– Jūs subūrėte Lietuvos teatro dailininkus Lietuvos paviljono pristatymui Prahos kvadrienalėje. Kaip apibūdintumėte dalyvavimo PQ reikšmę Lietuvos scenos menams?
– Prahos kvadrienalė yra pasaulinio masto scenografijos, teatro architektūros, performansų, spektaklių, pranešimų ir knygų leidybos apie scenos menus forumas. Tai, kad šis renginys nuo 1967 metų kas ketverius metus nepertraukiamai vyksta iki šiol, liudija susiformavusią stiprią tradiciją, kurią lydi didelis dėmesys pasirengimui parodai, pristatant visus scenos menų žanrus, išraiškos priemones, tendencijas, naujus vardus, mokyklas. Taip pat siekiama populiarinti ir sustiprinti šią sudėtingą menų sritį – scenografiją, svyruojančią ties dailės ir teatro riba. Įvairių formų pristatymai vienoje vietoje sutelkia teatro kūrėjus, įtvirtina tarpusavio ryšius. Niekur kitur, tik Prahoje, scenografams bei šios srities tyrinėtojams yra suteikiama galimybė susitikti, pasidalinti patirtimi, savo profesinėmis problemomis, gauti naujų, įkvepiančių idėjų ir pasijusti savarankiškais kūrėjais, pranešti apie save, net pelnyti pasaulinį pripažinimą. To labai pasigendame Lietuvoje.
– Ne vienerius metus lankėtės Prahos kvadrienalėje. Kaip ji keičiasi ir kokio dėmesio sulaukia?
– Kiekvieną kartą įsitikinu, koks neišsenkantis scenografijos kūrybinis aruodas. Kiekvieną kartą nustebina PQ organizatoriai siūlydami vis naujas ekspozicijų vietas, dalyviai – naujomis technologijomis, netikėtu konceptualiu dramos kūrinių interpretavimu, fantastine vaizduote kūrybiškai įdarbinant ekspozicijų patalpas, jų interjerus, išradingu žiūrovų įtraukimu.
Kiekvienais metais didėja susidomėjimas scenografijos sritimi, plečiasi ne tik programa, didėja ne tik dalyvių, bet ir lankytojų skaičius. Parodą aplanko žmonės, atvykstantys iš visų pasaulio šalių. Pačiu gražiausiu vasaros metu, birželio mėnesį, dešimčiai dienų pasikeičia visa Praha – kiekvienoje gatvėje, ant tiltų, parkuose, įvairiose miesto aikštėse vyksta teatrinis veiksmas. Tai įtraukia visą miestą. Visa Praha gyvena teatru. Kiekvienas praeivis noriai įsitraukia į spektaklį, pasijunta esąs didžiulėje atviroje scenoje, pasijunta tokiu pat kūrėju, tampa scenografijos bei viso teatro meno gerbėju.
– Šių metų PQ tema – „Retas“. Ji kviečia svarstyti, koks galėtų būti ateities teatras. Kokią ateities teatro viziją pristato Lietuvos paviljonas?
– Retas – labai plati sąvoka. PQ kviečia prisiminti pandemijos laikotarpį, kai teatro praktikai grėsė pavojus tapti retu reiškiniu, ir atgaivinti atmintyje, kokie kūrybiniai sprendimai buvo taikomi šiame kontekste, ką davė ši patirtis. Pastebėjome, kad žmogus judėjo į gamtą, atrado savo krašto grožį, o kartu tą darė ir menas. Lietuvoje išryškėjo tendencija kurti spektaklius gamtoje, atviroje erdvėje, kur žiūrovai gali savarankiškai pasirinkti spektaklio stebėjimo vietą, laikytis atstumų nuo kitų žiūrovų. Ši tendencija nėra nauja Lietuvoje, turime tokių pavyzdžių XX a. pabaigoje, tačiau jie buvo pavieniai. Dabar tai darosi įprastiniu reiškiniu ir ateityje pretenduoja konkuruoti su spektakliais uždarose erdvėse. Tai ir nulėmė žvilgsnio kryptį svarstant apie ateities teatrą – susijusį su lokalia vieta, su gamta, bylojantį apie praeities ir ateities ryšį.
– Koks buvo nacionalinio paviljono kelias?
