Knygos vaikams:

Amanda Noll „Ar tu mano baubas?“

Spalvinga, linksma baubų knyga – patiems mažiausiems skaitytojams, įkvėpta populiariųjų „Kaip aš sutikau savo baubą“, „Man reikia baubo“ ir „Ei, čia mano baubas!“ Ar padėsi berniukui pagal jo piešinį surasti savo mylimiausią baubą? Kad miegelis būtų saldus. Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka.

Marija Čepaitytė „Vilniaus Vištytė“

Gyveno kartą Vilniuje Senelis ir Senelė, turėjo jie smalsią baltą Vištytę, kuri išskrido iš namų į miesto gatves balto arklio ieškoti... Taip prasidėjo jos kelionė po legendomis apipintą Vilnių, kuriame sklando mūzos, trimituoja angelai, pildosi ant Stebuklo plytelės sugalvoti norai, o Vėjų Rožė, rodydama pasaulio kryptis, padeda nepaklysti paslapčių kupiname mieste.

Rašytojos Marijos Čepaitytės ir dailininkės Polinos Kucenko interaktyvus vadovas po Vilnių kviečia mažuosius smalsuolius kartu su tėveliais keliauti paskui Vištytę sostinės senamiesčio gatvėmis. Įspūdingos skulptūros ir sienų puošmenos, šimtmečius menančios gatvės ir skverai pasakoja savo istorijas ir kuria tikrą miesto pasaką. Knygelė rekomenduojama vaikams nuo 4 metų.
Knygos vaikams  (Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.)

„Pasakų laivu aplink pasaulį“

Nuo neatmenamų laikų pasakos sekamos ir mėgstamos visame pasaulyje. Šioje knygoje surinktos gražiausios įvairių kultūrų pasakos ir pasaulio tautų išmintis. Jos nuskraidins į jūrų valdovo karaliją, į šiaurės platybes – pas laukinius trolius, į atokiąją Kiniją – pas drakonų valdovą, į rytų tolius – prie stebuklingojo žibinto ir net į Afriką – ką ten gyvūnai kalba, paklausyti.

Dėl vaikams lengvai suprantamų tekstų ir nuostabių dailininkės Anne Hofmann iliustracijų ši knyga – tikras pasakų lobis visai šeimai. Leiskitės kartu į pasakų kelionę po pasaulį! Iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.

Kristina Ohlsson „Pavojingojo rūko byla“

Švedų rašytojos Kristinos Ohlsson gerbėjai sulaukė dar vienos jos knygos jauniesiems skaitytojams „Pavojingojo rūko byla“ iš „Vaiduoklių biuro“ serijos.

Susidūrėte su vaiduokliais? Tada skambinkite į Vaiduoklių biurą – Elsa ir Kalis puikiai išmano savo darbą. Šį kartą jų pagalbos reikia Robertui Gonsalesui. Kažkas naktimis paleidžia jo arklį, nors jis jį akylai prižiūri. Staiga prasivėrus vartams, arklys šuoliais pasileidžia laukan, nors, regis, aplink nieko nėra! Taip nutiko jau keletą kartų, bet tik tada, kai tvyrojo rūkas. Ko iš tikrųjų nori šis vaiduoklis? Ir kodėl arklys visada šuoliuoja prie krioklio? Elsai ir Kaliui reikės išspręsti jaudinančią ir paslaptingą bylą! Knygą iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė.

Björn Berenz, Christoph Dittert „Tyrėjų komanda. nuotykiai prasideda!“

Labas, tyrėjau, išduosiu tau paslaptį: prieš šešis mėnesius dingo mano tėvas. Kažkur Himalajuose! Bet prieš dingdamas išsiuntė man ekspedicijos dienoraštį. Jame gausu mįslių ir paslėptų užuominų. Tik jas įminęs, drauge su Lijasu, Modžiu ir Kuke pasieksi kitą etapą. Tavęs laukia įdomūs nuotykiai! Bet būk atsargus: keistas berniukas Tašis persekios jūsų komandą kaip šešėlis... Knyga rekomenduojama skaitytojams nuo 8 metų. Iš vokiečių kalbos vertė Laima Kuprienė.

Lietuvių poezija:

Antanas A. Jonynas „153 sonetai“

Poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas A. Jonynas yra sukūręs daugiau kaip du šimtus soneto forma parašytų eilėraščių, taip pat ir keletą sonetų vainikų. Šioje knygoje pats autorius simboliškai atrinko 153 sonetus, greta jau ankstesnėse knygose publikuotų pateikiami ir dar niekad neskelbti kūriniai. Subtilų knygos rūbą sukūrė dailininkas Jurgis Griškevičius.

