Reaguojant į karą pasipylę performansai ir akcijos: ko iš jų galima tikėtis?

Lietuvoje, regis, performanso žanras iki karo Ukrainoje tik ruseno, tačiau dabar išgyvena tikrą prisikėlimą. Visgi, kaip pastebi kultūros tyrinėtojai, ne viską galima pavadinti performansu, dažnai šis atlikimo menas sumaišomas tiesiog su pilietinėmis akcijomis. Menininkė Monika Dirsytė pastebėjo, kad panašių akcijų idėjos neretai yra neapgalvotos, štampuojamos ir nebedaro poveikio, ko būtent yra tikimasi iš meninės raiškos priemonės – performanso. Aktorius, tarpdisciplininio meno ir šokio kūrėjas Denisas Kolomyckis atkreipė dėmesį, kad viską, kas keista, dažnas linkęs pavadinti performansu, nors iš tiesų tai nėra tiesa. Kino ir vizualumo tyrinėtojos Natalijos Arlauskaitės matymu, performansu šiandien vadiname labai platų reiškinių spektrą. Tad kaip atpažinti tikrąjį performatyvųjį meną, ar jis gali nulemti kokius nors atsakomuosius veiksmus, kokį atlieka vaidmenį?

Akcijas vardan akcijų reikia vertinti atsargiai

M. Dirsytė tikino palaikanti ir skatinanti menines akcijas – reikia atkreipti dėmesį į daug dalykų, tačiau, pasak kūrėjos, būtent performanso menas reikalauja specialių žinių, gero idėjos išpildymo.

„Akcijas vardan akcijų, kurių dabar nemažai pasipylė – reikia vertinti labai atsargiai. Nelikti abejingais yra gerai, bet kai nuolat matome, kad laistomasi raudonais dažais – tai nebedaro įspūdžio, nebeveikia. Kiekvieną dieną vykstančiose akcijose daug dekoratyvumo ir paviršutiniškumo, neatskleidžiama žinutė“, – pažymėjo performansų kūrėja.

M. Dirsytė spėjo, kad performatyvių pasirodymų ir meninių akcijų dažnumą galėjo nulemti garsios performerės Marinos Abramovič vizitas Lietuvoje: „Nežinau, kas yra, bet performansas kaip meno rūšis paskutiniu metu sulaukia daug dėmesio. Tai nėra blogai, bet kadangi šioje srityje esu gerą dešimtmetį, iš savo patirties žinau, kad kiekvienas toks pasirodymas reikalauja nemažai laiko ir pastangų.“

Jeigu pasižiūrėtume į šiuos metus, pasak N. Arlauskaitės, juos būtų galima pavadinti performansų metais.

„Visi iš naujo mokėsi suprasti, kas yra politiniai performansai, politinės ir meninės akcijos, domėjosi seniai sukurtu Dainiaus Liškevičiaus videoperformansu „Kliaksas/ Restartas“ (2000), dėl kurio kilo ginčų, tačiau kartu atsirado ir švietimas, kokia tai meno forma. Dabar, žinoma, reaguojant į karo situaciją Ukrainoje, vėlgi atsiranda akcijos ir performansai. Turbūt tai nėra atsitiktinis dalykas – pakankamai greitas būdas artikuliuoti santykį meno kalba“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad pastaruoju metu išvydome daug performansų ir akcijų prie ambasadų – Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos.

Tačiau ne visose akcijose, M. Dirsytės pastebėjimu, skleidžiama žinia buvo aiški. Kaip pavyzdį ji pateikė sostinės Sirvydo skvere (vadinamajame „Prancūzparkyje“) grupės kūrėjų surengtą meninę akciją – makabrišką vakarėlį „France in Trance“, kuris, anot pašnekovės, pats savaime netransliavo žinios, tad be paaiškinimo, kažin, ar būtų galima suprasti, kad kalbama apie vangią Vakarų Europos reakciją dėl Rusijos vykdomo genocido Ukrainoje. Jeigu ši akcija nebūtų turėjusi aprašymo, M. Dirsytės manymu, būtų buvę sunku įžvelgti pačią sumanymo idėją.

„Jeigu būčiau neskaičiusi teksto, atrodytų, kad išsipuošę žmonės laistosi dažais – tai rizikinga ir neatsakinga. Kalbant karo tematika svarbu apgalvoti kiekvieną detalę ir niuansą – vienas žingsnis ne taip, ir idėja pasikeitė“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

Meninė akcija iššaukė diskusiją – kas yra performatyvusis menas?

Kad performanso žanras yra paveiki ir įtaigi priemonė, aktorius ir tarpdisciplininio meno kūrėjas Denisas Kolomyckis taip pat nė kiek neabejojo ir pastebėjo, kad „Prancūzparkyje“ įvykusi meninė akcija iššaukė diskusiją, kas gi yra performatyvusis menas ir veiksmas, kaip jis turėtų būti komunikuojamas.

„Esame linkę generalizuoti, kad bet koks veiksmas – Pilies gatvėje grojantis akordeonas ar Katedros aikštėje susibūrusi skeiterių grupelė – atlieka performansą. Tačiau bet kokios generalizacijos gali privesti prie radikalumo. Viską, kas keista, dažnas linkęs pavadinti performansu. Iš tiesų, tai nėra tiesa. Yra skirtingi teoretikų darbai, kurie aprašo, kad performatyvusis menas turi turėti labai aiškias taisykles“, – atkreipė dėmesį D. Kolomyckis, vienas atlikėjų, atgaivinusių performanso meno žanrą nepriklausomoje Lietuvoje.

Tačiau, anot pašnekovo, atlikti performansą lygiai taip, kaip šis žanras aprašytas vadovėlyje, nėra lengva, bet pasiekti širdis – įmanoma.

„Yra kelios taisyklės – turi būti žiūrovas, tiesioginis veiksmas, santykis ir aiškios konstrukcijos. Menininkų reakcija į geopolitinius reiškinius, karą Ukrainoje – puikiai parodo autorių savimonę, poziciją reaguoti, nebūti apatiškiems aplinkai, fokusuotis į problematiką. Vienas didžiausių demokratinės visuomenės principų, kad menininkai nebėra nuošalyje, yra aktyvi socialinio veiksmo dalis, garsiai kalbanti apie tai, kas yra svarbu ne vien meno pasauliui, bet ir labiausiai pažeidžiamiems“, – kalbėjo D. Kolomycikis, savo menuose nevengiantis politikos, tiesiogiai kalbantis apie vieną didžiausių visuomenės sopulių – socialinio teisingumo stygių.

Su pastebėjimu, kad bet kokį veiksmą vadinti performansu nėra teisinga, D. Kolomyckis sutiko, tačiau „Prancūzparkyje“ vykęs renginys, jo manymu, visgi atitiko visas performansui būdingas sudedamąsias dalis. „Kūrėjos turėjo aiškias taisykles ir instrukcijas, veiksmų planą, siužetinę liniją, tai nebuvo improvizuota akcija, ne flash mobas“, – sakė jis.

Tačiau viena „France in Trance“organizatorių, šiuolaikinio šokio šokėja, choreografė ir pedagogė Agnietė Lisičkinaitė patikslindama sakė, kad šį pasirodymą rengėjai visgi įvardina menine akcija.

„Dėl to, kad didžioji dalis meninių akcijų, vykstančių mūsų vyksme – iš jau turimų meninių kūrinių arba inspiruoti jais, o žodis „akcija“, nes tai vyksta mieste, yra vienadienė, liečia socialinę temą. Performansas – atskiras tarpdisciplininių menų žanras. Lietuvoje jis kartais painiojamas, nes verčiant žodį iš anglų k. „performance“ reiškia pasirodymą, spektaklį, tačiau tai yra atskira meno rūšis“, – aiškino A. Lisičkinaitė.

Performanso žanras niveliavosi

D. Kolomyckis tikino nepasakysiantis tikslios instrukcijos, kaip atpažinti performansą. 6-7 dešimtmečiais pradėtas konceptualizuoti meninis žanras kito taip pat, kaip ir jo suvokimas. „Jisai niveliavosi tarp akcionistų ir manifestacijų. Toks, kokį dabar turime nūdienoje – jau yra pakitęs“, – darė išvadą jis.

Meninis Bertos Tilmantaitės, Neringos Rekašiūtės, Rūtos Meilutytės, Aurelijos Urbonavičiūtės performansas „Swimming Through“ „(iš)plaukti“, vykęs šalia Rusijos ambasados Vilniuje, kuriuo buvo siekiama skatinti imtis aktyvesnių veiksmų gelbstint Ukrainos žmones nuo Rusijos vykdomo genocido, kaip išskyrė M. Dirsytė, yra itin pavykęs.

„Be galo patiko pirmasis performansas, kai olimpinė plaukimo čempionė Rūta Meilutytė plaukė per raudoną vandenį vieno tvenkinių, šalia Rusijos ambasados Vilniuje. Visas veiksmas, laukimas – turėjo tikrumo, sujaudino, atkreipė dėmesį. Performansais yra bandoma atkreipti ne paprastų žmonių, o politikų, intelektualų dėmesį, todėl turėtų būti einama kitu keliu, ne per šou“, – neabejojo M. Dirsytė.

Su teigiamu performanso „(iš)plaukti“ vertinimu sutiko ir N. Arlauskaitė, pažymėdama, kad erdvėje su kraujuojančiu tvenkiniu buvo kviečiama tęsti apmąstymus.

„Paprastai yra sakoma, kad geras performansas yra tas, kurio efektas ne toks, kokio buvo tikėtasi. Dauguma šių kūrinių, kuriuos mes matome – pakankamai dviprasmiai. Norima pažadinti tiesioginę reakciją: kad Vokietija per savo ambasadą būtų ryžtingesnė, Prancūzija neprarastų budrumo, pasmerkti Rusiją. Matomi renginiai labai skirtingi. Performansas „(iš)plaukti“ lakoniškas, bet ilgalaikio buvimo – gerai dokumentuotas, funkcionuojantis, nenaudojant tiesioginių karo arba politinių simbolių – tirštas savo potencialiomis reikšmėmis“, – sakė N. Arlauskaitė.

Performansai ir akcijos, anot N. Arlauskaitės, nėra tik tai, kas įvyksta konkrečioje vietoje, tai ir jų dokumentacija. „Performanso „(iš)plaukti“ atveju, kūrėjos sakė, kad į jį įeina 36 sekundės įrašo ir 5 fotografijos. Esminis dalykas, šitos performanso išraiškos – pasklidimas, per jį įvyksta kvietimas mąstyti apie tai, kas vyksta. Tokie performansai yra paveikūs“, – įsitikinusi ji.

Vėliau surengta akcija–protestas, kai prie Rusijos ambasados raudoname vandenyje maudėsi grupė baltai apsirengusių žmonių, sulaukė įvairių interpretacijų. N. Arlauskaitės nuomone, jis buvo suvoktas kaip kičinis, nes buvo „plokščias savo išpildymu, surakinantis veiksmą į dalyvių maudymasi tvenkinyje.“ M. Dirsytė taip pat suabejojo šios akcijos tikslingumu.

Per daug kraujo? Reikia nusiteikti, kad jo bus

„Pirmasis performansas, kuriame dalyvavo R. Meilutytė – labai geras, daugiasluoksnis. Buvo paskleista aiški, stipri žinia! Dabar gi visi užsivedė ant to raudono kečupo ir burokėlių... Štampuojami performansai – dar taip nemačiau. <...> Nebeskanu, jokio originalumo ir unikalumo. Tais dažais jau pilstytasi septintajame dešimtmetyje, nieko nenustebins dažų kibiras ant galvos; Performansas turi veikti, jaudinti. Kažkokie teatraliniai veiksmai, sakyčiau, prasto teatro, su performanso žanru neturi nieko bendro“, – kūrėjus apėmusią visuotinę kraujo „karštinę“ kritikavo M. Dirsytė.

N. Arlauskaitės manymu, menininkų šiandien eskaluojamas kraujo rekvizitas yra tik priemonė, kurios nereiktų sureikšminti. Esą užvis svarbiausia, kokios idėjos vedinas menininkas sukūrė performatyvų kūrinį.

„Vilniaus Rotušės aikštėje susirinko būrys žmonių, kurie dainavo Ukrainos folkloro dainą, skirtą palaikyti šalį Rusijos karo akivaizdoje – chorą žmonių, kurie susilieja bendrame patyrime. Nurodantis į skausmą – prie Vokiečių ambasados įvykęs performansas – surištos rankos, maišai ant galvų (nuoroda į žudynes Bučoje). Čia nėra klausimo, daug ar mažai kraujo naudojama. Tiesą sakant, jeigu mums kraujo per du mėnesius pasidarė per daug – reikia nusiteikti, kad jo bus dar ilgai. Neverta persisotinti labai greitai. Svarbu tai, koks yra kūrinys sumanytas. Adresatai – konkrečių valstybių politikai, žiniasklaida, visuomenė, ne mūsų bendruomenė“, – sakė N. Arlauskaitė.

M. Dirsytė pritarė, kad dabar vyraujančios mintys ir aplinka veikia menininkus, tačiau ji pati prisipažino dar neišdrįsianti kurti performanso karo tematika. „Dėl to, kad dar esu neišgryninusi idėjos. Viskas taip sudėtinga, žiaurus skausmas! Per dieną suvirškint ir užsipilti kibirą dažų ant galvos, na, atsiprašau... Matau bandymą būti giliais labai paviršutiniškomis priemonėmis. Lenda prastumas, kičas ir tuštybė, ji pasimatė, yra jaučiama, ištransliuojama... Tai tuštybės vakarėlis, manipuliacija karu, netgi taip“, – konstatavo ji.

