Ramutė Rachlevičiūtė ragina atsigręžti į esmines kultūros politikos problemas: fabrikas projektų epochoje

Dailėtyrininkė, mokslininkė, daugelio monografijų autorė, dėstanti Vilniaus dailės akademijoje dr. doc. Ramutė Rachlevičiūtė išdrįso į viešumą iškelti jau daug metų neliečiamus klausimus, kuriuos išsprendus būtų galima eiti racionalesniu keliu. Anot jos, finansavimo kultūrai netrūksta, tik lėšos, deja, nukreipiamos ne į tuos dalykus, kurie turi išliekamąją vertę. Kodėl menininkams projekto vykdymui skiriamos individualios stipendijos, jei šie vėliau savo kūrinius parduoda privačioms galerijoms ar užsienio muziejams? Kodėl konkursus laimi menininkai, pasisamdę profesionalius projektų rašytojus? „Yra faktų, verčiančių susimąstyti, kuo gyvename, kas mums svarbu“, – sakė R. Rachlevičiūtė, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) organizuotoje konferencijoje „Kūrėjas visuomenei, kūrėjas ekonomikai“, Nacionalinėje dailės galerijoje, kur buvo aptartos menininko ir meno misijos dedamosios, meno poveikis visuomenei.

Dr. doc. R. Rachlevičiūtė, pristatydama pranešimą tema „Kritikos vaidmuo meno projektų epochoje“ pastebėjo, kad susidariusi situacija yra labai įdomi.

„Visą laiką verkiame, kad nėra pinigų, bet iš tikrųjų, nėra strategijos ir mokėjimo juos išleisti. Atskleisiu tiek, kiek leidžia konfidencialumo dokumentų pasirašymas. Kiek teko dalyvauti Lietuvos kultūros tarybos (LKT) ekspertų taryboje, įvairiose programose – negaliu pasakyti, kad nėra pinigų, net negalėčiau kaltinti LKT. Taryba vykdo savo funkcijas, ekspertai skiria pinigus. Tačiau yra faktų, verčiančių susimąstyti, kuo gyvename, kas mums svarbu. Skandalingas įvykis, kai ekspertai neskyrė pinigų „Baltijos simbolizmo“ parodai, veikusiai Paryžiuje, Orsė muziejuje (visai neseniai). Reikėjo daug triukšmo, daug diplomatinių žingsnių, kad būtų skirtas finansavimas, kad ta paroda įvyktų Lietuvoje. Kitas faktas – ekspertai neskyrė dėmesio M. K. Čiurlionio muziejaus šimtmečio paminėjimui – jokioms parodoms. Iki ko mes susmulkėjome, kaip žemai nusiritome, kad kiekvienas įlindęs į projektą negalime matyti valstybinių interesų?“, – pakibo ore R. Rachlevičiūtės klausimas.

Finansavimo sprendimai išmuša iš vėžių

Dailėtyrininkė neslėpė, kad šitas dalykas ją nemaloniai apstulbino. „Galime skirti finansavimą menkaverčiams, bet naujiems projektams, nes gyvename projektų epochoje. Kuo daugiau projektų, tuo daugiau pinigų, o kokybė... mažai kam rūpimas klausimas – prioritetai prarasti. Tai galima pasakyti apie visus kūrėjus – yra nuvertintas profesionalus darbas. Su socialinėmis misijomis, konjunktūrinėmis temomis mes pasiklystame tarp trijų pušų. Kas kokį gudresnį žodį ar žodžio derinį sugalvos – tai išmuša iš vėžių. Kai žiūri, kur skiriami pinigai, iš visos pagarbos tautodailei ir liaudies menui, negaliu susitaikyti su metai iš metų skiriamoms stipendijoms tam, kuris tašys kažkokį kuolą ar stuobrį. Yra labai mažai talentingų liaudies menininkų. Lygiai taip pat mažai, kaip talentingų profesionalių menininkų, mes turime tai pripažinti“, – atvėrinėjo akis ji.

Ramutė Rachlevičiūtė

„Dvidešimt penkerius metus kovoju su šia tvarka – negalima menininkui šiaip projekto vykdymui skirti individualių stipendijų. Labai smagu, metus ar du gauti pinigus, daryti ką nori, o po to tuos kūrinius parduoti privačioms Lietuvos, Amsterdamo ar Berlyno galerijoms. Kodėl mes švaistome tokius didžiulius pinigus?“

Kaip pastebėjo ekspertė, yra nedidelis procentas tų, kurie gali sukurti ilgalaikį vertingą produktą.

„Negaliu susitaikyti, kai skiriamos stipendijos (ir labai didelės!), kad kažkas metus laiko skobtų skulptūrą. Ir skobk sau laisvalaikiu! Kitas dalykas, jeigu projektas suburia menininkus, bet antraip – amoralu. Toliau – dar gražiau: Vyriausybės ir Kultūros meno premijos irgi skiriamos tautodailininkams, liaudies menininkams. Kas atsitinka? Prarandame prioritetų ir vertybių santykius“, – sakė R. Rachlevičiūtė ir pažymėjo, kad nekalba apie talentingus tautodailininkus ir gerus jų kūrinius.

Dėl šios susidariusios situacijos R. Rachlevičiūtė išreiškė didžiulį nerimą: „Dvidešimt penkerius metus kovoju su šia tvarka – negalima menininkui šiaip projekto vykdymui skirti individualių stipendijų. Pasakysiu, kodėl. Labai smagu metus ar dvejus gauti pinigus, daryti, ką nori, o po to tuos kūrinius parduoti privačioms Lietuvos, Amsterdamo ar Berlyno galerijoms. Kodėl mes švaistome tokius didžiulius pinigus? Kiek buvo siūlyta, bandžiau ieškoti bendraminčių, kad už tuos pinigus garbingai iš menininkų įsigytų kūrinius, kurie eitų į muziejų fondus. Fondai tušti... Per visą Nepriklausomybės laikotarpį į juos patenka vienetiniai, atsitiktiniai kūriniai.“

Muziejų fondai – tušti

Ekspertė atkreipė dėmesį ir į tai, kad stipendijos dažniausiai paskiriamos tiems, kurie kreipiasi į profesionalus, užsiimančius projektų rašymais.

„Pripažinkime, menininkai nemoka rašyti tų projektų, vadinasi, kritikas, kuris iki to laiko kovojo, kad nebūtų aptarnaujantis personalas, pasidaro labai svarbus, šalia kuratoriaus ir vadybininko. Rašo stipendijų projektus, jas gauna tie žmonės, kurių projektai gražiai parašyti. Argi turime skirti tokius didelius pinigus, kad menininkas pasidarytų remontą? Taip dažniausiai būna. O fondai – tušti. Mano idėjos neįmanoma „pramušti“ jau trečią dešimtmetį, kad būtų sudaryta komisija, kuri ateitų pas menininką į dirbtuves ir įsigytų vertingus kūrinius, papildytų fondus“, – siūlė išeitį iš padėties R. Rachlevičiūtė.

Pranešėja taip pat negailėjo kritikos dailėtyrininkams, užsiimantiems „mokslinės produkcijos gaminimu“, kuris, anot jos, tarp dailėtyrininkų jau įgauna groteskiškas formas.

„Fabrikas projektų epochoje. Paimkime žmones, kurie išgarsėjo su vienu vieninteliu straipsniu – septyniolikos puslapių Susanos Sontag esė „Camp“ – vienas svarbiausių dokumentų XX a. antroje pusėje. Nėra ten nei spaudos lankų, nei mokslinio aparato – nereikia tos iliuzijos. Suprantu, daugelis kritikų pasiima mokslinio aparato prietaisus, kad turėtų kažkokį orumą... Nepatinka, kai vyksta eilinės knygos pristatymas, ir prasideda: dr., doc., prof. hab. Gerai, jeigu tai disertacijos gynimas, kai reikia įrodyt kvalifikaciją, bet kam paprastame kultūriniame gyvenime naudoti tas gynybines priemones? Tai rodo kompleksus ir silpnumą. Matau, kad kultūrai ir švietimui (dalyvauju įvairiuose projektuose) yra labai daug pinigų, bet kur jie „nueina“, kaip yra paskirstomi? Sumos didžiulės, jos galėtų būti skiriamos tam, kad menininkai sukurtų ką nors vertinga“, – įsitikinusi R. Rachlevičiūtė.