– Jūsų pirmoji darbo vieta – teatras, kuriam atidavėte aštuonerius metus. Dažnai sakoma, kad iš teatro išeiti labai sunku, tad kas įvyko, kad palikote šią darbovietę ir kaip atradote fotografavimą?
– Dirbau Charkovo jaunojo žiūrovo teatre. Sovietiniais metais jis buvo tikrai avangardinis. Jauni režisieriai jau tuomet statė roko operas. Pradėjau teatre dirbti šviesos dailininku, mane iš karto išsiuntė mokytis į teatrinį institutą. Dirbau teatre ir mokiausi Kijeve. Būtent ten pamačiau Panevėžio dramos teatro spektaklius. Žavėjausi aktoriumi Donatu Banioniu ir režisieriaus Juozo Miltinio darbais. Jis jau tada buvo legenda. Mums tuomet panevėžiečių teatras buvo vakarų vakarai. Visa Ukraina nuo šių gastrolių buvo sujaudinta.
Pasikeitė vyriausiasis režisierius, neradau bendros kalbos, be to supratau, kad teatrinėje karjeroje pasiekiau lubas, kad nebėra kur kilti. Charkove veikė visoje Sovietų Sąjungoje pripažinta meninės fotografijos mokykla. Turėjau ne vieną pažįstamą fotografą, jie man darė didelę įtaką. Dar teatre pradėjau daryti fotografinius „buterbrodus“ – kadrą ant kadro, taip gimė ciklai. Nusprendžiau tapti geru fotografu ir nuėjau pameistriu į dirbtuves, kuriose buvo gaminamos komunistinės vaizdinės lauko reklamos. Ten buvo puikios techninės sąlygos: naujausia aparatūra, spausdinimo įranga, puiki fotografavimo technika. Ten daug fotografavau ir tapau fotografu. Tai jau darau daugiau nei trisdešimt metų.
Fotografija – gyvenimo būdas
– Vieni sako, kad fotografu reikia gimti, kiti – galima fotografuoti, o ką jūs sakote savo studentams?
– Sakau, kad tai gyvenimo būdas, kad tuo reikia gyventi. Vienas didžiausių pasaulio fotografų, patenkantis į geriausiųjų dešimtuką Borisas Michailovas yra mano mokytojas ir draugas, kažkada plėšydavo mano nuotraukas ir sakydavo, kad niekada nebūsiu geras fotografas. Jis sakydavo, kad nieko nesuprantu fotografijoje, kad kuo greičiau mesčiau šį užsiėmimą. Tai mane stimuliavo, stengiausi daryti geresnes fotografijas. Ir vieną dieną Borisas pasakė, kad atėjo laikas parodyti mano darbus pasauliui.
Tuomet jau vėrėsi Sovietų Sąjungos geležinės sienos, buvo galima drąsiau važinėti po užsienio šalis. Sovietinis menas tapo geidžiamu: apie jį rašė kritikai, galerijos ir kolekcininkai pradėjo supirkinėti darbus. Didelės įtakos turėjo 1987-1988 metais į SSRS atvažiavusi čekų kritikė Dannela Mraskova. Ji sudarė sovietinių fotografų albumą, kuriame publikuojamos ir lietuvių fotografijos. Albumas išleistas Londone, ir tai vienintelė fotografijos knyga, perleista net dešimt kartų. Su Dannela susipažinau ir ji pakvietė surengti parodą Prahoje. Dar po metų ji pakvietė dėstytojauti. Taip prasidėjo mano tarptautinė karjera. Kai buvau pripažintas pasaulyje, mane pradėjo pripažinti ir Ukrainoje. (Juokiasi.)
Karo metu menas – ginklas
– Kokia dabar Ukrainos fotografija? Kaip menas reaguoja į politinius sukrėtimus?
– Ir fotografija, ir visas profesionalus menas tik stiprėja. Fotografija turi neblogas pozicijas pasauliniame kontekste. Visuomet norėjau, kad mano studentai būtų matomi, to norėjo ir mano mokytojai. Daug važinėju po pasaulį, skaitau paskaitas apie jaunąją fotografų kartą, stengiuosi, kad jaunimą kviestųsi užsienio šalys. Reikia, kad jaunimas pamatytų Europą ir tvirtai įkvėptų jos oro.
– O koks Ukrainos valdžios požiūris į kultūrą?
– Beveik jokio. Ji bando išlaikyti muziejus, finansuoja teatrus. Nors tai daro. Bet jokio dėmesio nei fotografijai, nei dailei. Turėjau konfliktą su ministru, gal labiau „dialogą“ spaudoje. Buvau pripažintas geriausiu pasaulyje konceptualios fotografijos kūrėju – tai fotografijos „Oskaras“, kuris teikiamas Londone. O mūsų kultūros ministras neatvažiavo, nors buvo labai daug nominantų, kuriuos atlydėjo pasiuntiniai. Ukraina nieko neatsiuntė. Vienas jaunas žurnalistas priėjo prie manęs ir klausia: Charkovas – tai Lenkija? Pasakiau, kad neduosiu jam interviu, nes jam jis nepasiruošęs. Ir tai ne to žurnalisto kaltė, o vyriausybės, kuri turi pristatyti Ukrainą pasauliui.
