aA
„Labai norėčiau, kad mano knygos būtų išverstos į lietuvių kalbą ir būtų skaitomos lietuvių! Jei mano tėvynėje knygynų lentynose būtų ir mano knygų, išsipildytų mano svajonė“, – taip prieš trejus metus kalbėjo rašytoja, anksčiau įtakinga futurologė ir verslo konsultantė Kristina Dryža. Tada ji dar nežinojo, kad įprastai gyvenančią tarp Londono, Havajų, Tokijo ir Niujorko Lietuva pasigrobs ilgesniam laikui.
Kristina Dryža. Ką atneša vėjas
Kristina Dryža. Ką atneša vėjas
© Leidėjų archyvas

Karantiną Australijos lietuvė leido Juodkrantėje, o visai neseniai pasirodė Ievos Albertavičienės į lietuvių kalbą išversta ir leidyklos „Alma littera“ išleista jos knyga „Ką atneša vėjas“ („Grace and the Wind“), skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Nutolusi nuo ateities prognozių, Kristina Juodkrantėje baigia parašyti antrąją savo knygą. Paklausta, ar nesijaučia čia įstrigusi, rašytoja sako: „Mes galime rinktis – ar esame vidiniame kalėjime, ar vienuolyne. Miškas čia yra magiškas ir mistinis, visai nesijaučiu įstrigusi. Atvirkščiai – gal net labiau išsilaisvinusi. Juodkrantės miškas manyje vaikšto taip pat, kaip aš jame, gyvybė kvėpuoja kartu. Laikas čia leido man pinti kasdienybę ir šventumą su švelnumu, kurio joks miestas pasiūlyti negali.

Australijoje gimusios Kristinos šaknys – Lietuvoje. Jos senelis iš mamos pusės – talentingas smuikininkas, kilęs iš Kauno, senelė – iš Papilės. Tėčio tėvai – iš Klaipėdos. Per karą ir vieni, ir kiti atsidūrė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, ten gimė Kristinos tėvai, vėliau su savo šeimomis pasitraukę į Australiją. „Jaučiu, kad priklausau Australijai ir Lietuvai, tačiau net ir tos dvi šalys niekaip negalėtų manęs apibūdinti“, – ji sako.

Kristina pasakoja augusi lietuvybe alsuojančiuose namuose, šeštadienius ji leisdavusi lietuvių mokykloje, kur mokėsi gramatikos, kultūros ir tradicijų. „Mėgstamiausi mano vaikystės prisiminimai yra iš senelių namų. Močiutė man ir broliui pagamindavo tradicinių lietuviškų patiekalų, o su seneliu žaisdavome domino ir valandų valandas leisdavome sode. Paminiu tai ir knygoje, seneliai man buvo tikri stabai“, – sako rašytoja ir priduria, kad knygos herojės Greisės senelių Veronikos ir Kosmo aprašymai yra atkeliavę iš prisiminimų ir tikrų patirčių.

Skaitytojas knygoje aptiks ir daugiau realių, Kristinos Dryžos išgyventų patirčių. Paauglystėje ji jautėsi nepritampanti mokykloje, sako, nežinojusi, kam priklauso ir kaip galėtų prisitaikyti prie sistemos.

„Būdama dvidešimties sukūriau savo personą – ji buvo daug žavingesnė ir laisvesnė, negu pati išties jaučiausi viduje. Prireikė laiko, jog suprasčiau, kad mūsų balsas niekada gerai neskambės ten, kur jam nereikia skambėti“, – prisimena. O šiandien sako tvirtai žinanti: „Kai susipažįstame su savo archetipu, gauname priėjimą prie durų. Atvėrę jas, labiau suprantame, kas išties esame. Archetipas tarsi pakloja mums žemėlapį. Pasikliovę juo, galime keliauti po pasaulį ir save.“

Pastaraisiais metais būtent aplink tai ir sukasi konsultantės, rašytojos ir žmogaus sielos tyrinėtojos darbai.

Knygos „Ką atneša vėjas“ veiksmas vyksta vidurinėje mokykloje. Rašytoja įsitikinusi, kad būtent čia formuojasi ankstyvoji gyvenimo patirtis, vėliau veikianti žmogaus pasaulio suvokimą. „Paauglystėje buvau maištautoja, – prisimena, – negalėjau laikytis taisyklių, visada turėjau stiprią nuomonę. Kaip daugelis jaunų žmonių alkau pripažinimo ir atpažinimo. Kartais – visai nepelnyto. Mūsų pačių tuštybė ir noras būti išskirtiniams dažnai pakiša koją, tačiau bręstant noras būti reikšmingai dingo, supratau, kad paprastumas pasitarnaus labiau, nei noras būti pripažintai. Nuolankumo malonė suteikia nepaprastą jausmą sklęsti tarp radarų.“

Australijoje Kristina Dryža baigė antropologijos, istorijos ir komunikacijos studijas. Sako, visuomet jautusi neįveikiamą potraukį gilintis į egzistencijos kompleksiškumą, o šiandien norinti leisti likusį jai laiką pagarbiai mąstydama apie trapų gyvenimo voratinklį, kuris viską sujungia į vieną. „Tai, kad egzistuojame didžiulėje tarpusavio ryšių matricoje, manęs niekada nenustos stebinti“, – priduria.

Savo knygą rašytoja skiria tiems, kurie nori išmokti gyventi geriau – šiandien ir kiekvieną dieną. Pagrindinė knygos herojė Greisė trokšta pripažinimo ir meilės, bet niekaip nepritampa prie bendraamžių. Dėl savo bėdų ji nuolat kaltina kitus, vis pasiduoda pykčiui bei nevilčiai. Mergina dar nesupranta, kad jau turi viską, kas šiame gyvenime svarbu. Netikėtai Greisės pasaulis ima keistis. Iš pradžių skeptiškai ir net piktai reagavusi į patarimus, ji pamažu juos priima ir ima geriau suprasti pati save. Tampa dėkinga už gausą, kurios yra apsupta ir kurios anksčiau nevertino. Pajunta pilnatvę ir ramybę – ne tą išorinę, greitai prarandamą, o sklindančią iš vidaus. Eidama naujuoju keliu Greisė vis dar suklumpa, bet tie suklupimai – ne mažiau svarbios pamokos.

„Man svarbu dalytis asmenine patirtimi, o ne analizėmis, – teigia knygos autorė ir sako, kad kiekvienam iš mūsų yra svarbu išsiaiškinti, kas mumyse neleidžia priimti gyvenimo tokio, koks jis yra. – Jeigu kas nemalonaus egzistuoja tavo gyvenime – žmogus ar patirtis, privalome stoti į akistatą. Ir žinoti, kad turime užtektinai jėgų tai įveikti. Atsidūrę sudėtingoje situacijoje, galime joje tik būti. Ne taisyti, spręsti ar tikėtis, kad ji dings, bet būti joje, lydėti, sutikti. Pirmiausia mokytis priimti.“

Rašytoja neabejoja, kad tikroji jėga ir galia ateina, kai pradedame naudoti galią, kurią turime, užuot troškę galios, kurios neturime. Paradoksalu, tačiau priėmę tai, kas esame, pradedame pasikeitimų procesą.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Kristina Dryža

Ką atneša vėjas

Ištrauka

13 Vidinis gyvenimas

– Greise, kodėl ant savo pečių tempi viso pasaulio naštą? Juk nesi vienintelė už tai atsakinga, – Vėjas paklausė Greisės. – Kodėl tau niekada negana? Apskritai, ar kada nors jautiesi patenkinta?

Klausimai apstulbino Greisę. Ne todėl, kad buvo įkyrūs. Tiesiog ji niekaip negalėjo prisiminti, kada pastarąjį kartą jautėsi patenkinta atliktu darbu.

– Jautiesi nevisavertė, todėl tau nuolat atrodo, kad padarei per mažai. Manai privalanti bet kokia kaina įrodyti savo vertę. Tačiau jei nuolat sieksi padaryti daugiau, niekada nepajusi ramybės. Aš prašau labai nedaug: paprasčiausiai būk savimi.

Greisė sėdėjo prie stalo, ant kurio mėtėsi saldainių popierėliai, ir neramiai barbeno pirštais sau per veidą, jaudinosi dėl geografijos namų darbo. Jos manymu, tai buvo pats nenaudingiausias mokslo dalykas.

Kodėl turiu nusimanyti apie skirtingus dirvos druskingumo lygius? Kaip šios žinios padės man gauti darbą realiame pasaulyje?

– Greise, kada liausiesi jaudintis? Ar gali įsivaizduoti savo gyvenimą be nuolatinio nerimo?

– Palik mane ramybėje. Aš tenoriu atlikti namų darbus.

– Tavo gyvenimas – tai nuolatinis darbas, nuolat vykstantis procesas, – paaiškino Vėjas. – Noras valdyti ir jaustis užtikrintai išprovokuoja troškimą, kad visas tavo gyvenimas būtų tvarkingai sudėliotas. Tačiau taip niekada nebūna. Kai kurie virvės galai lieka nesurišti. Gal ir negerai taip kalbėti, Greise, bet tu niekada neperskaitysi visų norimų knygų, neperžiūrėsi visų norimų filmų ir nenukeliausi į visas šalis, apie kurias svajoji.

Šie žodžiai sugrąžino į tikrovę. Greisė pastūmė nešiojamąjį kompiuterį į šalį ir padėjo galvą ant darbų planavimo kalendoriaus, užimančio beveik visą stalą. Vasario tvarkaraštis buvo dėmėtas nuo kavos, nuklotas sausainių trupiniais.

– Žinau, kad jautiesi nesmagiai dėl neperskaitytų knygų, laukiančių lentynose, bet turi išmokti nesigraužti.

– Negaliu. Jaučiuosi nevykėlė, – išsprūdo jai.

– Kodėl manai, kad privalai visas perskaityti, Greise?

Niekas neerzina labiau už tai, kad nežinai atsakymo į paprastą klausimą.

Staiga jai toptelėjo viena mintis.

– Jei žinočiau visą knygose esančią informaciją, niekas nedrįstų manęs skaudinti.

– Vadinasi, skaitai iš baimės, o ne iš meilės? Negi manai, kad iš knygų pasisemtos žinios padės tau apsisaugoti gyvenime?

Niekas neerzina labiau už nežinojimą apie save to, kas kitiems akivaizdu, o tu pats nė nenutuoki. Greisė pasijuto pažeminta.

Koks mano bendravimo su Vėju tikslas? Kodėl mudu kalbamės? Ir ką reiškia jo žodžiai: „Aš esu tu, kokia tapsi ateityje“?

– Palengva suprasi, Greise. O šią akimirką neperskaitytos ar pradėtos ir nebaigtos knygos tik sekina tavo energiją, todėl pamiršk jas. Dabar nusiteik surišti visus skubiausius palaidus galus.

Iki tol Greisė nė nenutuokė, kad ją nervina neužbaigti projektai.

– Aš nemoku visko palikti taip, kaip yra.

– Greise, tave nuolat persekios mintis, kad yra neužbaigtų, užmestų ar nepakankamai gerai atliktų darbų, bet tu pati leidiesi tos minties kamuojama. Rinkis, ką gyvenime nori padaryti iki galo. Neleisk, kad dėl nereikšmingų smulkmenų nukentėtų tie dalykai, kurių iš tiesų trokšti. Patikėk, per jėgą ar prievartą užbaigti darbai neatneš pasitenkinimo.

