Gelbėjo, kad nesugriūtų
Medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Pivašiūnuose garsi ne tik Alytaus rajone, bet ir toli už Lietuvos ribų. Bažnyčios perdanga buvo pavojingai įlinkusi, todėl būtinai reikėjo stabdyti procesą. VĮ „Lietuvos paminklai“ architektė Birutė Biekšienė pasakojo, kad senoji perdanga buvo įlinkusi net 42 cm, į lubas jau buvo įsirėžęs centrinio altoriaus kryžius.
„Padėtis buvo pakankamai rimta, todėl projektavimo ir rangos darbus turėjo vykdyti labai patyrę specialistai. Man pasisekė, kad teko dirbti su paminklotvarkos ekspertu, bendrovės „Elvora“ vadovu Jakovu Mendelevičiumi. Jis pastogėje suprojektavo dvi santvaras, kurių pagalba perdangos dalis ties navų kryžma domkratais buvo kiek pakelta. Medinės konstrukcijos deformuojasi negrįžtamai, jos gali būti kilstelėtos, bet visiškai ištiesinti jų neįmanoma“, – pasakojo architektė.
Ji vadovavo bažnyčios avarijos grėsmės pašalinimo projektui. Konkursą statybos darbams laimėjo bendrovė „Kortas“.
Pirmiausia buvo imtasi neatidėliotinų darbų, kurių neatlikus pastato būklė taptų visai prasta. Buvo papuvęs apatinis sienojų vainikas ties cokoliu. Sunykusios dalys pakeistos naujomis ar protezuotos. Sutvarkytos medinės stogo konstrukcijos, pakeisti grebėstai, stogo danga, įrengti nauji lietvamzdžiai, pakeistos beveik visos lauko durys, pažeistos išorės apdailos lentos pakeistos naujomis, nudažytos. Visa bažnyčia dar neperdažyta – tai kitų tvarkymo etapų darbai.
Avarijos grėsmė pašalinta, tačiau bažnyčios tvarkymo darbai tęsiami. Parengti dar du projektai, apimantys interjero sutvarkymą, bažnyčios remontą, įskaitant ir pastato apšiltinimą bei šventoriaus sutvarkymą.
Šiuo metu tikintiesiems bažnyčioje palikta tik nedidelė erdvė priešais altorių. Likusią dalį užima pastoliai, restauruojama vidaus apdaila.
Istorinius kultūros paveldo objekto tyrimus atliko menotyrininkė Regimanta Stankevičienė. Interjero ir fasadų polichromijos tyrimus atliko architektė Audra Kaušinienė.
Tikisi didesnės žmonių iniciatyvos
„Jei netvarkysim, išnyks tos kaimų bažnytėlės, ir tie visi dalykai, dėl kurių labiausiai stengiamės. Žmogaus sielos išganymas, dorovė, moralė – tai mūsų misija. Kas gali būti kilniau ir svarbiau? Kas gali būti aukščiau už Dievo garbę? Juk sakome, kad esame katalikiškas kraštas, katalikiška tauta. O pakankamai lėšų bažnyčiai sutvarkyti nerandame. Kažkada turtingi žmonės jautė pareigą statyti Dievo namus. Šiandien turtingų Lietuvoje daug, bet pinigų bažnyčiai jų planuose nėra! Bažnyčią išlaiko neturtingiausi“, – ramiai ir tyliai savo bei parapijos tikinčiųjų nuoskaudas iškalbėjo klebonas. Jis negailėjo gerų žodžių „Lietuvos paminklams“, architektei ir visiems, kurių darbo ir pastangų dėka bažnyčia šiandien yra tvarkoma.
Tyrimai atveria akis
Ant skardinio bažnyčios stogo būta penkių kryžių – keturių metalinių ir vieno medinio. Istorinių tyrimų metu paaiškėjo, kad metaliniai kryžiai buvo paauksuoti, o medinis padengtas alavu.
