- Sabine, ar tiesa, kad rašote apie Vilnių? Kodėl Jus sudomino šis miestas?
- Nauja mano knyga, kuri bus išleista jau po kelių savaičių Leipcige, pasakoja apie 1813-tuosius metus ir Napoleono karą su Rusija. Šios sudėtingos situacijos metu atsiranda raitelis iš Vilniaus, kuris padeda prancūzams išsigelbėti nuo pražūties.
- Kalbant apie ankstesnes Jūsų knygas, turbūt daugelis skaitytojų nori sužinoti, kodėl pasirinkote būtent dvyliktą amžių?
- Miestas, kuriame aš gyvenau 25-erius metus – Freiburgas – buvo įkurtas būtent dvyliktame amžiuje. Visi miesto gyventojai – tiek suaugę, tiek vaikai, žino miesto istoriją, žino apie čia veikusias sidabro kasyklas. Aš pagalvojau, kad apie tą laikotarpį galima papasakoti ne tik sausais faktais, bet ir literatūrine forma. Norėjau papasakoti vokiečiams apie jų kilmę. Mokykloje mus daugiausiai mokė apie socializmą ir panašius dalykus, tad žinių apie viduramžius visą laiką trūko.
- Istorijos žanras įpareigoja rasti įvairių šaltinių. Kur ieškojote medžiagos savo knygoms, ar kiekvienai iš jų reikėjo naujų istorinių studijų ir žinių?
- Man buvo labai svarbu remtis tikrais istoriniais faktais. Tai, ką mes žinome apie viduramžius, turėjo būti knygos pagrindas. Prieš rašydama knygą skaičiau daug istorinių pasakojimų apie tų laikų valdovus, žymias asmenybes – apie jų aprangą, papročius, maistą. Tada kreipiausi į istorikus ir uždaviau jiems daug klausimų, į kuriuos neradau atsakymų knygose. Būtina pabrėžti, kad istoriniuose šaltiniuose dažnai pateikiamos prieštaringos žinios ar nuomonės. Tad mes su istorikais ir mokslininkais daug diskutuodavome, kuri versija artimesnė tiesai ir tikslesnė.
Per savo gerbėjus susisiekiau su grupe žmonių, kurie savaitgaliais elgiasi kaip viduramžiais: rengiasi autentiškais rūbais, gamina maistą iš to, ką tuomet buvo galima rasti Vokietijoje. Tokių renginių metu aš pati vilkiu viduramžių laikų suknelę, kurią pasiuvo mano draugė, bet papuošimus padariau pati savo rankomis pagal istorinius pavyzdžius. Suknelės stilius yra tipiškas dvyliktojo amžiaus pabaigai: ryškios spalvos, plačios rankovės, griežtai užvarstyta krūtinė.
- Ar būtina susitapatinti su viduramžių gyventoju, norint rašyti apie tuos, sunkiai mums įsivaizduojamus laikus?
- Man svarbu surasti emocinį kontaktą su vaizduojamais laikais. Aš esu šiuolaikinė moteris, bet vien skaitydama knygas apie 12 amžių negaliu į jį įsijausti. Todėl tokie savaitgaliniai pasibuvimai viduramžiuose ir suknelės nešiojimas labai padeda bendram suvokimui. Pavyzdžiui, suprantu, kad su tokia suknele labai sunku dirbti dėl plačių rankovių, gaminant maistą ant atviros ugnies turiu apgalvoti, kiek reikės malkų norint užvirinti vandenį ir pan. Taip pat aš kreipiausi į specialistus, kurie rekonstravo kalavijų kovas, nes seniausi šaltiniai apie tai yra iš 1300-ųjų. Tokios kovos, žinoma, neatrodo taip, kaip filmuose, kur herojai pusę valandos daužosi ir po to dar sugeba pasikalbėti. Realybėje tai trukdavo vos porą akimirkų.
- Ar rašant knygas Jums nepasitaiko visiško minčių trūkumo dienų? Arba vienas iš personažų atrodo įstumtas į kampą ir nebežinia, ką su juo toliau daryti?
- Kartais, kai nebežinau, kas atsitiks sekančiame puslapyje, ir turiu laiko, grįžtu prie istorinių šaltinių pasisemti naujų idėjų iš jų. O jeigu laiko nebėra, tiesiog prisėdu prie kompiuterio ir mano personažai patys pasako man, ką su jais daryti toliau. Tokia yra rašymo magija. Kartais personažai man pasako, kad nedarytų to, ką aš esu jiems suplanavusi, tad turiu pergalvoti jų istorijas. O kartais, vienas iš jų sako – pažiūrėk, aš svarbus, aš įdomi asmenybė, su manimi gali padaryti tikrai įdomių dalykų.
- Vienas iš mylimiausių personažų – Kristianas buvo numarintas. Kodėl taip nutiko? Jis pats pasiprašė?
- Kristianas gyveno iš tikrųjų, nors mes apie jį žinome tik tiek, kad toks žmogus atvedė naujakurius į Saksoniją, o jo įkurtas kaimas buvo pavadintas Kristiandorfu. Regione yra daug miestelių, pavadintų jų įkūrėjų vardais. Maniškiam Kristianui svarbiausias dalykas yra garbė – jis visada kovoja pirmosiose eilėse, tad tiesiog fiziškai negalėtų išgyventi trisdešimties metų ir penkių knygų. Skaitytojai tuo tikrai nepatikėtų. Aš turėjau leisti Kristianui numirti, man pačiai tai buvo sunku, tačiau jūs pritarsite, kad jo mirtis ginant žmones buvo garbinga.
- Šiomis dienomis Lietuvoje kilo smarkus skandalas dėl gimdymo namuose ir pribuvėjų. Ar jums neatrodo, kad tai kvepia tais pačiais laikais apie kuriuos jūs rašote?
- Negaliu aptarinėti Lietuvos įstatymų, nes jų nežinau. Vokietijoje leidžiama gimdyti namuose –kiekviena nėščia moteris gali rinktis, ar važiuoti gimdyti į ligoninę, ar pasilikti namuose su pribuvėja. Aš pati turiu du vaikus – sūnų ir dukterį, gimdydama rinkausi ligoninę norėdama užsitikrinti būtiną specialią pagalbą, jei tik jos prireiktų. Kitos moterys galvoja kitaip, jos nori būti savo privačioje erdvėje, tad kiekviena turėtų spręsti pati, kas jai pačiai priimtina.
- Ar Jūs pati bendravote su pribuvėjomis rašydama knygas?
- Žinoma, bendravau. Aš turėjau labai daug klausimų joms, taip pat skaičiau daug knygų apie medicinos istoriją. Viduramžiais gimdymas buvo susijęs ne tik su medicina, bet ir su tam tikra magija.
- Grįžtant prie knygų siužeto, pribuvėja Marta regi vizijas, jai nesvetimas minėtas magijos pasaulis. Ar jums pačiai artima aiškiaregystė ir vidinis matymas?
- Reikia pasakyti, kad Marta nėra ragana. Ji tokia pati moteris kaip aš ar bet kuri skaitytoja. Visi mes turime tam tikrų vizijų ar įsivaizdavimų, kas galėtų atsitikti. Tad dėl visko gyvenime reikia spręsti ne tik smegenimis, bet ir širdimi.
- Kalbant apie visus serijos personažus, kuris jų kėlė Jums daugiausiai problemų? Ar buvo sunku su juo bendrauti?
- Sunku pasakyti. Aš myliu juos visus – tiek geruosius, tiek bloguosius, ir stengiuosi būti jiems teisinga. Jie turi savas priežastis, kodėl elgiasi būtent taip, kaip elgiasi.
- Jūsų knygos vizualios ir kinematografiškos. Ar nesulaukėte pasiūlymų nors vieną serijos romaną ekranizuoti?
- Yra žmonių, kurie domisi filmo kūryba. Bet dar neturiu galutinio sprendimo. Aš stengiuosi neskubėti, nes dažnai būna, kad nuostabios knygos ekranizacija nuvilia. Mano leidėjai galvoja, kad reikia palaukti, kol atsiras komanda, kuri iš mano serijos padarys ne gerą, bet puikų filmą. Pažiūrėsim, kada tai atsitiks.
- Po pirmosios knygos sėkmės jūs atsidėjote vien rašytojos darbui. Ar toks darbas labai skiriasi nuo žurnalistikos? Kaip vertinate pasikeitusias pareigas?
- Mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Anksčiau aš uždavinėdavau klausimus žmonėms, o dabar pati esu klausinėjama. Aš tikrai mėgau žurnalistės darbą, bet vienu gyvenimo metu svajonė parašyti knygą tapo stipresnė už viską. Prie pirmos knygos praleidau penkerius metus, nes tuo pat metu vis dar dirbau kaip žurnalistė. Tuomet nutiko begalė dalykų, kurių niekas negalėjo įsivaizduoti – mano, nežinomos autorės, pirmoji knyga iš karto tapo bestseleriu Vokietijoje. Ir tai reiškė, kad aš beveik iš karto galėjau gyventi vien iš kūrybos. Tai gana retas reiškinys Vokietijoje, tad galiu pagrįstai savimi didžiuotis. Galiu tik tikėtis, kad žmonės ir toliau skaitys mano knygas, o aš ir toliau rašysiu, nes turiu dar daug nepapasakotų istorijų.
- Ar tai reiškia, kad serija apie Martą turės dar daugiau tęsinių?
- Serija apie pribuvėją baigiasi penktąja knyga. Vokietijoje daug kas klausia, ar negalėčiau dar ko nors papasakoti apie Martą, bet aš manau, kad būtų nuobodu rašyti apie močiutę. Dabar tyrinėju Napoleono laikus, kuriuose galima atrasti daug naujų dalykų, nes tai ką mes manėme žiną, tebuvo legendos. Dabar prieisime prie to, kas iš tikrųjų atsitiko, o šioje istorijoje yra tikrai daug siurprizų.
- Na, o kaip vyksta rašytojos darbas? Ar yra laisvų dienų nuo kūrybos, nuo minčių? Ar galite taip imti ir skirti savo laiką šeimai negalvodama apie naujus knygos puslapius?
- Aš pradėjau rašyti romanus tuomet, kai mano vaikai jau buvo suaugę ir nebegyveno kartu. Anksčiau tai nebuvo įmanoma, nes į rašymo procesą reikia susikoncentruoti: tyrinėti, įsigilinti į personažų elgseną, galvoti apie pašalinius dalykus, susijusius su šia era. Aš pradedu dirbti devintą ryto ir rašau iki vakaro, o kartais net iki nakties. Taip dirbu keturias ar penkias dienas – kasdien parašau vis daugiau puslapių, o tuomet, kai smegenys ištuštėja, tenka grįžti prie pirmų puslapių ir taisyti arba toliau tyrinėti šaltinius. Per tą laiką vėl susikaupia naujų idėjų tolimesniam siužetui.
Rašydama apie viduramžius, trečdalį laiko skyriau tyrinėjimui, o likusius du trečdalius rašiau bei dirbau su tekstu. Dabar, su naująją tema – 1813-taisiais, 80 procentų laiko skiriu tyrinėjimui ir tik 20 – rašymui. Naujoji knyga turės daugiau nei tūkstantį puslapių, tad galite įsivaizduoti, kad pastarieji metai man buvo tikrai sunkūs – neturėjau atostogų ir nesiilsėjau savaitgaliais. Tačiau aš tikrai labai papasakoti šią naują istoriją savo skaitytojams.