– Daug metų domiuosi ir tyrinėju šią sritį, dažnai klausiu savęs, kuo aš prisidėjau, kad būtų kitaip? Šį kartą bandžiau suburti komandą, kuri turėtų galimybę kurti tik scenografų draugijoje, siektų vieno tikslo, formuotų idėją, ją tikslintų komandoje, kurtų scenografinį spektaklį, kuriame dalyvautų ir žiūrovas. Patyriau, kaip tai yra sunku, nes kiekvienas menininkas yra asmenybė ir prarasti dalį savęs, peržengti per save prieš savo kolegas yra labai sudėtinga. Todėl teko įgyvendinti sumanymą dviem etapais. Ruošiantis ekspozicijai Prahoje, Lietuvoje buvo parengtos dvi parodos.
Pirmojoje ekspozicijoje „Navigacija“, skirtoje atkreipti dėmesį į scenografijos kūrimo procesą, dalyvavo trys žinomi dailininkai: Irma Balakauskaitė, Artūras Šimonis, Renata Valčik. Tai išskirtiniai menininkai teatre, nes yra režisavę spektaklius, patys organizavo parodas ar kūrė joms architektūrą, anksčiau dalyvavo Prahos kvadrienalėje. Įgyvendinant antrąją parodą „Teatro navigacija. Kas ten“, buvo svarbu suburti kuo daugiau scenografų ir sukurti kompaktišką parodą, nes buvo paskelbta ne tik PQ bendra meninė idėja, bet ir eksponavimo sąlygos, reikalavimai ekspozicijai. Reikalavimas ekspoziciją kurti be sienų, labai nedidelėje atviroje erdvėje, kėlė iššūkį. Tokiam iššūkiui ilgainiui ryžosi šešios, nacionaliniame pavilijone šiais metais ir pristatomos, produktyvios Lietuvos teatro dailininkės, kurių scenografija atitiko ekspozicijos idėją.
– Kuo remiasi šių metų nacionalinio paviljono idėja?
– Vienoje iš PQ tezių skelbiama: „Pagrindinė artėjančios kvadrienalės tema yra menas, kylantis iš idėjų, meninių praktikų, kurios jungia ir palaiko jūsų aplinkos žmogų su vietos dvasia ir unikalia situacija“. Pandemijos laikotarpis, paskatinęs teatrą išeiti į atviras erdves, įrodė, kiek daug tokių tobulų vietų turi Lietuva. Mūsų šalies aplinka yra ypatinga – susijusi su vandeniu, jūra, išskirtiniu kraštovaizdžiu ir tradicijomis. Teatro kūriniai, paremti mitologija, gamtos motyvais, lėmė spektaklių pasirinkimą̨, tačiau formuojant ekspoziciją akcentavome meno ryšio su žiūrovu svarbą, kontakto su meno kūriniu, bendrystės siekį.
Neringos gamtoje vykstantys spektakliai atgaivina senąsias tradicijas, legendas ir žmogaus rūpestį išlikti, išsaugoti savo krašto dvasią. Prie Kuršmarių rodomo išskirtinio Šeiko šokio teatro spektaklio „Laikas nė(e)rimui“ vienas iš motyvų buvo šio krašto simbolis, susijęs su senųjų baltų kultūra. Tai – krikštas. Retas lietuvis yra matęs ir žino apie šį Visatą jungiantį mirties ir gyvenimo ženklą. Teatre ir kine kurianti dailininkė, ekspozicijos architektė Sigita Šimkūnaitė pritaikė šio spektaklio scenografiją ir paviljono ekspozicijai. Vaizdo įrašuose užfiksuotus spektaklius eksponuoja didžiuliuose septyniuose krikštuose, kurie įspūdingai atrodo tiek uždaroje, tiek atviroje erdvėje. Veidrodinis krikštų fasadas ir smėlis, ant kurio jie stovi, skatina žiūrovų dialogą su kūriniu. Žiūrovai gali laisvai rinktis judėjimą erdvėje: ką ir kaip stebėti, kaip ir kiek laiko žiūrėti vaizdo įrašus pro skylutę krikšto kamiene, kaip užmegzti kontaktą̨ su meno kūriniu, jį pratęsti, paliekant savo pėdsakus smėlyje, atsispindint dinamiškai išdėstytose veidrodinėse plokštumose. Taip pratęsiamos ir įtvirtinamos viso projekto laikotarpiu vykdytos orientyrų paieškos, siekiant išsiaiškinti, kaip sugrąžinti bendrystę, gyvą ryšį tarp žmonių, tarp žmogaus ir meno kūrinio, siekiant atrasti kūrybinę bendrystę, siekiant komandinio kūrybinio polėkio, kuris šiuolaikinio teatro praktikoje yra įvardintas navigacija. Judant į nežinomybės kupiną ateitį visada kyla klausimas: kas ten? Taip ir atsirado PQ nacionalinės ekspozicijos pavadinimas „Teatro navigacija. Kas ten?“
Kalbant apie ateitį, krikšto ženklas puikiai atspindi mūsų siekius įveikti susvetimėjimą, susiskaldymą, susipriešinimą, išsaugoti žmoniją ir atmintį, taikiai sujungti praeitį, dabartį ir ateitį, priminti, kad visi tampame lygūs prieš mirtį, nes krikštas, pirmiausia yra antkapinis paminklas.