„Pirmasis darbų etapas pasibaigė, tačiau kryžių auksavimo darbus teko nukelti į kitus etapus – vėlai sužinojome šitą faktą. Pagaliau jie auksuojami“, –
sakė projekto vadovė.
Kelios pakopos akmeninių laiptų į bažnyčią tarybiniais metais užpiltos betonu. Laiptams projektuojama pjauto granito plokščių apdaila.
Laikui bėgant atliktos bažnyčios rekonstrukcijos keitė ir interjerą, ir bendrą statinio vaizdą. R. Stankevičienės tyrimais įrodyta, kad XIX a. pabaigoje 11 metų Pivašiūnuose klebonu dirbęs kunigas Vladislovas Konstantinas Lodzė savo iniciatyva, o gal ir lėšomis, vykdė daug remonto darbų, pirko naujų dailės kūrinių. Jis atnaujino ir interjerą, kai kurie seni elementai buvo pakeisti naujais, pagaminta ir įrengta naujų puošybos elementų. Greičiausiai jo pastangomis buvo pastatyta šventoriaus akmenų mūro tvora. Dabar restauratoriai siekia išsaugoti per ilgus metus susiklosčiusią bažnyčios meninę visumą. „Neįmanoma ir nereikia atstatyti, pavyzdžiui, 1830 metų vaizdo, kai šventovės vidus dar nebuvo baigtas“, – mano menotyrininkė.
Istorija nukelia į 1825 m.
Pirmoji Pivašiūnų bažnyčia buvo pastatyta 1648 m., dvarininko Jono Klockio lėšomis. Testamentu bažnyčiai jis paliko 8 tūkst. auksinų. Ji stovėjo kalvos, ant kurios stovi dabartinė bažnyčia, papėdėje. Antroji toje pat vietoje pastatyta 1766 m. Abi jos sudegė. Iki mūsų dienų išlikusi statyta 1825 m., Senųjų Trakų abato, benediktino Celestino Sorakos (1787-1853) rūpesčiu. Senųjų vietoje dabar stovi medinė tašytų rąstų stačiakampė klasicistinė koplyčia su keturių kolonų portiku ir dvišlaičiu stogu. Ji buvo pastatyta po C. Sorakos mirties, XIX a. pabaigoje.
Pivašiūnų bažnyčia yra chrestomatinis Lietuvos medinės sakralinės klasicizmo architektūros pavyzdys. Lotyniško kryžiaus formos, paprasta, bet sykiu meniniu požiūriu savita. Suręsta iš pušinių rąstų, kurį laiką ji stovėjo neapkalta lentomis. Restauratoriai atrado, kad sienojai po lentomis išdegę saulėje, papilkėję. B. Biekšienė stebėjosi, kaip lygiai ir be mažiausio tarpelio sudėti sienojai. „Ten net peilio geležtė netilptų“, – sakė ji. Bažnyčia pastatyta be kamšalų, todėl yra šalta. Anuomet meistrai vengė kamšyti tarpus tarp sienojų negyvenamuose pastatuose. Būtent tose vietose veisiasi medieną naikinantys kenkėjai. Klebonas V. Baublys pasakojo, kad medžius bažnyčios rąstams kirto tik žiemą. Dėdami rąstus stropiai žiūrėjo, kad į lauką būtų atsukta šiaurinė buvusio medžio pusė.
Bažnyčios sienos iš vidaus apkaltos drobe, kuri vėliau nudažyta. Tai labai retas pavyzdys, išlikęs iki mūsų dienų. Paprastai drobę palikdavo laikinai, kol susigulės sienojai. Vėliau sienas apkaldavo lentomis ar tinkuodavo ir dažydavo. XIX a. pabaigoje drobė buvo pakeista nauja ir vėl nudažyta. Šiandien, pasak architektės, ji labai sunykusi ir turi būti keičiama. Po drobe suprojektuota orientuotų drožlių plokštė, užtikrinanti patogesnę sienų eksploataciją. Taip pat numatyta pakeisti visus sienų panelius. Skliautuotų lubų lentos kai kur sunykusios, jas reikia pakeisti ar protezuoti.