– Bet jeigu jų neužbaigiu... Argi nesijausiu nevykėlė?

– Nesėkmė ne tai, kad negali perskaityti šūsnies knygų, gulinčių prie tavo lovos, o kad neskaitai tų, kurias iš tiesų nori perskaityti. Greise, susitelk į tai, ko iš tiesų nori, antraip nereikšmingi dalykai pasiglemš visą tavo laiką, energiją ir protą. O tikrosios svajonės užges, prislėgtos šių beprasmių prievolių.

– Bet iš kur mano gyvenime atsirado tiek palaidų galų?

Greisė prisiminė, kaip kartą mama pasakė, esą ji, Greisė, nežino, kada liautis kalbėjus.

– Todėl, kad puoselėji tuščius lūkesčius, – atsakė Vėjas. – Neapsikrauk nereikalingais dalykais, kurie tau iš tiesų nerūpi. Atsirink, kuo norėtum domėtis ir su kuo bendrauti.

Greisė suprato, kad Vėjas teisus, bet nenorėjo to pripažinti. Kas norės prisipažinti, kad pats yra savo kančių ir skausmų kaltininkas?

– Greise, būk savimi.

Ji pakėlė galvą.

– Vėjau, kodėl tu čia?

– Kad išmokyčiau tave gyventi. Kad atskleisčiau gyvenimo visatos ritmu paslaptį. Kad papasakočiau apie paros ritmą, potvynių ir atoslūgių ciklus, Mėnulio fazių reikšmę ir metų laikų kaitą. Kita vertus, žinau, kad kol kas neįstengsi suvokti šių energijos modelių. Todėl turime šiek tiek luktelėti ir, pasinaudodami šiandien tau kylančiomis problemomis, pasėti išminties sėklas. Visatoje klaidos ir atsitiktinumai neegzistuoja, taigi kelią mums rodys dabarties akimirkos.

– Hm... – Greisė ėmė pirštais vedžioti per kalendoriuje kavos paliktus apskritimus.

– Taigi, nepirk žurnalo, kuris tik truputį įdomus. Jei gatvėje tau paduos skrajutę, grąžink ją. Greise, kam skaityti tai, kas tavęs visiškai nedomina ir kelia įtampą? Apsispręsk, kurios žinios tau atneš didžiausią gėrį, o visa kita išmesk iš galvos.

– O iš kur man žinoti, kas tas didžiausias gėris?

– Kai iš nesavanaudiškos meilės teiki kokį tik sugebi gėrį kitoms sieloms, nereikšmingi dalykai patys atkrenta. Kol tai taps nesąmoningu veiksmu, teks elgtis taip, kad kiti matytų tavo atsidavimą. Greise, tu gali nuspręsti, ką pasikviesti į savo gyvenimą ir kaip su tuo tvarkytis. Tikrai gali. Neįsileisk informacijos pertekliaus, užgožiančio tikruosius tavo jausmus. Tobulink gebėjimą atsirinkti. Visada klausk savo sielos – tai tau svarbu ar ne.

– Savo sielos?

– Tai tavo esmė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Tavo unikalus ryšys su dangumi.

Greisė kaipmat įsivaizdavo save sveikatingumo kurorte: štai ji su baltu pūkuotu chalatu ir vėsiais agurkų griežinėliais ant vokų, skambant fleitoms Vėjas maldauja jos patyrinėti savo vidinį gyvenimą.

14 Meilė nežinomybei

Po kokių dviejų dešimtmečių Greisė savo vyro paklaus, kodėl jis neįsiklauso į širdyje besiskleidžiančius troškimus. Dailiai nulakuotais nagais suims jį už šeriuoto smakro ir pasakys: „Dirbk su šia sėkla, kuri nori gimti. Nesinervink, nesigailėk ir nesipriešink. Gerbk tai, kas nematoma, ir nepajusi priešinimosi, skausmo bei nepatogumų, įgyvendindamas šią naują idėją.“ Vyras pasakys neįsivaizduojąs, kokia ji buvo paauglystėje. Jis pažinos Greisę, atsidavusią šeimai ir žmonijai, nes nematė ilgo ir vingiuoto kelio, atvedusio ją į jo gyvenimą.

Tačiau dabar tai dar nežinomybė. Kai jai atsiduodi, užplūsta ramybė.

– Tada supranti, kad laikas viską išsprendžia tau nesikišant, – Greisei sakė Vėjas. – Atsiduodi laikui, už tave galingesnei jėgai, ir pasitrauki pati sau iš kelio. Pasitiki dangaus laikrodžiu, visos gyvybės vienybe ir tampi atviru perdavimo kanalu, leidi dievybei per tave tekėti.

– Man nepatinka nežinia, – atšovė Greisė. – Noriu viską žinoti.

– Prisimeni, kaip kartą Abelis papasakojo tau filmo „Lęšių valytojas“ pabaigą ir kaip tada supykai? – paklausė Vėjas.

– Jis išplepėjo tai, ką norėjau pamatyti pati.

– Žinoti, kaip baigiasi filmas dar jo nepažiūrėjus, yra tas pat, kaip žinoti, kaip baigsis tavo gyvenimas. Tokiu atveju manysi, kad visata atėmė iš tavęs gyvenimą.

Vėjo logika Greisei buvo sunkiai suprantama.

– Greise, jei iki smulkmenų numanytum, kaip klostysis tavo gyvenimas, būtų mirtinai nuobodu. Jei iš anksto žinotum mokyklos baigiamųjų egzaminų rezultatus, kuriame universitete studijuosi, kokiame mieste gyvensi ir kiek vaikų turėsi, iš tavęs būtų atimtas džiaugsmas. Kur tada nuotykių dvasia? Tavo gyvenimo kelias vestų tiesiai į Nuobodulio miestą.

– Jei žinočiau, kad viskas galiausiai išeis į gera, išvengčiau daugybės kančių, – viltingai ištarė Greisė.

– Bet gyvenimo tikslas ne toks. Šioje žemėje turime patirti visas emocijas – nuo tariamai gerų iki nepakeliamai blogų. Skausmas – viena iš šių emocijų, bet taip pat ir ekstazė. Mėgindama apsisaugoti atmestum didžiausią dovaną, kokią tau suteikia gyvenimas – patirtį.

Tokios dovanos Greisė nebrangino. Ji nenorėjo daryti klaidų ir kol kas negalėjo pripažinti to kaip neišvengiamybės kelyje į išmintį.

– Tu pati sukeli sau skausmą atsisakydama suvokti, kad nežinomybė yra nuostabi mokytoja. Skausmas leidžia mums suprasti, kad kai kas gyvenime yra negerai, jis skatina keistis. Tu nuolat jauti skausmą, – o tai vienas pagrindinių permainų veiksnių, – tačiau nenori ieškoti problemų sprendimo būdų ir vengi mokymosi patirties, kurią suteikia sielvartas ir liūdesys.

Greisė sukluso.

– Greise, tu ir suklupsi, ir patirsi nesėkmių. Bet taip ir turi būti! Kito kelio nėra. Kuo labiau stengsiesi išvengti nežinomybės ateityje, tuo atkakliau ji persekios tave dabar. Ji kankins tave mintyse ir vers viskuo abejoti.

To buvo jau per daug, ji neįstengė suvokti Vėjo žodžių.

– Sakai, gyvenime reikia klysti ir patirti blogų dalykų?

– Taip, Greise. Gyvenimą reikia gyventi dabarties įvykius apšviečiant savo sielos šviesa. Jei į nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes žvelgtum sielos akimis, tokios patirtys padėtų tau augti ir klestėti. Gyvenimas stumdys tave tol, kol išmoksi atverti sielą kiekvienai prabėgančiai akimirkai.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Sukauptas žinias į knygą suguldęs legendinis bitininkas Amšiejus: mes turime būti bičių tarnais

Daugeliui gamtos mylėtojų puikiai pažįstamas bitininkas Algirdas Amšiejus juokiasi jau sulaukęs...

Paskelbti „Nepatogaus kino“ nugalėtojai, festivalis tęsiasi toliau

Ketvirtadienio vakarą „Nepatogaus kino“ apdovanojimų ceremonijoje buvo paskelbti 15–ojo...

9200 gyvybių per vieną dieną: prisiminti „Didžiąją akciją“ kvies eisena Kaune (2)

Šiemet sukanka 80 metų nuo tragiškų 1941-ųjų, kai Lietuvoje du totalitariniai režimai –...

Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre: ar įmanoma tapti sava tarp svetimų Paryžiuje? (2)

Prieš kelerius metus pasirodė rašytojos ir žurnalistės Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre...

EXPO Dubajuje Lietuvos kultūrą pristato Vilnius City Operos koncertų programa

Didžiausioje pasaulio parodoje, kurioje jau du šimtus metų tautos pristato pasiekimus verslo,...

Top naujienos

Medikai papasakojo, ką dabar mato ligoninėse: skirtumas nuo praėjusios žiemos – akivaizdus

Medikų profsąjungos pasisako už privalomą skiepijimą nuo kovidą visiems dirbantiems kontaktiniu...

Pirkdami tokį turtą, įsigyjate katę maiše: gali tekti nusivilti arba dar blogiau – likti tuščiomis (7)

Dėl didelio lietuvių noro įsigyti būstą ir ribotų vystytojų galimybių jo pasiūlyti, šiandien...

Visą naktį siautėjusi audra dar nesibaigs: tarnybos gavo dešimtis iškvietimų, medžiai virto ant automobilių Kaune iškvietimų daugiausia, Klaipėdoje ribojama laivyba (7)

Per praėjusią parą iki penktadienio šeštos valandos ugniagesiai Lietuvoje 87 kartus vyko šalinti...

Valerijus Morozovas, šeimos gydytojas | D+

Gydytojas Morozovas atsako: kaip sumažinti kraujospūdį

Aukštas kraujospūdis kankina daugybę vyresnio amžiaus žmonių. Kuo toliau, tuo dažniau ši liga...

Bidenas: JAV gintų Taivaną nuo Kinijos

Prezidentas Joe Bidenas ketvirtadienį pareiškė, kad Jungtinės Valstijos gintų Taivaną, jei jį...

Aktorius Alecas Baldwinas filmavime rekvizito ginklu netyčia nušovė operatorę ir sužeidė režisierių (23)

JAV aktorius Alecas Baldwinas rekvizito ginklu netyčia nušovė kino studijos darbuotoją ir...

Rusija perspėja: Europa negaus papildomų dujų be „Nord Stream 2“ (213)

Rusija perspėja, kad nesiruošia siūlyti Europos vartotojams papildomų dujų dabartinei energetikos...

Iki raudonumo aikštėje „užviręs“ Lekavičius: tas epizodas išmušė mane iš vėžių (18)

Lukas Lekavičius retai su kuo veliasi į diskusijas ir paprastai išimties nedaro nė teisėjams....

Banko ekspertas: naujo kelio nepasirinkusios įmonės turės susitaikyti su didesnėmis palūkanomis (6)

„ Verslo požiūrio “ laidoje pradedame naują laidų ciklą. Portale Delfi startavo nauja...

Nebenešiojamus prabangių ženklų drabužius parduodanti Neringa Šiaudikytė: net pasiturinčios moterys ieško nuolaidų (20)

Už Atlanto atlikėjos karjerą ir asmeninę laimę kurianti Neringa Šiaudikytė neabejinga ir...