A. Lisičkinaitė išsakytą kritiką meninei akcijai „France in Trance“ priėmė ramiai, patikindama, kad tai, jokiais būdais, nebuvo žinutė pasityčiojanti iš karo ir aukų, ja siekta atkreipti dėmesį, kaip atsainiai Vakarai žiūri į karą Ukrainoje.

„Mene yra gan populiaru naudoti vadinamąjį situacijos supriešinimą, mūsų adresatas buvo ne tik Prancūzija, bet ir Vakarų Europa, kuri yra šiek tiek užmigusi, toliau gyvena savo įprastą gyvenimą, kai viena didžiulė Europos dalis yra laistoma krauju, vyksta baisūs dalykai. Kraujo įrankis buvo naudojamas visa tai apverčiant. Kritika, visiškai natūralu, ji egzistuoja, gyvename laisvoje ir demokratinėje valstybėje, visi turi teisę reikšti savo nuomonę, bet, gink Dieve, šia žinute nebuvo siekta pasityčioti iš karo ar aukų, o atkreipti dėmesį į atsainų Vakarų požiūrį, kad prancūzai neišsirinktų Marine Le Pen“, – pažymėjo ji.

Paklaustas, ar pasikartojantis motyvas gali sumažinti performanso paveikumą, D. Kolomyckis pastebėjo, kad kraujo imitavimas kiekviename performanse prie ambasadų tėra sutapimas ir vizualinės raiškos elementas.

„Pasirodymai turėjo skirtingas judesių kombinacijas, aiškią žinutę ir struktūrą – kaip pagal vadovėlinį performanso aprašymą. Ką matėme performanso „(iš)plaukti“ metu, ir vėliau, kai raudoname vandenyje maudėsi grupė baltai apsirengusių žmonių prie to paties tvenkinio – skirtingos akcijos, menininkės netgi atsiribojo nuo to veiksmo. Tai buvo visai kita improvizacija, tad svarbu išsiaiškinti, ar tai yra tąsa, inspiracija, viena iš dalių ar visiškai kitas elementas“, – sakė jis.

Žiūrovas, analizuodamas meną, D. Kolomyckio pastebėjimu, dažniausiai vadovaujasi patinka / nepatinka; jaučiu / nejaučiu; įtraukia / neįtraukia kriterijais.

„Tik perėję šį lygį, pereina į kitą – kaip techniškai tai atlikta? Ir trečiąjį – kontekstas. Į šį lygį didžioji dalis auditorijos nepatenka. Kontekstualiai nesusipažįstama, o analizuojant performansą svarbu žinoti kontekstą, menininko (-ų) siekį“, – pažymėjo D. Kolomyckis ir pridūrė, kad norint suvokti performanso metu skleidžiamą žinią reikalingas ir realus, jutiminis elementas.

Neteisingos interpretacijos galimybė egzistuoja

Anot D. Kolomyckio, visiškai natūralu, kad kai vieša problematika iškeliama į platesnę aplinką, galima sulaukti neteisingai interpretuotos minties: „Jeigu nenaudoji žodžių, tiesioginio teksto – ta kitokia interpretacijos galimybė egzistuoja – slidi erdvė.“

Performanso žanrą neretai palydi negatyvios reakcijos. Anot M. Dirsytės, taip nutinka todėl, kad tame yra daug diletantiškumo. „Nors esu baigusi Dailės akademiją ir studijuoju doktorantūrą, bet neinu tapyti paveikslų, nes savo gyvenime neskyriau tam laiko. Galbūt turiu puikią idėją, kaip galėčiau jį nutapyti, bet jei nesu tapytoja – atsisakau tai daryti. Lygiai tas pats su performanso žanru. Nesuprantama, kad ši meno rūšis nėra šou. Tai – rimtas dalykas. Per performanso meną siunčiama stipri žinutė pasauliui“, – pažymėjo pašnekovė.