– Dažniausiai ruošiantis šalies prisistatymui tokio pobūdžio renginiuose, yra kuriami nauji meno kūriniai. PQ bus pristatomi kelių autorių darbai. Kuo unikalios ekspozicijoje pristatomos menininkės ir jų kūryba?
– Kuriant parodą, kaip ir spektaklio kūrimo procese, dirbant komandoje, diskutuojant ir svarstant pasiūlymų įvairovę, dėka menininkių išradingumo, mąslumo ir talento prisitaikyti pavyko atrasti raktą. Visos šešios ekspozicijos kūrėjos – Neringa Keršulytė, Laura Luišaitytė, Julija Skuratova, Sigita Šimkūnaitė, Barbora Šulniūtė ir Birutė Ukrinaitė – yra pripažintos teatro dailininkės. Nors jos turi skirtingas darbo teatre patirtis, skirtingą individualų stilių, kuria skirtinguose teatruose ir dirba su skirtinga medžiaga, visgi bendrai pasižymi ypatingu produktyvumu, atsakomybe ir išradingumu. Ir įdomu, kad visai nenumatytai, susirinko moteriška komanda, kuri iš dalies byloja apie scenografijos kaip vyriškos profesijos suvokimo kaitą.
– Paviljone pristatoma šokio, operos, dramos ir lėlių spektakliams sukurta scenografija. Kodėl svarbu pristatyti darbus, sukurtus įvairiems žanrams?
– Labai svarbu parodyti, kad mūsų teatras yra stiprus visose srityse – tiek žanrų ir formų prasme, tiek buvimu įvairiu ir atviru skirtingam žiūrovų ratui. Norima akcentuoti, kad Lietuvos teatras vaduojasi iš hierarchijos varžtų, kuomet ilgą laiką buvo vertinami tik didžiojoje scenoje sukurti didelio formato kūriniai arba tik išrankiam suaugusiam žiūrovui skirti darbai. Tai buvo vienas iš motyvų formuojant ekspozicijos pagrindą. Tačiau laikėmės ir Prahos kvadrienalės organizatorių reikalavimo rodyti tik pastaraisiais metais pastatytų spektaklių scenografiją. Taip jau sutapo, kad pavilijone pristatomas Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Apie pasaulį“, kuris šiemet pelnė „Auksinį scenos kryžių“ objektų ir lėlių spektaklio kategorijoje, o Sigita Šimkūnaitė šiuose apdovanojimuose buvo įvertinta už geriausią scenografiją. Džiaugiuosi, šiais kūrėjų laimėjimais, kurie lyg patvirtina jau anksčiau sukomplektuotos nacionalinio paviljono ekspozicijos kokybę, kad tikrai vežame tai, ką turime geriausio. Be abejo, daug lėmė tema, sąsajos su gamta, įvertinimas praeities, iš kurios pasisemiame stiprybės ir statome ateitį.
– Lietuvos paviljone scenografių kūryba bus pristatoma spektaklių vaizdo įrašuose. Kaip žiūrėdamas įrašą PQ lankytojas galės pamatyti ir įvertinti visą spektaklio vaizdą?
– Žinoma, vaizdo įrašas, juolab trumpas, niekada neprilygs originaliam teatro kūriniui, kuris vyksta dabarties laike. Tačiau vaizdo įrašas yra vienas iš būdų įamžinti teatro kūrinį, palikti jį ateities kartoms, tuo pačiu ir alternatyva teatrui, kai ypatingos sąlygos yra nepalankios teatrui reikštis scenoje, uždarose erdvėse. Pandemijos laikotarpis įrodė, kaip teatre buvo bandoma įvairiomis priemonėmis išsaugoti teatro meną, susisiekti su žiūrovu, siūlant nufilmuotą spektaklį, net kuriant spektaklį-filmą, kaip tai įvyko su Vilniaus mažojo teatro spektakliu „Scilė nori būti žmogumi“. Tad ateities teatro keliai yra nežinomi, tačiau priemonių yra įvairių. Scenografija – viena iš jų, kai galimi tik scenografijos būdu kuriami spektakliai, kaip tai vyko XVIII a., kai buvo rašomi dramos kūriniai tokiems negyviems atlikėjams, kurie „vaidino“ skambant muzikai. O gal net tokia scenografija, kurios dalimi taps žiūrovas, kaip buvo bandyta padaryti „Meno alchemijos“ ir „Meno ir mokslo laboratorijos“ spektaklyje „Vegetacinė būklė“. Reginys visada labiau traukė žmogų nei kalba, juolab, kad scenografija, kaip šokis ar muzika, yra universali ir scenoje ji pirmiausia pastebima, pirmiausia išryškina užkoduotą spektaklio idėją ir vaizdingai padeda ją išnarplioti.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje susiformavo tokia praktika, kad dalyvavimas PQ yra pačių kūrėjų „reikalas“, jie patys turi inicijuoti paviljono pristatymą? Juk, pavyzdžiui, dalyvavimui Venecijos bienalėje yra skelbiami atskiri konkursai, sukurti finansavimo mechanizmai.