Tradicinė soneto forma itin būdinga ir įprasta Antano A. Jonyno kūryboje, nemaža sonetų esama jau pirmojoje jo knygoje „Metai kaip strazdas“, išėjusioje 1977 metais.

Jie nuolatos sutinkami ir visose vėlesnėse poeto knygose, o paskutinioji, 2020 metais pasirodžiusi knyga, – „Naujieji sonetai“, – sudaryta vien iš šios formos eilėraščių.

Dirbdamas su šia kanonine forma Antanas A. Jonynas įstengia išvengti monotonijos, sugeba pasiekti net formalios įvairovės – itališką petrarkiškąjį sonetą keičia angliškas šekspyriškas, o kartais improvizuojama netgi suardant tradicinę katrenų ir ketureilių eilę. Sonetams būdinga didelė temų įvairovė, tarp lyrinių, filosofinių, dramatinių gaidų kai kur įsipina ironiškos, sarkastiškos intonacijos, humoro blyksniai.
Poezijos knygos (Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.)

Justinas Marcinkevičius „Amžiaus pabaiga“

Poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybos rinktinė pradedama eilėraščiais. Jų publikavimas ir viešas skaitymas sukūrė Marcinkevičiaus reikšmės ir populiarumo fenomeną. Iš eilėraščių gausybės stengtasi rinktis tuos, kurių posakiai, vaizdai, įvaizdžiai, imperatyvai yra įsismelkę į žmonių sąmonę.

Kas prisimenama, dainuojama, pasitelkiama intymiai ir tautinei savivokai. Iš poemų parinktos tos, kurios reprezentuoja Marcinkevičiaus posūkį į jam ir skaitytojams svarbiausią temą, kurią įsimintinai įkūnijo „Mažvydo“ baigiamasis žodis: „Lie-tu-va!“ Poetas yra pabrėžęs, kad rašytojas – ne istorikas, kad „virš visų istorinių paminklų ar jų griuvėsių gieda dabarties paukščiai“.

Vis atsinaujinančių diskusijų dėl Marcinkevičiaus kūrybos ir laikysenos dalyviams ypač svarbu perskaityti jo esė „Taburetė virš galvos“. Data 1991 metų, bet ilgai nespausdintame pasakojime prierašų atsirasdavo iki gyvenimo pabaigos.

Nors ši dienoraštiška esė susijusi su konkrečiais įvykiais bei jų asmenišku išgyvenimu, pasakojamų situacijų, įvaizdžių ir poeto apmąstymų tėkmė skleidžiasi kaip XX amžiaus pabaigos Lietuvos gyvenimo dramatiška refleksija. Šaltinis – autoriaus mašinraštis, surastas aplanke, ant kurio buvo parašyta „Tik po mirties“.

Rimvydas Stankevičius „Įsitvėrimai“

Dešimtojo Rimvydo Stankevičiaus poezijos rinkinio „Įsitvėrimai“ išskirtinumas viso autoriaus ankstesnio poetinio kelio kontekste ir yra tai, kad ši knyga yra apie „šiapus“. Be abejo, įprastas metafizinis matmuo eilėraščiuose niekur nedingsta, nes gera poezija jį privalo turėti, tačiau šios knygos semantinis laukas ir veiksmo vieta yra ne pomirtinis pasaulis, ne abstrakti kosminė ar metafizinė erdvė, o tai, kame kasdien leidžiame laiką ir ką visuotinai vadiname tikrove. Šią knygą būtų netgi galima pavadinti biografine, jei tik poezija apskritai geba tokia būti.

Iš pažiūros, ypač lyginant ją su kitomis R. Stankevičiaus knygomis, „Įsitvėrimai“ – mažiausiai poemiška, todėl galbūt labiau laikytina eilėraščių rinkiniu nei poetiniu monolitu, kokiais buvo didžiuma autoriaus ankstesnių kūrinių.

Šiame eilėraščių rinkinyje (kas poeto knygoms tikrai nebūdinga) netgi nėra nė vieno eilėraščių ciklo, nėra tarpusavyje sukibusių, vienas kitą paaiškinančių, papildančių ir pratęsiančių eilėraščių – visi jie savarankiški ir laisvi kūriniai, tačiau jų seka vis dėlto – nėra atsitiktinė. Neatsitiktinai eilėraščiai sugulė ir į tris knygos skyrius, kurių pirmasis – „Budimo palata“ – daugiau sutelktas į dabarties būsenas, antrasis – „Šviesos kaimynystėje“ – brėžia poeto biografijos liniją, fiksuodamas dvasines patirtis, susijusias su amžiaus ir gyvenimo dominančių kaita, o trečiasis – fiksuoja individualų, intymų žmogaus santykį su tikrove.