Vėl vyksta prestižinis festivalis, vėl Kultūros ministerijos atstovų nėra, man atsako: vyksta karas, gal nereikia mums užsienio konkursuose dalyvauti. Atsakiau, kad kaip tik reikia, kai vyksta karas. Nes menas – mūsų ginklas. Po šių savo žodžių sulaukiau Kultūros ministerijos garbės rašto. (Kvatoja.)
Su pavydu žiūriu į Lietuvos valdžios dėmesį fotografijai. Vien Šiaulių fotografijos muziejus koks įspūdingas, juk jis ne už privačias, o už valstybės lėšas rekonstruotas. Jei sutiksiu jūsų kultūros ministrą, nusilenksiu už dėmesį fotografijai. Jau sovietiniais metais lietuviška fotografija žavėjo mus, kokie albumai buvo leidžiami! Mums iki to dar labai, labai toli.
Sukrečiantys ciklai
– Žiūrėjau jūsų ciklus. Vienas baisiausių – holodamoro tematika. Kai ant senų iš alkio mirusių žmonių nuotraukas retušavote, „įdėjote“ akis. Nebijote šios temos, juk ciklas atsirado dar esant SSRS?
– Tai, ką darėme, visuomet buvo rizika. Apnuogintas kūnas buvo laikomas pornografija. Kartą sumontavau, kad mergaitei už krūties laiko Leninas. Mane kvietė KGB. Buvau labai išsigandęs.
O holodamoras domino, juolab kad tuomet tik pradėta apie jį kalbėti. Mane pasiekė nelegali knyga apie holodamoro įvykius. Knyga buvo atspausdinta mašinėle. Pavadinau ciklą „Fantomai iš 30-ųjų“. Ačiūdie, dėl šio ciklo neturėjau jokių nemalonumų.
– Kada sugalvojote techniką kadras ant kadro?
– Viskas iš Charkovo fotografijos mokyklos. Nelabai gerai mokėjau nuotraukas spausdinti ir ryškinti juosteles. Tad ėmiau eksperimentuoti. Pirmasis Charkovo mokykloje pradėjau naudoti archyvinius ir naujus kadrus. Archyviniai kadrai buvo iš Felikso Dzeržinskio gamyklos, kuri gamindavo fotoaparatus, o pats fabrikas įsikūrė buvusioje nepilnamečių kolonijoje. Ne vienas fabriko darbuotojas buvęs šios kolonijos auklėtinis, vadinamasis „besprizornikas“.
Londone pristačiau ciklą, kuriame sovietinės spaudos propagandinės nuotraukos, sujungtos su andergraundiniais paveikslėliais. Sukėliau andergraundinio ir sovietinio meno dialogą. Šiuolaikinis menas pirmiausia yra tyrinėjimai. Man patinka tyrinėti archyvinius kadrus, juos sieti su dabartimi, tai žiūrovui patinka.
Darbus perka investicijai
– Jūsų darbus perka Italijos, Rusijos, JAV ir kitų šalių galerijos ir kolekcininkai. Koks jūsų darbų rinkėjas, nes bent jau pats neįsivaizduoju jūsų darbo, kabančio valgomajame?
– Pirmiausia nemanau, kad mano darbai jiems patinka. Darbai perkami, nes mano vardas gerai „užsuktas“ ir fotografijos – geras pinigų investavimas. Darbus perka muziejai, kurie žino, kas yra šiuolaikinis menas, perka ir bankai kaip investiciją. Yra toks posakis: „paveiksliukas laiko sieną ar ne?“ Tad mano paveikslų namuose kabinti negalima, nes jie rūstūs, neretai negražūs. Mano darbai neturi būtinai patikti.
Menininkas visuomet turi mokytis ir kurti nauja. Žiūrovas turi išmokti žiūrėti. Gaila, bet suprantančių žiūrovų yra labai maža, daug apsimeta, kad supranta. Reikia perskaityti semantiką, kurią sukuriu ir perteikiu. Meną reikia iššifruoti, tai galvosūkis žiūrovui.
– Ir pabaigai, sakote, kad Ukrainos jaunimui reikia pamatyti pasaulį, bet ar neatsitiks taip, kad jaunimas masiškai išvyks, jei Ukraina taps Europos Sąjungos (ES) nare?
– Jei kada Ukraina taps ES nare, tai išvažiuos talentingas jaunimas. Darbo rankų Europoje jau ir taip privažiavo iš naujųjų narių. Mano studentai, nors ir patriotiškai nusiteikę, kalba keliomis kalbomis, tad jokių problemų jiems asimiliuotis Europoje nėra. Bet ne visi gali ilgai gyventi užsienyje. Dešimtis kartų galėjau pasilikti svečioje šalyje, bet tėvynė traukia. Tėvynės ilgesio jausmą ypač turi ukrainiečiai ir jūs, lietuviai.
