aA
Romas Daugirdas – senas lietuvių poezijos kareivis, ištikimai tarnaujantis savajam žanrui, ne pirmą kartą atsiskleidžia ir kaip puikus pasakotojas, išsaugojęs gerą atmintį arba turintis lakią fantaziją, arba ir viena, ir kita. DELFI publikuoja keletą ištraukų iš R. Daugirdo naujausios knygos „Rūke įšalusios dulkės“.
R. Daugirdas
© D. Kasčiūnaitės nuotr.

R. Daugirdo „Rūke įšalusios dulkės“ suartina eseistikos, dienoraščių, atsiminimų, smulkiosios prozos žanrus, dabartį ir praeitį, atvirai emocingą pasaulio matymą ir ironiją kaip galimybę gintis nuo absurdo.

Tabūnas

Mano laikais buvo trys elitinės mokyklos: Salomeika, A. Vienuolio (arba Vienuolynas) ir 23-oji. Visos bazavosi centre ar senamiesty, tad mes – tų mokyklų vyresniųjų klasių moksleiviai – daugiausiai ir bendravom tarpusavyje. Kalbėjom dviem žargonais – brodo ir man artimesniu – senamiesčio, kuris neturėjo įsimenančio pavadinimo.

(Salomeikoj mokėsi nemažai funkcionierių atžalų, plius sustiprinta anglų kalba. Vienuolynas didžiavosi matematiniu profiliu. 23-oji tarsi niekuo ypatingai nepasižymėjo, bet iš ten daugiausia draugų patraukė į menus.)

Gal dešimtoje klasėje mūsų bendravimas subrandino ir neformalų žiedą – grupę, išdidžiai pasivadinusią Tabūnu. Ši grupė išsiskyrė dviem savybėm: totaline panieka karjeriniams siekiams ir tuo, kad nuolat sėdėjo „Tauro rage“ prie alaus bokalo. Buvau jos nariu ir aš, bet labai neilgai, nes niekad per daug nesižavėjau alumi.

Salomeikoj mokėsi nemažai funkcionierių atžalų, plius sustiprinta anglų kalba. Vienuolynas didžiavosi matematiniu profiliu. 23-oji tarsi niekuo ypatingai nepasižymėjo, bet iš ten daugiausia draugų patraukė į menus.
Ištrauka iš R. Daugirdo knygos „Rūke įšalusios dulkės“

Vyrukai ten prakiurksojo apie dvidešimt metų, nors dauguma per neilgas pertraukas tarp alaus gėrimo ir moterų verbavimo baigė aukštuosius. Jie sugebėjo net dirbti. Baseinų prižiūrėtojais, budėtojais, sargais ir t. t. Dažniausiai – naktį, kad darbas netrukdytų mylimiausiam užsiėmimui.

Po Atgimimo ryžtingai atsiplėšė nuo baro plokštumos ir metėsi į verslą. Ir, kaip nebūtų keista, – beveik visiems pasisekė. Kiekvienas bankrutavo maždaug po tris kartus, bet vis tiek prasimušė.
Dabar, kai juos sutinku, atrodo kiek prigesę. Kaip patys sako, prikaupė pinigų sau, savo vaikams ir anūkams. O verslas taip ir netapo azartišku žaidimu.

„Pochuizmo“ poza prarado gaivų konflikto su aplinka šaltinį. Tačiau nauji drabužiai nebelimpa prie kūno. Oda išblyško nuo ilgamečio pavėsio ir nebegali tarnauti kaip skydas. Net ginantis nuo artėjančių sutemų šalčio.

Romas su močiute
Romas su močiute
© Asm. arch nuotr.

Vaisiai

Prieš užmiegant aš kartais prašydavau močiutės, kad pasektų ne pasaką, bet papasakotų apie egzotiškus užjūrio vaisius. Mat prieš karą ji turėjo keletą vaisių ir daržovių parduotuvių. O gyveno Klaipėdoj, tad šių gėrybių tiekimas laivais buvo paprastesnis nei į kitus Lietuvos miestus.

Daugelio apibūdintų vaisių net nebeprisimenu. Jie tarsi išplaukė iš rūko jau po Atgimimo. Kažkodėl įsidėmėjau kivius, kažkuo primenančius agrastus. Mėginau juos įsivaizduoti, bet nelabai sėkmingai. Kai pirmą kartą paragavau, skonis pranoko visus lūkesčius. O kitų egzotiškų vaisių taip ir neprisijaukinau. Kaip ryklio ar kengūros mėsos.

Štai valgai obuolį ir vis tiek, kad ir nenoromis, pagalvoji apie pažinimą. Ypač tada, kai saulėlydžio prietemoj vis sunkiau įžvelgti žemės traukos paveiktus žmonių ir daiktų kontūrus.
Jie gulasi ant horizonto linijos, lyg ant peilio, ir pamažu sudyla.
Ištrauka iš R. Daugirdo knygos „Rūke įšalusios dulkės“

Gal ilgametis rūkymas negrįžtamai atbukino skonio receptorius? O gal nuo vaikystės įprasti vaisiai per daug stipriai apaugo kultūros mitologija?

Štai valgai obuolį ir vis tiek, kad ir nenoromis, pagalvoji apie pažinimą. Ypač tada, kai saulėlydžio prietemoj vis sunkiau įžvelgti žemės traukos paveiktus žmonių ir daiktų kontūrus.
Jie gulasi ant horizonto linijos, lyg ant peilio, ir pamažu sudyla.

Orientacijos sportas

Mano mokykloje buvo labai populiarus orientacijos sportas. Dalis klasiokų tapo Lietuvos čempionais ir net susilaukė sėkmės už šalies ribų.

Kiekvieną pavasarį geografijos mokytojas – didžiausias šio sporto fanatikas – rengdavo mokyklos orientacijos varžybas priemiesčių miškuose. Ten privalėjo dalyvauti dauguma vyresniųjų klasių mokinių. Akcija trukdavo visą savaitgalį.

Mes varžybomis neapsiribodavome. Pasirūpindavom ir pigaus vyno atsargom. Bet kartą neapskaičiavom savo jėgų. Kiek padauginom. O po to nusprendėm aplankyti merginas jų palapinėse.

Mes varžybomis neapsiribodavome. Pasirūpindavom ir pigaus vyno atsargom. Bet kartą neapskaičiavom savo jėgų. Kiek padauginom. O po to nusprendėm aplankyti merginas jų palapinėse.

Pakišo koją jau sutrikusi orientacija. Sumaišėme palapines. Ir, užvaldyti žaismingos nuotaikos, įsiveržėm pas mokytojas. Aišku, buvome nesuprasti.

Ryte, per iškilmingą rikiuotę (veikiau – gedulingą), mus pristatė kaip valstybinės vėliavos išniekintojus. Tarsi būtume ją apkakoję. Štai kaip mokytojos vertino savo supelijusią nekaltybę.

Vėliau visad stengdavausi išvengti intymaus bendravimo su nekaltuolėm. Vis prisimindavau Kanto moralės imperatyvą. Ir laimės žiburį, kuris šviečia tik tol, kol esi kalno papėdėje.

R. Daugirdo knygos viršelis
R. Daugirdo knygos viršelis
© Leidyklos "Versus aureus" iliustracija

Susitikimas

Žinomo „operhauzo“ balerūno šeima gyveno labai bohemiškai – per naktis nenutildavo muzika, šokiai ir taurelių skambesys. Todėl neturėjo laiko savo vaikams.

Mano bendraamžis – balerūno sūnus – buvo gražaus mergaitiško veido. Ir dar paauglystėje klasiokės (ir ne tik) nešykštėjo jam dėmesio, kuriuo šis godžiai naudojosi.

Deja, vyrukas neišlaikė laisvės išbandymo. Anksti susidėjo su gatvės kompanija. Ir pakliuvo į nesibaigiančią karuselę: kolonija, kalėjimas, vėl kalėjimas…

Kai susitikau po ilgokos pertraukos, buvo gal septintą kartą grįžęs iš kalėjimo. Jau nebe toks gražus: veidas išpurtęs, o plikę dengė prilaižyti plaukai. Bet mūvėjo superiniais džinsais, o dešine ranka išdidžiai prilaikė nuo cirozės ištinusias kepenis.
Ištrauka iš R. Daugirdo knygos „Rūke įšalusios dulkės“

Kai susitikau po ilgokos pertraukos, buvo gal septintą kartą grįžęs iš kalėjimo. Jau nebe toks gražus: veidas išpurtęs, o plikę dengė prilaižyti plaukai. Bet mūvėjo superiniais džinsais, o dešine ranka išdidžiai prilaikė nuo cirozės ištinusias kepenis. Savo pasaulyje turbūt buvo gerbiamas – aplink trynėsi du asmens sargybiniai. Tačiau neįkyrėjo – išlaikė kelių metrų distanciją.

Gal iš sentimentų tėvui nuvedė mane į tirą – varganą pastatėlį priešais „operhauzą“ dabartinių Vyriausybės rūmų teritorijoje. Ten, antrame aukšte, buvo nedidelė apšnerkšta terasa su keliais plastmasiniais staliukais. Gėrėme pigų vyną, užsikąsdami kilkėmis pomidorų padaže. Matydamas mano nebylų klausimą, draugas šyptelėjo: jis dabar gali gerti viską – po kelių mėnesių cirozė švęs pergalę.

Saulė švietė į bronzinio Kipro Petrausko pakaušį ir sukūrė savotišką nimbą. Bet dainininkas vis tiek neatėjo ir neprisėdo prie mūsų staliuko. Turbūt nenorėjo kirsti gatvės ne perėjos vietoj. Sunkus beveik šventojo mitas slėgė pečius ir vertė tolti nuo savo gyvenimo klaidų. O mes dar buvome laisvi. Dar tikėjome, kad neišduos ir mirtis.

Knygos herojai (Romas dešinėje)
Knygos herojai (Romas dešinėje)
© Asm. arch. nuotr.

Bomelsvitė

Niekaip negalėdavau suprasti, kodėl retkarčiais močiutė mane tempiasi pasivaikščioti į Bomelsvitę. Taip ji vadino rajoną, kuris glaudėsi iš pietų pusės prie dabartinio stadiono (nepainioti su Vite – dešiniakrante centro dalimi). Per karą sudegintas, jis buvo užstatytas kraupiais stalininiais ir chruščioviniais namais. Kai kur dar stūksojo apleisti prieškario pastatų inkliuzai.

Močiutė pasakojo, kad tai buvo žvejų priemiestis. O jie – skurdžiausi prieškario Klaipėdos gyventojai. Einant gatvėmis tave smelkdavo keptos žuvies ir silkių kvapai. Tačiau iš žvejybos pragyventi buvo sunku. Dešimt silkių kainavo tik vieną litą. O jei pirkdavai dešimt, vienuoliktą gaudavai veltui.

Matydavau, kaip nelengva močiutei sulipdyti savo jaunystės miestą su dabartiniu. Todėl kartais desperatiškai mėgino prisiminti, kas stovėjo kokios nors chruščiovinės baidyklės vietoje. Minėjo čia gyvenusių žvejų vardus – pusiau kuršiškus, pusiau vokiškus.
Ištrauka iš R. Daugirdo knygos „Rūke įšalusios dulkės“

Kai mes vaikščiojom po ankstesnę Bomelsvitę, jau buvo pasikeitusi ne tik rajono architektūra. Senieji gyventojai pabėgo į Vokietiją, žvejų priemiestis persikėlė į kitą miesto galą. Ir ten jau vyravo rusų kalba.

Matydavau, kaip nelengva močiutei sulipdyti savo jaunystės miestą su dabartiniu. Todėl kartais desperatiškai mėgino prisiminti, kas stovėjo kokios nors chruščiovinės baidyklės vietoje. Minėjo čia gyvenusių žvejų vardus – pusiau kuršiškus, pusiau vokiškus.

(Jau vėliau aš panašius jausmus patyriau, kai Klaipėdos valdžia griovė senąją gaisrinę. Ir ne tik.)
Šios erdvės skylės apaugo kito laiko piktžolėm. Bet iki šiol nežinau, ar jas galima (verta) skiepyti. Kaip, pavyzdžiui, obelis.

Romo seneliai ir mama (dešinėje)
Romo seneliai ir mama (dešinėje)
© Asm. arch. nuotr.

Išsiskyrimas

Per karą arčiausiai mirties močiutė buvo Skuode. Nešė maisto rusų belaisviams ir įkliuvo.
Pas senelį atbėgo kaimynų vaikai, šaukdami, kad močiutę vokiečių kareiviai varo į komendantūrą. Šis sugriebė paskutines šeimos brangenybes ir pasileido tekinas gelbėti žmonos. Tikėjosi – gal išpirks. Sutiko ją pusiaukely – jau grįžtančią.

Vėliau močiutė papasakojo, kad ją išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas. Neverkšleno ir nieko neprašė. Tiesiog pasakė vokiečių karininkui – jei būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau.

Jau minėjau, kad išgelbėjo ir žydų šeimą. Todėl kai prasideda kalbos apie lietuvius kaip žydšaudžių tautą, jaučiuosi kiek nesmagiai. Tarsi kažkas įžeidinėtų močiutę, kuri niekad nesuprato principo: aš – tau, tu – man.
Ištrauka iš R. Daugirdo knygos „Rūke įšalusios dulkės“

Jau minėjau, kad išgelbėjo ir žydų šeimą. Todėl kai prasideda kalbos apie lietuvius kaip žydšaudžių tautą, jaučiuosi kiek nesmagiai. Tarsi kažkas įžeidinėtų močiutę, kuri niekad nesuprato principo: aš – tau, tu – man. (O ir matematiškai tai – neišsprendžiama lygtis.)

Jai turbūt sunku, jeigu rojuje visi sotūs ir laimingi. Ir niekam nereikia pagalbos. Sunku ir todėl, kad ten manęs turbūt neįleis. Ir mes nebesusitiksim.

Leidykla „Versus aureus“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Fotomenininko Algimanto Kunčiaus darbų parodoje – praeityje likęs šalies kultūrinis gyvenimas ir jo veikėjai

Lietuvos nacionaliniame muziejuje praėjusią savaitę duris atvėrė Nacionalinės kultūros ir meno...

Literatūros gurmanams – prestižinėmis premijomis įvertintos knygos

Kaip nesuklysti ieškant išties kokybiškos literatūros? Vienas iš būdų – rinktis knygas,...

Menų spaustuvėje – Phil Von solo spektaklis scenos menų gurmanams

Gruodžio 17 d. Menų spaustuvėje vyks Europos alternatyvios scenos ir performanso įžymybės Phil...

Lietuvos rašytojų sąjungos premija – poetui Mindaugui Nastaravičiui

Šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos premija paskirta poetui, dramaturgui Mindaugui Nastaravičiui...

„Kitos knygos“ dovanų idėjos tiems, kam sunkiausia jas išrinkti (1)

Mamai viskas patiks, su partneriu vietoj dovanų nusipirksit naują skalbiamąją, su vaikais –...

Top naujienos

Po Vokietiją sukrėtusio nužudymo garsus žurnalistas cituoja Landsbergio perspėjimus (223)

Tragiška vyriškio, praėjusį savaitgalį mėginusio sudrausminti Augsburgo aikštėje...

Lietuviai pasidalijo išradingais būdais, kaip be vargo papildomai užsidirbti apvalią sumą (44)

Sėdint namie ant sofos ir galvojant, kaip užsidirbti papildomą šimtą ar du, nieko neįvyks. Tai...

Prasidės tikrieji žiemos nemalonumai: lietus maišysis su sniegu, stiprės vėjas (6)

Po gana intensyvių nakties kritulių, sekmadienio dieną, pradedat pietvakariniais rajonais,...

Iškart po katastrofos į salą atskridęs pilotas – apie siaubingas scenas: nuo gelbėjamų žmonių kūnų krito oda (61)

Komercinio sraigtasparnio pilotas, vadovavęs komandai, išsiveržus Baltosios salos ugnikalniui...

Kalinio įžūlumui nebuvo ribų: vieniems siūlė darbą, kitiems – vibratorius ir automobilius (43)

Tuo metu, kai Pravieniškių pataisos namų ir už jų veiklą atsakingo Kalėjimų departamento...

Indų ploviklis ar indaplovė? Specialistas atskleidė, kaip plauti indus, kad sau nepakenktume (45)

Yra paskaičiuota, kad, pavyzdžiui, lūpų dažų per gyvenimą kiekviena moteris suvalgo apie 20 kg....

Įvertino Lietuvos ekonomiką: į Disneilendą galite nebevažiuoti (171)

Kol pasaulio ekonomika banguoja tarsi linksmieji kalneliai, o euro zonos ekonomikos augimas...

Vilniuje per avariją „Mercedes-Benz“ lūžo dalimis (153)

Šeštadienio vakarą Vilniuje „ Mercedes Benz“ automobilio nesuvaldęs vairuotojas taip...

Rekordinį „Šok su žvaigžde“ vakarą netikėtai paliko vieni iš šou lyderių: paaiškėjo, kas kovos finale (102)

Artėjant „ Šok su žvaigžde “ finalui šokių projekte buvo vis labiau jaučiamas jaudulys ir...

Lietuvė su dukra apsilankė pas Kalėdų Senelį Laplandijoje: pasakė, kada geriausia važiuoti ir kiek grynųjų teks išleisti (25)

Bene didžiausia daugelio vaikų svajonių – susitikti su tikruoju Kalėdų Seneliu. Tinklaraščio...