N. Arlauskaitė sutiko su mintimi, kad yra buvę tokių performansų, kurie kai kurių šalių valdžios arba publikos buvo laikomi netinkamais, neskoningais, žeidžiančiais ir t.t., bet ši rizika, anot pašnekovės, susijusi su bet kokiu viešu kalbėjimu, meniniu taip pat: „Yra žymus posakis, kad teksto suvokimas yra tarsi piknikas, į kurį autoriai atneša savo tekstą, o suvokėjai – reikšmes. Kas ką suneš, toks piknikas ir išeis.“

Kalbant apie skirtingus suvokimus ir pasekmes – N. Arlauskaitė priminė apie jau pamirštą menininką aktyvistą Piotrą Pavlenskį. „Tai štai, kai jis padegė Maskvos Lubiankos duris – buvo suvokiama kaip taikli politinė akcija. O kai jis padegė Paryžiuje banko duris – entuziazmo buvo gerokai mažiau. Nors pagal menininko aktyvisto vidinę logiką – to paties tipo veiksmai. Jo supratimu, tokiu būdu buvo kalbama apie įvairiausias valstybės priespaudos formas. Bet vėlgi, vienu atveju, – idealaus menininko skulptūra, o po prancūziškos akcijos – kalėjimas. Skirtingi performansų ir akcijų rezultatai“, – konstatavo pašnekovė.

Kaip pažymėjo N. Arlauskaitė, netgi M. Abramovič performansų rezultatai skirtingi – nuo tiesioginės žalos sau iki kintančios reputacijos, nuo iššūkio rutinai – iki paties performanso rutinizavimo: „Labai skirtingi dalykai įvyksta! Bet, žinoma, menas visada rizika, o jei ne – tai nelabai reikalingas.“

Kaip vienus aštresnių N. Arlauskaitė įvardino aktyvistės Vilmos Fioklos Kiurė teisėsaugos dėmesio sulaukusį performansą „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“ (2012), iš to paties konteksto išplaukiantį Linos Žigelytės „Tapimą Lietuva“ (2012). „Abiem atvejais, performansai politiniai: himno perdainavimas, paliekant moterišką giminę, lietuviškąjį patriotizmą kritikuojantį tekstą skaitydama Žigelytė išsirengė nuogai ir išsidažė savo kūną vėliavos spalvomis – geltonai, žaliai bei raudonai. Performansas turi sužadinti reakciją – gali sulaukti empatijos, pasipiktinimo, protestų, nuostabos, solidarumo, – visko gali atsitikti“, – žanro nenuspėjamumą pabrėžė N. Arlauskaitė.

Meninė akcija ar performansas – ar šičia reikalingas griežtas suskirstymas? „Iš teorinės pusės – reikalingas. Svarbu atskirti, kas tai yra akcija, manifestacija, performansas – bus aiškiau visiems. Kita vertus, bendroji realybė – nesinori visko sudėti į dėžutes... Mus, menininkus, bando spausti, prašo įsivardinti, kokio meno atstovas esi – šokėjas ar aktorius... Nuo to pavargsti. Visgi kalbant apie meno kūrinį – svarbu žinoti. Dažnai yra reikalinga meno kritikų pagalba, kurie padėtų suprasti, kas čia ką tik įvyko. Ne visą laiką kūrėjai disponuoja visais galimais įrankiais, tais pačiais terminais, tad teoretikų kolaboracija yra reikalinga“, – pažymėjo D. Kolomyckis.

Žanro įvardinimas, A. Lisičkinaitės manymu, reikalingas konteksto suvokimui, be to, tai ir pagarbos menininkui reikalas. „Kadangi nesu performanso, o šokio menininkė, ir jeigu maišomi žanrai, nesuprantama, kas yra šiuolaikinis šokis – juntama nepagarba arba neišprusimas. Kai naudoji terminologiją, kurios neišmanai, tai tiesiog rodo žinių stoką“, – sakė ji.

Ar vieną po kitos menines akcijas ir performansus organizuojantys menininkai ne per daug aktyvūs, ar tai neiššauks žiūrovų pasyvumo? „Mano subjektyviu supratimu, kol karas nesibaigė, tol turi vykti veiksmai. Žinoma, ne visi menininkai privalo eiti į gatves ir rengti menines akcijas, kiekvienas randa savo būdą prisidėti. Menininkai, kuriems aktualu, kurių kūryba rezonuoja su socialinėmis temomis – eis ir darys; Taip, kontekstas prisipildo, žiūrovas pripranta, todėl svarbu išlaikyti pulsą, nesustoti, nes karas – nesibaigė, vadinasi, ir mūsų dėmesys turi nesibaigti. Faktas, menas neišgelbės pasaulio, meninės akcijos nepadės sustabdyti Putino... Bet niekada nežinai, koks vyksmas suvirpins pro šalį einančio žmogaus širdį, galbūt jis paaukos lėšų pagalbos fondams. Visų meninių akcijų tikslas, nebūtinai yra tiesioginis, kartais užtenka minimalių pokyčių. Kaip drugelio efektas, suvirpini viena, kitas – suvirpina kitą“, – kalbėjo A. Lisičkinaitė.