Spektaklis yra išskirtinis tuo, kad tai ne tik lietuviškos pasaulėjautos gairėmis ekologinę tematiką apgaubiantis kūrinys, bet ir kūrinio, pagal kurį statomas spektaklis, autorė yra Nacionalinės premijos laureatė Jurga Ivanauskaitė.
Turbūt ne visi žino, kad pripažinta Lietuvos rašytoja kūrė ir vaikams.
„Stebuklingą spanguolę“ J. Ivanauskaitė parašė pačioje savo kūrybos pusiaukelėje. Visą savo gyvenimą pasaulio ir žmogaus gelmės ieškojusi rašytoja pokalbio su žmogaus ir pasaulio amžinąją paslaptimi akimirkas paliko ir vaikams, jiems skirtoje kūryboje.
Nuostabos ir susimąstymo akimirkas J. Ivanauskaitė sugebėjo perteikti jausmingu, drąsiu, mūsų pojūčius pasiekusiu žodžiu. „Stebuklinga spanguolė“ yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip žodis gali talpinti savyje kūną – jaučiantį, lytintį, kvėpuojantį, regintį pačius keisčiausius, pačių smulkiausių pasaulio dalelių santykius, kurie persipina ir būdami kartu sukuria poetinio pokalbio su pasauliu akimirkas.
„Stebuklingoje spanguolėje“ kalba gamta, ji kreipiasi į žmogų – vaiką, ir atranda jo dar savęs beieškančioje, žinojimo nesugadintoje sieloje didžiausią jautrumą ir galimybę nustebti jį supančiai aplinkai. Atrodo žmogus savęs ieškojimo kelyje atranda niekada jį nepaliekantį, o gal net pačios gamtos arba prigimties apsaugotą, jame glūdintį vaiką.
„Stebuklingos spanguolės“ pagrindinis herojus Algiukas yra šiek tiek pačioje J. Ivanauskaitėje glūdintis vaikas, kuris net sunkiausiomis rašytojos gyvenimo akimirkomis suteikė jai to gerąja prasme naivaus žvilgsnio į pasaulį.
Šiame nepaprastame naivume stebuklai atsiveria žmogui, o pats pasaulis tampa žmogaus neišsemiamu stebuklu arba dovana. Spektaklyje „Stebuklinga spanguolė“ „Raganiukės teatras“ perduoda J. Ivanauskaitės talentą vaikams. „Stebuklingoje spanguolėje“ kalbama apie pažinimą kaip apie dovaną, kurią gauna ne bet kas, bet tas, kieno rankos žemę liečia jautriai, žvilgsnis keliauna horizontu ilgai, kūnas įkvėpia oro iš aukštai ir juo dalinasi su tuo, kam saulės spinduliai reikalingiausi.
Kūrinyje kalbama apie draugystę tarp žmogaus ir gamtos. Draugystei arba buvimui kartu reikalingas pokalbis, gebėjimas matyti vienas kitą, todėl gamta kūrinyje yra sužmoginama, o žmogus sugamtinamas. Ir čia nėra nieko nepaprasto, juk ta pati kalba mus išskaido į žmones, augalus, gyvūnus...ir ta pati kalba kūrėjo rankose jungia tai, ką yra išskaidžiusi. Taip „Stebuklingoje spanguolėje“ pasirodo ir prašneka keisčiausi, fantastiniai gamtos veikėjai.
Nematomas gamtos kuždesys įgyja regimą kūną, girdimą balsą paukščių sparnais, gėlių vainikais pasipuošusiuose veikėjuose. Jie gyvena kvepiančių čiobrelių kilimais apklotose pilyse, vėjuotame gamtos būtybių balse ir svarbiausia Lietuvos rubinais – spanguolėmis, nusėtame raiste. Spanguolė J. Ivanauskaitės kūrinyje yra Lietuvos gamtinę pasaulėjautą simbolizuojanti uoga.
Ši uoga yra taip pat dovana, o jos istorija nusidriekia link senojo lietuviško pasakojimo, pagoniškos atminties. Tai pasakojimas apie dangumi skriejančių laumių pažertus rubininius karolius žemei, iš kurių išdygo spanguolės – švariausios Lietuvos uogos. Dangaus dovanotos spanguolės, savotiškos žemės žvaigždės, žėri tik ten, kur vanduo, žemė, žolė dalinasi savo galiomis.
Šios galios maitina spanguoles, o spanguolės joms atsidėkodamos kuria stebuklus žmogaus kūne – stiprina jį ir saugo nuo žalingos aplinkos. Simboliai kuria nekasdienius pasaulio ryšius, parodo dangišką žemės prigimtį, leidžia geriau suprasti, kodėl dangus byloja žmogui apie jo dvasią, o žemė rūpinasi ta dvasia. Žemė primena žmogui, kad gamta yra daugiau, nei maistas, pastogė arba kalbant šiuolaikine kalba – vartojimas, o laumės prižiūri savo rubinus, primena žmogui apie saiką gamtos atžvilgiu. Šiuolaikinė ekologinė tematika J. Ivanauskaitės kūrinyje atsiskleidžia iš lietuviškos pasaulėjautos.
Spanguolė kūrinyje yra visur, ji atveria ir užbaigia jo siužetą. Paragavęs stebuklingos spanguolės kūrinio pagrindinis herojus Algiukas pakliūna į Lietuvos motinos gamtos karalystę, kurioje sutinka žvėrių, paukščių, augalų, vėjo, vandens, ugnies galiomis apdovanotus personažus. Fantastiniai pasakos personažai, netikėtas jais apipintos erdvės ir laiko šokis sukuria pasakos pasaulį, išlaisvinantį vaiko vaizduotę ir sukuriantį kitą tikrovės dimensiją – gelmę. Kūrinys yra šiuolaikiškas, nes be minėtos lietuviškos pasaulėjautos ir ekologinės tematikos, jame atsiskleidžia ir savotiškas autorės dialogas su kitais taikos, pagarbos gamtai šaukliais – Dž. Lennonu, L. Carrollu.
„Stebuklingoje spanguolėje“ pasirodo L. Carrollo Alisą iš Stebuklų šalies primenanti, lietuviškos gamtos drabužiais apsivilkusi veikėja, o taikos muziką groja Dž. Lennoną atspindintis fantastinis herojus. Taigi „Stebuklinga spanguolė“ yra gamtos žodis ne tik Lietuvos vaikui, bet ir Lietuvos gamtos žodis tiems, kas nėra abejingas gamtai, buvimo ir kūrimo kartu vertybėms.
Kaip buvo minėta, J. Ivanauskaitės kūryba vaikams yra kur kas mažiau žinoma, nei jos suaugusiųjų auditorijai parašytos knygos. Šiai estetiškai ir tematiškai turtingai pasakai tiesia ranką teatras ir neatsitiktinai. „Stebuklingos spanguolės“ alegorinė, simbolinė kalba yra tarsi tapyba žodžiais, talpinančiais savyje į skonį, garsą, lytėjimą, kvapą pereinantį juslumą. Šiam pasakos daugiasluoksniškumui garsą suteiks teatras, kurio rankos rodos pati pasaka jau laukė senai.