Senosios bažnyčios stogas buvo dengtas skiedromis. Restauratoriai jau rado skardinį stogą. Uždėjo naują, taip pat skardinį.
Interjeras tviska auksu
„Aš nebuvau mačiusi tiek aukso medinėj bažnyčioj“, – pasakojimą apie interjerą pradėjo B. Biekšienė. Menkiausia detalė yra paauksuota. Maldos namai garsėja labai puošniu, erdviniu altoriumi, nebūdingu medinėms bažnyčioms. Jos steigėjas ir statytojas C. Soraka sektinu pavyzdžiu laikė Vilniaus Arkikatedrą. Didysis altorius pastatytas siekiant sukurti mažą jos pagrindinio altoriaus kopiją. Iš viso bažnyčioje yra keturi altoriai. Spėjama, kad kai kuriuos altorius kūrė architektas Karolis Podčašinskis, o Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus skulptūrą –
jo kolega, dailininkas, skulptorius Kazimieras Jelskis. Tai patys žymiausi to laikotarpio menininkai. Kitos skulptūros galėjusios būti K. Jelskio mokinių. Menotyrininkai spėja, kad klebonas V. K. Lodzė puošmenomis perkrovė ankstesnį, iki tol skoningą interjerą. R. Stankevičienė pažymi, kad reikalingi išsamesni tyrimai ir įvertinimas ar jo padaryti pakeitimai prieštarauja ankstesnėms bažnyčios architektūros ir dailės tradicijoms, ar kaip tik buvo jų tąsa ir papildymas.
Pagal parengtą interjero restauracijos projektą, pasak B. Biekšienės, kai kurių detalių bus atsisakyta. Ypač tų, kurios atsirado po II pasaulinio karo. „Kunigai, siekdami pasipriešinti sovietinei priespaudai, bažnyčią toliau puošė, kaip išmanė. Auksavo įvairias detales ir jomis dabino vidų“, – sakė projekto vadovė.
Šiuo metu bažnyčioje dominuoja raudona draperijų spalva, tačiau atrastos detalės leidžia manyti, kad vyraujanti buvo mėlyna. Atrasta melsvai pilko marmuro imitacija dažytų panelių ir altoriaus kolonų.
Paveikslas garsėja stebuklais
Garsiausia Pivašiūnų bažnyčios relikvija – nuo seno stebuklingu laikomas Dievo Motinos su kūdikėliu Jėzumi paveikslas, nutapytas XVII a. viduryje nežinomo dailininko. Tik jis vienintelis Lietuvoje vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis, jam suteiktas Nuliūdusiųjų Paguodos titulas. Pivašiūnų bažnyčia paskelbta Šventove. Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas savo amžiumi, tapyba ir stebuklinga gydomąja galia prilygsta Aušros Vartų Madonai, bažnyčia sutraukia tūkstančius maldininkų, ypač per Žolinės atlaidus.
Legendos byloja, kad paveikslas atvežtas iš Turkijos. Tačiau R. Stankevičienės teigimu, kūrinio stilius ir meninės manieros analizė leidžia teigti, kad tai Lietuvos dailininko darbas. B. Biekštienė apgailestavo, kad tikrai labai gražaus paveikslo, kuriame už Dievo Motinos sklinda ypatinga šviesa žmonės nemato. Pagal bažnytinę tradiciją, nuo 1750 m. jį slepia ne tik aptaisai, kaip padėkos ir pagarbos ženklas, bet ir raudona draperija, slepianti visą paveikslo plokštumą, išskyrus veidus.
Restauratoriai siūlo nuimti draperiją, aptaisus padaryti varstomus. Klebonas V. Baublys sakė irgi svajojantis apie aptaisų varstymą. Koks iš tiesų yra paveikslas – dabar niekas negali tiksliai pasakyti. Bažnyčioje yra jo kopija, tačiau nuotraukos nėra. Pro aptaisų kraštelius matyti, kad kopija labai panaši. „Kol kas nebuvo reikalo aptaisų nuimti. Kai restauruosime paveikslą, tuomet ir pamatysime, koks jis“, – sakė V. Baublys. Prie paveikslo pakabinti votai (padėkos) liudija apie jo stebuklingą galią.
„Dabar altorius pernelyg perkrautas įvairiomis detalėmis. Paveikslas jose tarsi išnyksta“, – sakė B. Biekšienė.
Norėtų apšiltinti
Maža to, kad sienojai be kamšalų, nėra įrengta ir jokios šildymo sistemos. Kad žiemą būtų galima ištverti, pastatyti elektriniai šildytuvai, tačiau kartais jie daro daugiau žalos nei naudos. Po langais žliaugia susikondensavęs vanduo ir toliau gadina sienas bei jų apdailą.
„Šildymas – tai sistema. Ji apima ir šildymą, ir pastato apšiltinimą, ir vėdinimą“, – priminė B. Biekšienė. Planuojama įrengti geoterminę šildymo sistemą. Šildomos bus grindys. Toks principas efektyviausias aukštoms patalpoms.
Kada bus baigti visi numatyti darbai, priklausys nuo finansavimo, į kurio niuansus šį kartą specialiai nesigilinome. Pivašiūnų bažnyčią nuo Vilniaus skiria tik valanda kelio automobiliu per gražius Dzūkijos miškus. Ir ypatinga ji ne tik savo architektūros stiliumi, prabangiu altoriumi, šventuoju Dievo Motinos paveikslu ar skambiais titulais. Joje jaučiasi nepaprastai gera dvasia, kurią sukūrė gal paveikslas, gal gera valia, skindanti iš čia per amžius dirbusių, kūrusių, aukojusių ir meldusių žmonių. O gal visa drauge. Ji ir dabar atvira kiekvieno mūsų gerai valiai.
Išsiskiria santūria architektūra
„Kaimelio bažnyčia saikinga. Ji šiaurietiškai, lietuviškai rami“, – taip statinį apibūdino Paminklų restauravimo projektavimo instituto architektas Saulius Mikalauskas.
Bažnyčią 1860 m. pastatė Kaimelio savininkas Benediktas Tiškevičius. Ji stačiakampio plano, su vienu bokštu. Tyrimų metu atskleista, kad pastatyta buvo ne visa iš karto, bet per kelis etapus. Pirmiausia – pagrindinis tūris, vėliau, 1880 m. pristatytas prieangis ir bokštas. Dar po penkerių metų bažnyčia buvo konsegruota, pašventinta, jai suteiktas vardas. Statinys per savo ilgą istoriją ne kartą buvo rekonstruojamas ir remontuojamas.
Pagal parengtą avarijos grėsmės pašalinimo projektą pakeistas apatinis sienojų vainikas, protezuotos supuvusios dalys, sutvarkyti pamatai, restauruotos medinės grindys. Kai kurios stogo ir bažnyčios bei bokšto sienų konstrukcijos konservuotos. „Istoriniai tyrimai patvirtino, kad jos stogo būta iš cinkuotos skardos. Stogą perdengėme iš naujo“, – pasakojo architektas. Jis pastebėjo, kad cinkuotos skardos stogas su mediniais sienojais labai gražiai dera: – „Su mūriniais statiniais jis skamba vienaip, su mediniais – visai kitaip. Tamsaus dangaus fone jis spindi iš tolo“.
Kartu tvarkyta ir šalia esanti varpinė. Ji buvo sukrypusi, teko tiesinti, restauruoti pamatus.