– Lietuvos teatras turi kuo didžiuotis – čia dirba labai ryškios, kūrybingos teatro dailės asmenybės, tačiau pastebimas ir vieningumo trūkumas, kuris kartais gali pakišti koją. Šią nepagrindinę teatro meno sritį pažinti ir įvertinti iš paskirų spektaklių yra sunku, todėl vėl tenka grįžti prie parodų praktikos, kurių dėka atsiranda dėmesys konkrečiai dailės sričiai, gyvenančiai ir geriausiai atsiskleidžiančiai teatro scenoje. Tačiau žinome, kad vienas balsas yra rečiau išgirstamas nei grupės. Solidarumas, savo srities įvertinimas, visų galimybių pasirodyti išnaudojimas, dailininkų pagarba vieni kitiems labai prisideda prie viešo pripažinimo ir vertinimo.
Manau, kad prie tokios šiandieninės nepripažinimo situacijos prisideda daug faktorių ir šiuo atveju tai tiesiogiai susiję su dalyvavimu parodoje. Praradus įgūdžius formuoti parodas Lietuvoje, sudėtinga staiga juos įgauti vieną kartą per ketverius metus. Kadangi Lietuvoje scenografijos parodos vyksta itin retai, prarandamas gebėjimas formuoti bendrą viziją, skirti dėmesį bendrai ekspozicijai, jos idėjai, o ne paskiriems darbams ar asmenybėms. Daug metų Lietuvos nacionalinė ekspozicija, dalyvaudama Prahos kvadrienalėje, susilaukdavo būtent tokių pastabų. Gal todėl neliko pasitikėjimo šia sritimi, tad ir konkursų bei finansavimo?
Formuojant ekspoziciją patyrėme, kaip svarbu turėti profesionaliai dirbančią instituciją, kuri įdėmiai seka įvykius, koordinuoja veiksmus, nuolat palaiko ryšius su PQ organizatoriais. Ja tapo LDS galerija „Arka“. Jei ne šios galerijos vadovė Evelina Januškaitė ir koordinatorė Monika Valatkaitė, Prahos kvadrienalę pasiekti būtų dar sudėtingiau, žymiai mažiau galimybių išeiti į viešumą, skleisti žinią apie pasirengimą PQ ir dalyvavimą joje. Taip pat nebūtų galimybės dalyvauti PQ, jei nebūtume gavę dalinio finansavimo iš Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės.
– Ar teatro dailininkų darbas yra pakankamai vertinamas?
– Vaizdas yra vienas universaliausių žmogaus informacijos šaltinių, bet spektaklyje jis ne visada yra pastebimas ir įvertinamas. Dažnai tenka girdėti, kad scenoje yra svarbiausias atlikėjas, veiksmas, istorija, o šviesos, videografija, daiktinė aplinka, net apranga ir muzika yra tik fonas, tad jų gali ir nebūti. Manau, kad dėl tokio manymo nukenčia bendras supratimas apie teatro meną, todėl kiekviena scenos meno sritis turėtų susirūpinti savo pačios išlikimu, scenografijos kaip dailės srities būtinybės teatre. Kadangi Lietuvoje yra nutrūkusios teatro dailininkų bendrystės gijos ir seniai nevyksta bendros parodos, teatro tyrinėtojams nėra galimybės skirti daugiau dėmesio šiai sričiai, neatsiranda besidominčių, besirūpinančių, apie šią sritį kalbančių ir ją garsinančių teoretikų. Mano nuomone, pakitus tokiai situacijai sustiprėtų šios srities autoritetas, Lietuvos scenos menas turėtų dar vieną progą kalbėti, pranešti apie save, didžiuotis savimi. Tikėkimės, kad pastarųjų metų įdirbis rengiant scenografijos parodas, dalyvavimas Prahos kvadrienalėje prie to prisidės.