Verstinės knygos suaugusiems:

Weina Dai Randel „Paskutinė Šanchajaus rožė“

„Paskutinė Šanchajaus rožė“ – nuo svaiginančių džiazo melodijų ir bohemiškų aistrų iki priešo nusiaubtų miesto gatvių – dovanoja dramatišką meilės ir atpirkimo istoriją.
1940-ieji, japonų okupuotas Šanchajus. Aiji Šao – jauna turtingos šeimos įpėdinė, prabangaus Šanchajaus naktinio klubo savininkė. Ernestas Reismanas – pabėgėlis žydas iš Vokietijos be skatiko kišenėje, ieškantis prieglobsčio mieste, įtariai žiūrinčiame į svetimšalius.

Blėstant Ernesto viltims įsitvirtinti atšiauriame Šanchajuje, susikerta jo ir Aiji keliai. Nepaisydama papročių ir vietinių priešiškumo atvykėliams, Aiji nusamdo Ernestą skambinti pianinu savo naktiniame klube – ir naujasis pianistas tampa sensacija.

Staiga jį aplankiusi šlovė Aiji klubą vėl paverčia mėgstamiausia miestiečių pramogų vieta. Netrukus abu jaunuoliai pajunta, kad juos sieja ne vien džiazo aistra, tačiau skirtumai tarp jų lyg praraja, maža to, Aiji jau susižadėjusi.

Įsisiautėjęs karas išskiria Aiji ir Ernestą, jiems žūtbūt tenka rinktis tarp meilės ir kovos dėl išlikimo. Sukrečiantys įvykiai visiškai pakeičia jųdviejų gyvenimą.

Kinijoje gimusi ir vėliau į JAV emigravusi Weina Dai Randel – keturių apdovanotų ir bestseleriais tapusių romanų autorė. Knygą „Paskutinė Šanchajaus rožė“ iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė.

Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“

Šis romanas – tai įtampos kupinas, atgalinio laiko skaičiavimo formos pasakojimas. Jame autorė permąsto dramatišką savo pačios gyvenimo įvykį – 1999-ųjų birželį įvykusią motociklo avariją, kurioje žuvo jos vyras Klodas, muzikantas, muzikos apžvalgininkas, naktinio klubo vadovas.

B. Giraud autofikcija – ne tik subtilus, universalus pasakojimas apie mylimo žmogaus netektį ir sunkų atsigavimo laiką, ne tik grožinės literatūros ir privataus gyvenimo santaka, bet ir spalvinga Roko kartos žmonių, dešimtojo dešimtmečio Prancūzijos gyvenimo mozaika – tarsi gyvenimo būdo vadovas po santykių peripetijas su draugais ir artimiausiais, po nuomojamus ir remontuojamus būstus, aistringą domėjimąsi muzika ir motociklais.

Iš savo dramatiškos patirties rašytoja galėjo sukurti knygą apie sielvartą, bet parašė energija trykštančią, švelnumo ir nostalgijos persmelktą romaną, teigiantį gyvenimo džiaugsmą.

Brigitte Giraud – garsi prancūzų rašytoja, kultūros žurnalistė, gimusi Alžyre, augusi ir ėjusi mokslus Lione. Ji išleido dvylika knygų, išverstų į daugiau kaip 20 kalbų, yra apdovanota ir nominuota svarbiausioms Prancūzijos literatūros premijoms, o 2022 m. pelnė Goncourt’ų premiją už romaną „Gyvenk greitai“. Knygą iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė.

Mario Desiati „Išvykėliai“

Klaudija – vienišė, bet savimi pasitikinti, ekstravagantiška mergina, mėgstanti rengtis vyriškais drabužiais ir dažytis plaukus raudonai. Frančeską, įkalintą religinių ir šeiminių ritualų rutinoje, keri jos transgresyvus būdas ir savęs paieškos, Klaudiją nuvedančios į modernųjį Milaną, paskui – į multikultūrišką Berlyną.

Čia nebegalioja jiems skiepytos gyvenimo taisyklės. Abu romano veikėjai drauge bręsta kaip asmenybės, veikiamos takios savasties: abu užmezga tos pačios lyties porų santykius, abu pasiklysta ir vėl atranda save tarp margų Berlyno asmenybių. Klaudija įtikina Frančeską persikelti į šiaurę ir stoti akistaton su savo baimėmis, bet pietų ilgesys nepagydomas – tai amžinoji nostalgija ir priekaištas palikus tai, kas brangu.

Italų literatūros pasaulyje Mario Desiati vertinamas už poetišką, į lyrines klišes nenuslystančią prozą. Romane jis vaizduoja savo kartą, paženklintą egzistencinio nerimo ir nesaugumo dvasios: emigracija jai – ir galimybė, ir skaudus atotrūkis. Išvykėliais (spatrièt) Apulijos tarmėje vadinami emigruojantys tautiečiai, o drauge nepritapėliai, keistuoliai ir kiti marginalai.

