aA
Rimas, Rimutis, Kamputis, Kampas – taip draugai prisimindami iki šiol vadina Klaipėdos, Kauno, Vilniaus gatves mynusį nepaprasto talento tapytoją, vieną ryškiausių „Lūžio kartos" asmenybių, grupės „Angis" narį Rimvidą Jankauską (1957–1993).
Akimirkos iš Rimvido Jankausko (Kampo) gyvenimo ir darbai
Akimirkos iš Rimvido Jankausko (Kampo) gyvenimo ir darbai
© Antano Obcarsko asmeninis archyvas

Permainų vėjas, apie kurį tada dainavo „skorpai", jį džiugino neilgai. Didesnę gyvenimo dalį hipiuojančiam, džiazuojančiam ir stulbinamas drobes tapančiam bastūnui teko praleisti vienoje baisiausių valstybių, lyg narve.

Kampo mitas masina ir jaudina

Atradęs savo pašaukimą, nuo išorinio pasaulio mėgino atsitverti iki tol neregėtais kūriniais, plačiais laisvais potėpiais, iš nevilties staugiančiomis spalvomis ir... alkoholiu.

„Vartojo jis labai daug. Alkoholis ir kūryba – du dalykai, kurie jam labiausia rūpėjo gyvenime", – sakė Kampo bičiulis meno kuratorius Arvydas Žalpys.

„Ko gero, iš tos kartos R. Jankauskas buvo pats radikaliausias ir nepaprastai tikras. Drąsiausiai tapė, mažiausiai ėjo į kompromisus. Padaugino alkoholio, dėl to skaudu. Pats save žudė", – pridūrė pomirtinę Kampo parodą 1994-aisiais rengusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė.

Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje šiuo metu veikia paroda „Kampas: Rimvido Jankausko kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų".

Senokai regėta lankytojų gausa per atidarymą paliudijo, kad Kampo darbų ir asmenybės atminimas, o kitiems – mitas, tebėra gyvas. Masina, jaudina.

Metų sandūra parodai pasirinkta ne atsitiktinai. 2017-ųjų pabaigoje dailininkui būtų sukakę 60, o 2018-ųjų spalį ateis 25 jo mirties sukaktis.

Bekampis virto Kampu

R. Jankauskas gimė Klaipėdoje. Jo talentą jau pradinėse klasėse pastebėjo piešimo mokytojai. Rimvidas lankė dailės būrelį Klaipėdos pionierių rūmuose.

Vienas Rimvido piešinys 1966 metais iškeliavo į parodą Maskvoje „Mano šalis – mano namai" ir pelnė Dailės akademijos diplomą. Vėliau jo darbai ne kartą buvo rodomi Sovietų Sąjungos parodose, Vengrijoje, sulaukė įvertinimų.

Baigęs vakarinę dailės mokyklą ir sulaukęs keturiolikos, 1973-iaisiais Rimvidas pabėgo iš namų ir be tėvų žinios įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą.

Kurso draugai jam prisegė „Bekampio" pravardę pagal panašumą į spektaklio „Amerika pirtyje" personažą Bekampį.

„Priešdėlis „be" vėliau nunyko, nes Rimvidas pats pasirinko būti ne bekampiu, o turėti savąjį „kampą" – poziciją dailėje", – teigė parodos kuratorė Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė.

Kita vertus, ir su nuomojamais plotais dailininkui nelabai sekėsi, vis keitė pastogę.

Draugus vienijo maištas

„Žukynėje", kuri rengė profesionalius liaudies meistrus, R. Jankauskas mokėsi medžio apdirbimo skyriuje.

„Technikume visai nepageidauta, kad kas nors nukryptų nuo amatininkiškų profesijų. Menininko idėja apskritai nebuvo toleruojama", – tvirtino pirmosios pomirtinės Kampo parodos (1994) viena rengėjų menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė.

Anot jos, Rimas priklausė jaunuolių grupei, kuri ir išvaizda – ilgais plaukais, apranga, – ir elgesiu protestavo prieš technikumo tvarką.

Jaunuoliai maištavo ne politinėmis akcijomis, trispalvės kėlimu ar pogrindine veikla. Vienintelis jų protestas buvo vakarietiška muzika, šnapsas ir naktinis darbas, tarkime, sargaujant.

Tuo metu technikume pasirodė jaunas dėstytojas tapytojas Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015). Pasak R. Žukienės, ši asmenybė buvo labai svarbi Rimvidui ir jo bičiuliams.

„Jis sutelkė gabius paauglius, jų „hipiavimą" nukreipė kūrybiškesne linkme. Kartu lankytos parodos, muziejai ir daug kalbėta apie kūrybą", – teigė ji. Charizmatiškas pedagogas suteikė auklėtiniams labai gerus tapybos pagrindus.

Uždaroje bendruomenėje, kaip įprasta, virė aistros, draugauta ir skirtasi, ragauta ir užsikąsta (ne visada), tačiau amato, profesiniai reikalai buvo nepriekaištingi – technikumą baigė visi ir visi tapo garsiais menininkais.

Blaškymosi metai

Gyvenimas R. Jankauską blaškė. Kai 1977-aisiais iš „žukynės" buvo išmestas, įsidarbino dailininku Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Pakviestas į kariuomenę tarnavo Rygoje ir Kaliningrade.

1980 metais grįžęs į Kauną, S. Žuko technikumą ryžosi užbaigti. Dirbo medžio restauravimo dirbtuvėse drožėju, Kauno dramos teatro maketininku, Jaunimo teatre – staliumi. Buvo net Kapsuko (dabar Marijampolė) vaikų darželio nr. 14 pagalbinis darbininkas.

„Ilgus metus jo gyvenimo kelias niekuo nepriminė tapytojo biografijos", – teigė R. Žukienė. Darboviečių kaita, pastovios vietos paieškos, anot jos, liudijo pašaukimo stygių. Pašaukimo, kuris nepaprastu ryškumu atsiskleidė tik prieš mirtį.

Studentai privačiai darbavosi pas menininkus. Kampas talkino skulptoriui R. Antiniui vyresniajam, kurį vėliau vadino vienu svarbiausių savo mokytojų.

Dailės institute laukė geras prievaizdas

1981 metais R. Jankauskas-Kampas įstojo į Dailės institutą. Intriga, kad „maištininkas" studijavo pas sovietų valdžiai simpatizavusį (daugelis dailininkų pasakytų kur kas stipriau) pedagogą tapytoją prof. Vincentą Gečą.

Parodos kuratorės G. Bartulienės nuomone, tai buvo gana apgalvotas žingsnis. „R. Jankauskas siekė tikslo pabaigti institutą, kaip pats sakė – „gauti popieriuką". Bet kokia kaina, net ir darant kompromisų. Jis žinojo, kad pas V. Gečą baigia visi, nepabaigiančių nebūna", – tvirtino ji.

R. Žukienė mananti kitaip. Epocha buvo ne ta, kad kurso vadovą galėtum rinktis pagal įgeidį. „Tiesiog tokiam nežabotam studentui, koks buvo Rimvidas, parinko gerą prievaizdą", – spėjo menotyrininkė.

Natiurmortas su šiukšliadėže

1987-aisiais baigęs studijas, R. Jankauskas metus dirbo dėstytoju Dailės instituto Kauno filiale. Vėl – susidūrimai, konfliktai...

„Jo elgesys visada buvo neordinarinis. Tarkime, privalo studentams sustatyti natiurmortą, o ateina nepasiruošęs. Paima šiukšlių dėžę, pastato ant paaukštinimo ir – tapykite.

Suprantu jį, galima ir šiukšliadėžę tapyti, atrasti niuansų, atspalvių", – pasakojo R. Žukienė. Tačiau studentės užprotestavo ir dėstytojo darbo turėjęs atsisakyti.

Menininko gimimas

Kampo tapybos sprogimas sutapo su nepriklausomybės atkūrimu. Sovietmečiu brendęs maištas išsiveržė spalvų pliūpsniais, didelių matmenų paveikslais, radikalia gyvensena. Kūrybinė permaina galėjusi įvykti per Palangos plenerą 1988 metais.

„Po savaitės jo kambaryje buvo pristatyta drobių, kuriose spiegė geltoni kadmiai ir stronciai, o potėpiai buvo drąsūs, platūs ir užtikrinti. Motyvai iš esmės dingo, pradėjo tapyti abstrakcijas", – menotyrininkės Simonos Makselienės parengtoje knygoje „Rimvidas Jankauskas-Kampas" prisimena tapytojas Antanas Obcarskas.

„Pamačiau, kaip žmogus išsilaisvina iš tam tikrų metodų, taisyklių, pasaulio matymo klišių, kurias įgyja bestudijuodamas", – liudijo R. Jankausko bičiulis, VDA Vilniaus fakulteto dekanas doc. Česlovas Lukenskas.

Apsigyvenęs jo sodyboje prie Ukmergės, Kampas ėmėsi milžiniškų formatų, vadino juos „alla prima". Č. Lukenskas padėjęs įnamiui sukalti drobių porėmius.

„Lietuvių tapybos plastinė raida neišvengiamai privalėjo turėti Kampą. Jam taip buvo lemta. Žmogus buvo ne tik talentingas, gabus, jautrus, sąžiningas, bet ir kažkokių mistinių jėgų mums duotas", – teigė Č. Lukenskas.

Metai šaltoje sinagogoje

1991-aisiais R. Jankauskas-Kampas tapo menininkų grupės „Angis" nariu, po metų įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Jam leista įsirengti dirbtuvę apleistoje Kauno sinagogoje.

„Ten mirtinai šalta ir niūru, todėl iš savo drobių susikonstruoja mažesnę erdvę – palapinę, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ar Karlo Marxo raštų tomais ją apšiltina. Pradeda kurti. Tačiau iki mirties buvo likę tik metai", – pasakojo R. Žukienė.

Ten, sinagogoje, nutapomi bene garsiausi jau visiškai iš įdiegtų stereotipų išsilaisvinusio menininko kūriniai „Nukryžiuota obelis", „Juoda saulė", „Good bye, sinagoga", „Apleista sinagoga", ir, be abejo, „Samurajus".

Kiekvienas kūrinys – sprogmuo

Rimvidas žavėjosi džiazu ir jo tapyba išliko kaip skambi, ritminga muzikos improvizacija. „Ritmas buvo ne mažiau svarbus nei spalva", – tvirtino R. Jurėnaitė.

Anot jos, Kampas darė didelę įtaką kitiems tos kartos tapytojams, menininkams. „Tarkime, Arūnas Vaitkūnas kai kuriuos savo darbus sukūrė tarsi polemizuodamas su bičiuliu. Kampo kūriniai buvo labai populiarūs, visiems rūpėjo, ką jis tapo", – prisiminimais dalijosi menotyrininkė.

„Nueini pas jį į sinagogą, Kamputis rodo rankos dydžio eskizą. Po geros dienos matai milžinišką drobę, atsiradusią iš jo. Tai darė nepaprastą įspūdį", – prisiminė A. Žalpys.

Kiekvienas Rimvido darbas gerąja prasme buvo sprogmuo. „Žiūri ir mėgini suvokti, kas jam suteikė tiek ir tokios jėgos valdyti spalvas. Turėjo absoliučią tapybinę klausą", – pabrėžė Kampo kolega.

Rusnės tiltai

R. Jankauskas sutartinai vadinamas vienu lietuviškojo neoekspresionizmo pradininkų, priartinęs mūsų dailę prie to meto pasaulinių tendencijų. Pasak R. Žukienės, Kampo meninei brandai labai svarbūs buvo Rusnės plenerai.

„Vanduo, saulėlydžiai, dangaus spalvos, liepteliai – gamtos motyvai keitė jo spalvyną. Ryškėjo siekis nebesekti natūra, o pradėti groti spalvomis", – sakė R. Žukienė.

Kūrybinis pliūpsnis buvo susijęs ir su atsivėrusiomis sienomis, galimybe aplankyti užsienio parodas Austrijoje, Vokietijoje. „Grįžęs pasakojo, kokį įspūdį jam padarė vokiečių „naujųjų laukinių" tapyba", – prisiminė menotyrininkė.

Geros merginos jo vengdavo

Vis dėlto lygia greta su naujais atradimais dailėje ėjo nepertraukiamas savęs naikinimas alkoholiu. „Kampas tiesiog degė. Vis dėlto po netvarkingo, atžaraus, gruboko žmogaus kauke slėpėsi visai kitas asmuo.

Tai atskleidžia jo dienoraštis ir vaizdo medžiaga, kurioje labai giliai analizuoja, ką daro ir ko norėtų pasiekti tapyboje. Kalba apie metafizinį jos aspektą, gilumą, kurį jam reikia perteikti spalva.

O išoriškai būdavo toks, kad geros merginos jo vengdavo. Turiu omenyje save", – nusijuokė R. Žukienė.

Jos kolegė R. Jurėnaitė pridūrė: „Mokėjo vertinti savo draugų tapybą, apskritai – kitą žmogų, jo pastangas. Buvo bohemiškas, bet ir labai inteligentiškas, toli gražu ne egocentrikas. Gal dėl to save ir sudegino. Tai labai skaudu."

Anot Č. Lukensko, Kampas draskė save kūrybos ir asmenybės raiška, vadavosi iš tuomečių tapybos konvencijų. Jo kūrybinės pastangos sutapo su Lietuvos laisvėjimo epocha.

„Rimui sėkmingai pavyko sudeginti savo gyvenimą. Jis buvo tikras savižalos specialistas", – teigė Č. Lukenskas.

Turėjo širdies ydą ir dvi širdies damas

R. Jankauskas-Kampas turėjo dvi žmonas. 1976 metais vedė Dianą Buivydaitę, susilaukė dukters Simonos. Antrą kartą, jau Dailės institute, susituokė su skulptūros studente Aida Palskyte. 1990 metais jiems gimė sūnus Vytautas.

Gyvenimą tiek su pirma, tiek su antra žmona nuolat „paspalvindavo" romanai, pavydas ir kivirčai. Garsas apie dar vieną Kampo meilę vis nuvilnydavo per nedidelį ano meto menininkų pasaulėlį.

„Kiek panų turėjo – visas jas mylėjo", – Kampo „natūralumą" pabrėžė vienas jo bičiulis.

R. Jankauskas turėjo įgimtą širdies ydą, todėl jam apskritai buvo nepatartina vartoti stipriųjų gėrimų. Bičiulių liudijimu, paskutiniais gyvenimo metais Rimvido sveikata buvusi labai prasta. Tačiau žalingo polinkio neatsisakė – kitaip tiesiog nemokėjo gyventi.

Lyg nujausdamas negera, grįžo į gimtąją Klaipėdą. Dieną prieš mirtį jam buvo pasidarę bloga. Bet dar išėjo į miestą, kiek pataisė sveikatą senais būdais. Tačiau kito ryto nesulaukė. Širdis atliko savo darbą, o dar prisidėjo, spėjama, „taške" įsigytas padirbtos degtinės butelis.

R. Jankauskas-Kampas mirė 1993 spalio 7 dieną. Legenda gyva iki šiol.

Galvoj jo žiojėjo teptukas

„Kampas atskleidė savo, miestiečių, kartą, – apibendrindama teigė R. Žukienė. – Vyresnės kartos – Arvydo Šaltenio, Mindaugo Skudučio, Algimanto Kuro ir kitų bendraamžių – kūryba perteikė kaimiečių jauseną mieste. Jie buvo kaimo karta, patekusi į miestą, jame gerokai „džiūstanti".

O Kampas yra 7-ojo dešimtmečio miesto vaikas, Klaipėdos vaikas. Jo jautimas kitoks. Todėl jam ir rūpėjo hipiai ir pacifistiniai ženklai tapyboje.... Iš čia ir ta spalvų drąsa."

„Nepaisant iš pažiūros nestruktūruoto gyvenimo, Rimvido paveikslai visai kitokie. Jie „kabina" erdves, nostalgiją, trūkumus. Kai kurie net sentimentalūs, nes labai poetiški. Stipri potėpio galia, tarsi žmogus būtų rašęs kaligrafinį ženklą. Tai išlieka svarbu ir po daugybės metų nuo jo sužibėjimo", – sakė Č. Lukenskas.

Pabaigai – Gintaro Patacko posmelis iš eilėraščio „Nature morte", kurį poetas parašė 1993-iųjų balandį, Kampui dar esant gyvam:

Davaj, sakau šiukšlininkui, sprausdamas žalią į ranką,

Kauną šiais metais gaubia solfedžio ir natrio spalva.

Jeigu aš mirsiu, bičiuli, pasakyk: prisimenu Kampą –

Gerklėj jo žiojėjo teptukas toj vietoj, kur turėjo būti galva.


www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pristato pirmąjį Tarptautinį kompozitorių konkursą

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras didžiuojasi pristatydamas pirmąjį Tarptautinį kompozitorių...

MO muziejaus mokymai – tai, ko reikia šiuolaikiniam mokytojui

MO muziejus drauge su Britų taryba Lietuvoje įgyvendina jau antrą sėkmingą projektą, skirtą...

„Operos genomui“ pasiūlytos idėjos byloja apie eksperimentinės operos gyvybingumą

Paaiškėjo menininkai, kuriems bus suteikta galimybė vystyti eksperimentinės operos idėjas...

Naujalio kamerinės muzikos kursuose – Rostropovičiaus mokinė ir Stradivarijaus smuiko savininkė

„Sunku net pačiai patikėti, kad vos už keleto dienų į III Tarptautinius J.Naujalio kamerinės...

Šimonytė: policija turėtų pagrįsti sprendimą pradėti tyrimą dėl videoperformanso (29)

Menininkams raginant nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Dainiaus Liškevičiaus videoperformanso,...

Top naujienos

Nutylėtas skandalas: po grasinimų nužudyti buvo sustiprinta tuomečio premjero Skvernelio apsauga (52)

Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnai, gavę žinių apie grasinimus nužudyti bei...

Mokesčių reforma: vienu klausimu takoskyra koalicijoje ypač ryški (12)

Pelno mokesčio lengvatų klausimas Vyriausybės rengiamoje mokesčių reformoje gali kaip reikiant...

Giedrė Balčiūtė | D+

Ši grupė – pati rečiausia pasaulyje: ją turinčių žmonių kraujas vadinamas „auksiniu“

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, labiausiai paplitusios yra A, kitaip – II ir O arba I...

Pagal senovės baltų tradicijas susituokę Karina Krysko ir Jeronimas Milius pirmąkart atvirame interviu: mūsų šventė – mūsų taisyklės! niekur neviešintos foto (7)

Praėjusią savaitę aukso žiedus Anykščiuose sumainė dainininkai Karina Krysko ir Jeronimas...

Rusijos „Gazprom“: avarija vamzdyne sukėlė didžiulį metano nuotėkį (6)

Didžiulis metano šleifas nustatytas kiek anksčiau birželį, kurį Rusija sieja su skubiais...

Tautvydas Marčiulaitis | D+

Kur investuoti turint vos 5, iki 10 ar net 100 eurų? (1)

Investuoti pradėti sunku, nes nėra aišku, nuo ko pradėti. Kur eiti, kam skambinti, kokius...

Pajūryje poilsiautojų mėgstamas maistas tapo populiariausiu mokesčių slėpimo įrankiu (20)

Dvigubos buhalterijos, nuslėpti milijonai mokesčių, nelegalūs darbuotojai, 30 centų čekyje...

Linas Pernavas: apie pasirinkimą būti policininku – tai daugiau nei darbas, tai gyvenimo būdas (13)

Policijos įvaizdžio keitimąsi, kaip pavyzdį, neretai mini geriausi šalies viešųjų ryšių...

Kelią skinasi akcizų didinimo planas: verslas mato riziką šešėlinei rinkai augti (2)

Praeitą savaitę, Vyriausybei patvirtinus, į Seimą iškeliavo Akcizų įstatymo projektas, kuriame...

Kaip saugiai kovoti su šliužais ir sraigėmis – oficialiai rekomenduojamos priemonės (1)

Šią vasarą, kaip ir praeitais metais, daugelis ūkininkų ir sodininkų skundžiasi, kad laukuose,...