aA
Ketverius metus istorikas Aurimas Švedas kalbino profesorę Ireną Veisaitę apie jos asmeninę ir kūrybinę biografiją, tarpukario Kauną, Holokaustą, sovietmetį ir nepriklausomybę. Apie patirtis ir netektis žmogaus, kuriam likimas lėmė gyventi žiauriame, agresyviame XX amžiuje.
Irena Veisaitė ir Aurimas Švedas
Irena Veisaitė ir Aurimas Švedas
© A. Aleksandravičiaus nuotr.

Pokalbiai virto knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Šiomis dienomis leidinys pasirodys knygynuose, o gruodžio 15-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje įvyks jo pristatymas skaitytojams.

Kalbėti apie save nenorėjo

Germanistė, teatrologė, ilgametė „Atviros Lietuvos fondo“ tarybos pirmininkė prof. I. Veisaitė niekada nesileido į atsiminimus, nerašė dienoraščio. Tad į A. Švedo pasiūlymą kalbėtis apie praeitį iš pradžių žvelgė kiek dvejodama.

„Nesu linkusi kalbėti tokiomis temomis, nenoriu grįžti į praeitį. Man kur kas svarbesnė dabartis ir kokią ateitį ji mums žada“, – kalbinama knygos bendraautoriaus, per tiesioginę DELFI TV konferenciją teigė profesorė.

Pokalbiai jai tapo nemažu iššūkiu. „Supratau, kad žiūrėjimas į praeitį, mėginimas suvokti, kas su tavimi įvyko, yra savotiškas atsisveikinimas su gyvenimu. Buvo įdomu, tačiau vis tiek visada galvoju apie ateitį“, – pakartojo I. Veisaitė.

Supratau, kad žiūrėjimas į praeitį, mėginimas suvokti, kas su tavimi įvyko, yra savotiškas atsisveikinimas su gyvenimu. Buvo įdomu, tačiau vis tiek visada galvoju apie ateitį.

Anot A. Švedo, profesorė per gyvenimą sutiko labai daug žmonių. Ji studijavo Vilniuje, Maskvoje, Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), dirbo įvairiose srityse. Tačiau jai niekada nekilo mintis sudėti savo prisiminimų į knygą.

„Tai gana skausminga: turi pasakoti, kas buvo iš tiesų – atvirai, nieko nenutylint. Nebuvau tam pasirengusi“, – prisipažino profesorė ir, būdama smalsi, pasiteiravo Aurimo, kodėl šis, parašęs monografijas apie istoriką Edvardą Gudavičių, dailininką Petrą Repšį, kino režisierių Almantą Grikevičių (su bendraautore Lina Kaminskaite-Jančoriene), atkreipęs dėmesį į ją.

„Intuityviai ieškojau žmonių, kurie savo gyvenimo istorijomis perteikia skirtingų epochų atspindžius. O jūs ne tik gyvenote, bet ir kūrėte istoriją!“ – pabrėžė A. Švedas.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
© Leidyklos "Aukso žuvys" iliustr.

Tragedija yra suvokta

Knygos autoriams sunkiausia buvo kalbėtis apie vieną tamsesnių Lietuvos istorijos tarpsnių – Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą, asmenines profesorės netektis. „Mes, istorikai, operuojame faktais ir skaičiais, mokame atpasakoti įvykius. Tačiau nežinome, kaip kalbėtis su juos išgyvenusiais žmonėmis“, – prisipažino A. Švedas.

Mes, istorikai, operuojame faktais ir skaičiais, mokame atpasakoti įvykius. Tačiau nežinome, kaip kalbėtis su juos išgyvenusiais žmonėmis.

Pasak jo, Holokausto tema jiedu su profesore labiau tylėjo, nei kalbėjo. Tad visai simboliška, kad šis knygos skyrius yra pats trumpiausiais – vos penki puslapiai.

I. Veisaitė kiek paprieštaravo – nebūtina visko išsakyti. „Esminiai dalykai knygoje išliko, nors ta tema ir neišsemiama, ir labai skaudi. Man regis, dabar daug kas pasikeitė, tragedija yra suvokta. Ypač gerai ją įsisąmonino jaunimas. Tai mane nepaprastai džiugina. Mirusiųjų neprikelsime, bet jei užjausime, jei suvoksime, kad Lietuvoje atsitiko didžiulė tragedija, – bus labai daug“, – pabrėžė ji.

Mirusiųjų neprikelsime, bet jei užjausime, jei suvoksime, kad Lietuvoje atsitiko didžiulė tragedija, – bus labai daug.

Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, Janos Ross režisuotas spektaklis „Mūsų klasė“, Daivos Čepauskaitės pjesė „Duobė“, Atminties maršas Molėtuose, kuriam didžiulį impulsą davė Mariaus Ivaškevičiaus tekstai DELFI portale, Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ – daug vilčių teikiantys ženklai.

„Galbūt istorikai teisūs sakydami, kad apie sunkiais temas, senelių ir prosenelių paslaptis išdrįsta kalbėtis tik anūkai ir proanūkiai“, – apibendrino A. Švedas.

Panašūs procesai vyko ir Vokietijoje. „Diskusija apie Holokaustą ten prasidėjo po 30 metų nuo įvykių. Tačiau šiandien vokiečiai tą kuprą nusimetė, galutinai pripažino savo kaltę ir tapo pavyzdžiu, kaip elgtis su sunkia praeitimi“, – teigė I. Veisaitė.

Augo su savo studentais

Profesorė su malonumu prisiminė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) prabėgusius metus. „Dirbau su jaunais žmonėmis ir „augau“ kartu su jais, išgryninau savo vertybes. Kai man studentai įteikė medalį – tokį kartoninį paveikslėlį – už laisvės dvasią „skęstančiame Titanike“, buvau labai laiminga. Vertinu ir myliu savo studentus, su daugeliu jų likome draugai. Vienas geriausių mano auklėtinių režisierius Gintaras Varnas parašė, kad padėjau jiems iš „homo sovieticus“ tapti „homo europicus“ – geresnio įvertinimo negalėčiau tikėtis“, – džiaugėsi profesorė.

Vienas geriausių mano auklėtinių režisierius Gintaras Varnas parašė, kad padėjau jiems iš „homo sovieticus“ tapti „homo europicus“ – geresnio įvertinimo negalėčiau tikėtis

Teigė iki šiol susitinkanti su jaunais žmonėmis. „Jie – mano viltis, ir, manau, mes turime ateitį. Nebent subombarduotų, – šyptelėjo I. Veisaitė, turėdama omenyje agresyvią Lietuvos kaimynę. – Lietuvoje lankęsis šviesaus atminimo Izraelio prezidentas Shimonas Peresas gražiai pasakė: „Izraelio ir Lietuvos istorija turi daug bendro. Abi valstybės sunkiai iškovojo laisvę, kurią reikia ypač branginti. Ir abi turi dramblius kaimynus, su kuriais sunkiai susitvarkome.“

Atsisakyti to prakeikto nuolankumo

Didžiausia laimė jai buvo pamatyti Sąjūdį ir nepriklausomybės atgavimą. „Kiekvienas mūsų tapo istorijos kūrėju. Tokius dalykus gali išgyventi tik kartą, – sakė I. Veisaitė. – Po to mes nuklydome į lankas. Manęs netenkina, kas šiandien vyksta. Jaudinuosi ir dėl mūsų, ir dėl pasaulio ateities.“

Pasak jos, vokiečių rašytojas Thomas Mannas savo kūrybinį kelią pradėjo kaip savotiškas dekadentas, buvo daug kuo nusivylęs. Tačiau kai atėjo nacių valdžia, suprato, kad nebegalima sau leisti pesimistinių, šopenhaueriškų nuotaikų. Reikia veikti.

Štai režisierius Oskaras Koršunovas statys „Tartiufą“. Nenoriu numirti nepamačiusi, kaip jis šį kūrinį interpretuos.

„Jis skatino optimistiškai žiūrėti į ateitį, tikėti ir ką nors daryti. Jo pozicija man buvo didelė pamoka, – teigė I. Veisaitė. – Šiandien gyvename labai pavojingu laikotarpiu, daug skundžiamės, aimanuojame. Tačiau turėtume veikti ir ginti savo vertybes, išdrįsti būti savimi, atsikratyti, kaip sakydavo Vaižgantas, to prakeikto nuolankumo.“

A. Švedas priminė per pokalbius profesorės ištartą tezę – „mirti man baugu, nes nepamatysiu tiek įdomių dalykų, kurie bus sukurti ateityje“. Profesorė patvirtino – dėl jų tikrai verta gyventi.

„Man be galo įdomūs žmonių kūrybiniai procesai. Kiekviena diena atneša ką nors nauja, atskleidžia naujus gyvenimo aspektus, plėtojasi meninė kalba. Štai režisierius Oskaras Koršunovas statys „Tartiufą“. Nenoriu numirti nepamačiusi, kaip jis šį kūrinį interpretuos“, – sakė I. Veisaitė.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Julijos Skudutytės akvarelėse – nesumeluota buitinė netvarka: ji iškalbingesnė nei statiški portretai

Tapytojos Julijos Skudutytės pamatytos pačių įvairiausių daiktų kaugės sukrenta į kūrybišką...

Architektūros fondas prisijungė prie naujos europinės architektūros platformos LINA

Birželio 20–21 dienomis Liublianoje įvyko pirmoji naujos europinės architektūros platformos LINA...

Paulius Ignatavičius apie spektaklį „Šiukšlės, miestas ir mirtis“: norėčiau, kad žiūrovas po spektaklio taptų jautresnis

Liepos 2, 3 dienomis Artūro Areimos teatre Vilniuje įvyks naujausio režisieriaus Pauliaus...

Vilniaus festivalio viešnia María Dueñas: jei norisi, kovok dėl to ir atiduok viską

„Tai, kad šimtas skirtingų tautybių ir kalbų atlikėjų, jaunųjų muzikantų, gali susirinkti...

Instaliaciją „Lelijoje“ iš 700 kilogramų druskos pristatanti menininkė: neįtikėtina, kokia druska yra galinga

Paryžiuje gyvenančios ir dirbančios menininkės Bianca Bondi kurtą instaliaciją „Lilith“ iki...

Top naujienos

Delfi Plius

Rusija savo kerštui jau pasirinko kitą valstybę: priemonės labai atpažįstamos

Neseniai St. Peterburge vykęs ekonomikos forumas, kuriame dalyvavo ir pats Rusijos prezidentas...

Delfi PliusMadison Muller

COVID-19 pandemiją stebintys ekspertai įspėja: pastarosiomis savaitėmis viskas pasikeitė

„Visi manėme, kad po omikron bangos mūsų laukia atokvėpis. Taip ir buvo, bet pastarosiomis...

Kas iš tikrųjų vyksta su planais stiprinti su NATO pajėgas Lietuvoje: problema visai ne Vokietijoje (5)

Lietuva nori stiprinti NATO priešakines pajėgas – siekia, kad čia būtų nuolat dislokuota...

Lietuvos įmonės susiduria su užsakymų nukėlimu: pasaulinėje rinkoje – niūrios nuotaikos

Lietuvos įmonės kalba apie komponentų krizę, su kuria šiuo metu susiduriama pasaulyje. Teigiama,...

Ištyrė, kas gyvena ant jūsų veido: naktimis jie įsiskverbia į jūsų kūną ir ima poruotis kaip pasiutę

Žmogaus odos porose apsigyvenančios ir naktimis ant veido besidauginančios erkutės – tai...

Revanšo siekis Šiauliuose: Lietuva – Latvija eiga gyvai

Sekmadienio vakarą Šiauliuose vykstančiose antrose kontrolinėse vasaros rungtynėse Lietuvos...

Plastikos chirurgė papasakojo, kokioms operacijoms dažniausiai ryžtasi vyrai: implantais didina raumenis, injekcijomis mažina raukšles

Vis daugiau vyrų nuolat domisi sveikatos priežiūros ir grožio puoselėjimo naujovėmis, ryžtasi...

Karas Ukrainoje. Per Rusijos smūgius Kyjivui žuvo žmogus, sužeisti dar 6 žmonės, tarp jų 7-erių mergaitė Rusija teigia smogusi raketų gamyklai Kyjive (1)

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio įspėjimai, jog Rusiją įsiutins Ukrainai suteiktas...

Rimvydas Valatka. Ukraina, krauju nuplauta (2)

Birželio 23-ąją įvyko tai, ką 2013-ųjų lapkričio 21-ąją nutraukė Janukovyčiaus klika....