Sunkiausiais momentais romano herojus gelbsti literatūra: milanietiškos vienatvės akimirkomis Klaudija panyra į Apulijos poečių tekstus, siunčia Frančeskui žinutes su pietiečių rašytojų žodžiais, taip apsinuogindama ir sutvirtindama jų sielų giminystę. Berlynietiški klaidžiojimai persipina su literatūrinėmis nuorodomis ir ilgesiu.

Mario Desiati (gim. 1977) – italų rašytojas ir žurnalistas, gimęs ir augęs Apulijos miestelyje Marina Franka – jį ir aprašo romane „Išvykėliai“ – viename ryškiausių ir įdomiausių šiandienos italų literatūros kūrinių, kuris 2022 m. apdovanotas garsiausia Italijos literatūros premija – Premio Strega. Romaną iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė.

Natsume Sōseki „Širdis“

Natsume Sōseki (1867–1916) – žymus japonų rašytojas, poetas, vienas iškiliausių moderniųjų laikų Japonijos autorių. Jo kūrybinis palikimas padarė milžinišką įtaką daugumai vėlesnių garsių literatūros kūrėjų, tokių kaip Yukio Mishima ir Harukis Murakamis.

„Širdis“ priskiriamas prie svarbiausių XX a. japonų literatūros kūrinių ir tebėra vienas populiariausių romanų Japonijoje.

Jame pasakojama subtili ir skaudi dviejų neįvardytų veikėjų, jaunuolio ir paslaptingo vyresnio vyro, vadinamo Sensėjumi, mokytoju, draugystę. Persekiojamas tragiškų patirčių, ilgą laiką temdžiusių jo gyvenimą, Sensėjus palengva atsiveria savo jaunajam mokiniui – jis prisipažįsta apie gėdingus praeities poelgius, samprotauja apie kaltę ir atsakomybę, šeimą ir draugystę.

Kūrinyje atskleidžiama iš pirmo žvilgsnio neįveikiama praraja tarp Sensėjaus dvasinių rūpesčių ir jo mokinio pastangų jį suprasti. Knygoje nagrinėjama kartų kaita ir prasidėjusi nauja Japonijos politinio ir kultūrinio gyvenimo epocha.

Kokia ateitis laukia naujosios?

Pagal romaną „Širdis“ sukurti du filmai. Natsume Sōseki kūryba atskira knyga lietuviškai skelbiama pirmą kartą. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė.

Gianluca Gotto „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“

Deivido gyvenimas pasikeičia kone akimirksniu – jam atrodo, kad nebeliko dėl ko gyventi. Tačiau, nors ir kamuojamas tamsiausių minčių, jis ryžtasi atlikti neseniai mirusio senelio jam skirtą užduotį ir keliauti į Vietnamą. Ten sutinka Gvilį, jaunatvišką, šviesų ir išmintingą žmogų. Spalvingoje ir magiškoje šalyje jiedu aplankys daugybę miestų ir kaimų. Fizinė kelionė taps vidine, o jos metu pranyks vien racionaliu požiūriu grįsta pasaulio samprata ir atsivers čia ir dabar vykstančio gyvenimo grožis.

Populiarus italų rašytojas, keliautojas, tinklaraštininkas Gianluca Gotto romane pasakoja apie tai, kaip atrandame save tik save praradę. Laimės paieškų temą autorius perkelia į universalų lygmenį: galutinis kelionės tikslas – pakeisti ne gyvenimo būdą, o dvasios būseną, nes gyvenime svarbu būti ne akmeniu, o upe. Ir dar svarbu atsiminti, kad „rytoj ir vėl patekės saulė“.

G. Gotto knyga – ne taisyklių rinkinys, o neįtikėtinų įvykių ir virsmų romanas, kviečiantis ne priešintis, o atsiduoti gyvenimo neapibrėžtumui ir mylėti jį net tada, kai viskas vyksta ne taip, kaip tikėjaisi, kai manai nenusipelnęs to, kas atsitiko, kai atrodo, kad problemos niekada nesibaigs. Būtent tada ir nutinka šis tas nuostabaus.

Gianluca Gotto, sulaukęs dvidešimties, nusprendė pakeisti pradėtą tradicinį gyvenimo kelią, metė universitetą ir išvyko pirmiausia į Australiją, o paskui leidosi į kelionę po pasaulį. Išbandęs daugybę įvairiausių darbų, savo tinklaraštyje mangiaviviviaggia.com dalijasi kelionių įspūdžiais ir alternatyvaus gyvenimo būdo ypatumais. G. Gotto yra išleidęs keturias knygas.

Romaną „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“ iš italų kalbos vertė Gitana Vanagaitė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt