Praėjusią vasarą Klaipėdos universiteto studentų atliktas turistų srautų Rambyno regioniniame parke tyrimas parodė, kad pirmoje vietoje pagal populiarumą yra Rambyno kalnas, antroje - aštuoniolikos kamienų Raganų eglė Vilkyškių miške, trečioje - baltųjų gandrų kolonija Bitėnų kaime prie Nemuno. Tyrimų duomenimis, per dešimt liepos mėnesio dienų ant Rambyno kalno užkopė 1300 žmonių, o visus Rambyno regioniniame parke lankytinus objektus per tą laikotarpį aplankė beveik 2300 turistų.

Šįmet sukanka 110 metų, kai ant Rambyno kalno pradėti rengti to meto lietuvninkų susiėjimai. Mūsų dienomis ypač daug žmonių ant Rambyno kalno susirenka per Jonines, į trečius metus šalia esančiuose Bitėnuose rengiamą spaudos darbuotojų sueigą Martyno Jankaus muziejuje, kitas šventes. Šį šeštadienį ant Rambyno kalno pirmą kartą vyks festivalio "Muzikinis rugpjūtis pajūryje" teatralizuotas koncertas "Operetinis reviu nuo J. Štrauso iki šiandienos" su garsiais operetės žanro atlikėjais.

Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių - Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo "Birutės" draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Per 1895 metų Jonines ant Rambyno kalno buvo paminėtas šios draugijos veiklos dešimtmetis, žodį šventės dalyviams tarė Jurgis Zauerveinas, Mažosios Lietuvos himno "Lietuvninkai mes esam gimę" autorius. Ir vėliau čia kasmet vykdavo lietuvninkų šventės ir susirinkimai.

Mažosios Lietuvos istorikų teigimu, senovėje Rambyno būta daug aukštesnio, o šiandien likusi tik papėdė kažkada didelio buvusio kalno. Kokio aukščio jis buvęs, tiksliai nežinoma, tačiau viename iš 1867 metų aprašymų nurodoma, kad Rambynas buvęs vos 150 pėdų aukščio. Tad galima manyti, jog po pirmosios kalno griūties 1835 metais jo aukštis siekė 47 metrus. Didelė Rambyno griūtis įvyko ir 1878 metų liepą, kalnas slinkęs ir 1926-ųjų vasarą. Šiandien jo aukštis nuo Nemuno upės horizonto yra 40 metrų.

Pasak istorinių šaltinių, šiose apylinkėse gyveno skalvių gentis. Manoma, kad Rambynas buvo jos centras. Lietuvių kalboje nėra daug žodžių su šaknimi "ramb-" , todėl kai kurie tyrinėtojai yra linkę skalvių gentį priskirti prūsams. Pirmosios žinios apie Rambyną aptinkamos kryžiuočių Lietuvos kelių aprašymuose. Vėliau žinių randama įvairiuose etnografų ar istorikų darbuose, kuriuose dažniausiai sakoma, kad kalnas už Nemuno upės, priešais Ragainę, esąs šventas.

Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad "laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo". O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse. Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo - 15 uolekčių apimties. Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis - kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 metais akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje.

Minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį 1928 metais Mažosios Lietuvos šviesuoliai Martynas Jankus ir Juozas Adomaitis ant Rambyno sumanė pastatyti aukurą. 1939 metais Klaipėdos kraštą užgrobus vokiečiams aukuras buvo nugriautas. Šiandien ant kalno stovi sovietmečiu pastatytas aukuras. Šalia yra dar M. Jankaus ir J. Adomaičio statytojo aukuro viršūnė, kuri ne taip senai buvo surasta Nemuno upės pakrantėje.

1992 metais buvo įkurtas Rambyno regioninis parkas, pats kalnas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą kaip mitologinis objektas. Saugoma teritorija užima 4520 hektarų.

Didėjančio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė jo šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos, pažeistą šlaitą ardė ir gamtos faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą.

2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai.

2003 metais baigti Rambyno kalno eroduojančio šlaito tvarkymo bei apsaugos techninių priemonių įrengimo darbai. Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti įrengti ąžuoliniai laiptai su tarpinėmis ir apžvalgos aikštelėmis.

Šaltinis
Kopijuoti, platinti, skelbti agentūros ELTA informacijas ir fotoinformacijas be raštiško agentūros ELTA sutikimo draudžiama.
ELTA
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją