšų, neiššvaistyti jų taip, kaip Vilniuje, kai jis buvo Europos kultūros sostinė. Išskyrus „vamzdį“ (aš kalbu be ironijos, jis gali būti, manęs visai neerzina), nieko apčiuopiama Vilniuje neliko. Jie verkia, kad nėra koncertų salės, – kodėl nepasistatė? Mes turime galimybę pamąstyti iš anksto, labai ūkiškai, pragmatiškai, ko Kaune trūksta, ką norime turėti, kad visa nebūtų vienadieniai purslai ir fejerverkai.

Man, kaip žaliajam, labai rūpi Kauno žaliasis veidas. Dabar vaikštau per renovuojamą Nepriklausomybės aikštę. Mane be galo liūdina, kad buvo iškirsta daugybė medžių. Turėjau vilties, gal bent kokia gėlytė atsiras. Nes prieškario nuotraukose galime pamatyti: pusė aikštės link M. Žilinsko galerijos buvo nuostabūs gėlynai ir dabar tai tiktų. Kaune prieš karą milžiniški gėlynai buvo prie Karo muziejaus. Kaip botanikos soduose. Tai paveldas ir visuose Europos miestuose jis saugomas iki dabar.

O sovietmečiu buvo mada viską užlieti asfaltu, tad užliejo: ir gėles, ir mūsų kultūrą. Pastarąją atkrapštėme, bet viešąsias mūsų erdves ir toliau dengia ne asfaltas, o labai brangios plytelės. Aš stengsiuosi, kad idėja „Kaunas – žalias miestas“, turintis didžiausią ąžuolyną tarp Europoje miestų, būtų plėtojama.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Lietuvoje prasideda festivalis „Afrikos dienos“ (1)

Gegužės 25-ąją, minint Tarptautinę Afrikos dieną, kaip ir kasmet, Lietuvoje rengiamas...

Muziejų dieną ir naktį Valdovų rūmuose apsilankė daugiau kaip 24 tūkst. žmonių (1)

Praėjusį savaitgalį vykusią Muziejų dieną ir Muziejų naktį Nacionalinis muziejus Lietuvos...

Istoriniame Kauno geležinkelio tunelyje – išskirtinis renginys gyventojams

Gegužės 22 dieną kauniečiai ir miesto svečiai turės unikalią progą ne tik aplankyti Kauno...

Paskelbti parodos „JCDecaux premija 2019“ dalyviai

Šiuolaikinio meno centras ir lauko reklamos bendrovė „ JCDecaux Lietuva“ jau ketvirtus metus...

Teatras kviečia į ryškų laisvės ir tolerancijos vakarėlį (1)

Kodėl dauguma mūsų vis dar yra susivaržę, stengiasi atitikti visuomenės lūkesčius ir bijo tų,...

Top naujienos

Šimonytė išdėstė savo komandos viziją ir pažėrė netikėtų pastabų kai kuriems ministrams (62)

Į antrąjį prezidento rinkimų turą patekusi Ingrida Šimonytė sakė, kad į savo komandą, jei...

Techninių apžiūrų tvarka gali keistis: pajudino dešimtmečius veikiantį monopolį (16)

Privalomąją techninę apžiūrą Lietuvoje teikia dešimt pelningai dirbančių įmonių. Visos jos...

Rusijos nešvarios naftos krizė ligi galo neišspręsta: uostus toliau pasiekia užteršta žaliava Rusija nekomentuoja (1)

Rusijos pastangos įveikti beprecedentę naftos taršos krizę buvo nesėkmingos, šaliai pakrovus dar...

LKL užkulisiai: kodėl „Rytas“ nepanoro australo ir kaip pergalės neatnešė net pažadėti „iPhone“ laida „Krepšinio zona“ (32)

Eurolyga jau žino savo šių metų čempionus bei prizininkus, o po poros savaičių juos turės ir...

Tomas Sinickis. O dabar apie „Euroviziją“ rimtai, be humoro atsakymas Gediminui Jauniui

Aš norėjau patylėti. Ir jau buvau pamiršęs Euroviziją. Bet šiandien perskaičiau Gedimino...

Mažame Lietuvos mieste dirbančiai gydytojai pacientai negaili pagyrų: kaip jai pavyko tapti visų mylima (27)

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ( VLK ) duomenimis, Lietuvoje dirba...

Po kepinančio karščio – audringos liūtys, vėjas ir perkūnija: skelbia, kuriems miestams klius (9)

Antradienio pirmoje dienos pusėje vyraus nepastoviai debesuoti ir sausesni orai .

Sklinda kalbos apie „valstiečių“ partijoje bręstantį sukilimą: Skverneliui mato du kelius (214)

Dar prieš pirmąjį Prezidento rinkimų turą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS...

Valančiūnas – apie FIBA 2019 akistatą su kanadiečiais: pasistengsime „išspardyti užpakalius“ (11)

Atrodė, kad tai eros pabaiga: po septynerių ištikimybės metų Toronto „Raptors“ išmainė...

„Valstiečiai“ siūlo užmiršti Karbauskio kalbas ir žiūrėti į ateitį (163)

Porą savaičių blaškęsi ir traukimusi iš valdžios rinkėjus gąsdinę „valstiečiai“...