aA
Šiemet rašytojai Jurgai Ivanauskaitei sukaktų 60-ešimt. Deja, šiandien, vasario 17-ąją, minime kitokias metines – praėjo keturiolika metų, kai jos nėra kartu su mumis. Artimi bičiuliai prisimindami Jurgą po šiai dienai žavisi neeiline drąsa gyventi, kurti – galinga, nepasiduodančia dvasia.
Jurga Ivanauskaitė, Kalačakros iniciacija. Mundgodas, 1995
Jurga Ivanauskaitė, Kalačakros iniciacija. Mundgodas, 1995
© Asmeninis šeimos archyvas

Kalbėdamas apie šviesaus atminimo rašytoją Jurgą Ivanauskaitę jos bičiulis, publicistas, kultūros kritikas, filosofas Vytautas Rubavičius prisiminė pačią jų pažinties pradžią – tai buvo virsmo metai, artėjo lemtingi šaliai 90-ieji. Susipažino jie Menininkų rūmuose (dabar Prezidento rūmai) viename vakarėlyje, kur skambėjo džiazas ir liejosi laisvai šampanas.

„Neformalioje aplinkoje buvo matyti ir aukštosios nomenklatūros veidų, ir įvairiausių menininkų. Tuo metu susidūrėme ir mes, išsikalbėjome. Vėliau vaikščiodami po Vilnių pajutome, kad turime tam tikrų stygų, kurios atliepia viena kitą – atsiliepia į užuominas, kalbėjimus. Tam tikri meniniai dalykai, rytietiškos melodijos...“, – bendrus sąlyčio taškus su J. Ivanauskaite vardijo pašnekovas.

Sunkiai su kuo nors palyginama drąsa gyventi

V. Rubavičius pažymėjo, kad jo galvoje seniai sukęsi Rytų kultūros idėjos. „Į save buvau nemažai suėmęs: ir filosofijos, ir senųjų kinų poezijos, prozos, įvairiausių vertimų. Šitie dalykai ir Jurgai jau buvo svarbūs. Pamažu pradėjome bendrauti – susitikdavome, kalbėdavomės, pasėdėdavome jos namuose prie vyno taurės, pasišlaistydavome po Vilnių. Visą laiką žinojome, kad esame netoli vienas kito, prireikus galime pasiskambinti ir pasišnekėti. <...> Artimesnė draugystė išliko iki pat jos išėjimo“, – pasakojo jis.

Jurga Ivanauskaitė. Kelio aplink šventąjį Kailašo kalną pradžia, Tibetas, 1998.
Jurga Ivanauskaitė. Kelio aplink šventąjį Kailašo kalną pradžia, Tibetas, 1998.
© Asmeninis šeimos archyvas


Pasak pašnekovo, jį visą laiką žavėjo J. Ivanauskaitės sunkiai su kuo nors palyginama drąsa gyventi, kurti savo gyvenimą. „Rašytojos kūryba nepaprastai svarbi: jos trilogijai „Tibeto mandala“ Lietuvoje artimiausiais dešimtmečiais tikriausiai niekas neprilygs – įvairiais aspektais. Kitas dalykas, savo gyvenimą ji kūrė meniškai, drąsiai, riteriškai, galinga dvasia, kurios stokoja daugelis menininkų – ir vyrų, ir moterų. Tai išskirtinės kūrybinės ir gyvenimo drąsos žmogus“, – šiltai bičiulę prisiminė V. Rubavičius.

Paklaustas, kada rašytoja ėmė keliauti dvasinės piligrimystės keliu, domėtis Rytų pasauliu, V. Rubavičius sakė, kad jai tai buvo svarbu nuo pat jaunų dienų: „Apskritai, Vilniuje, Kaune buvo tam tikras būrelis žmonių, ir svaigstančių, ir rimtai tyrinėjančių Rytų kultūrą. Vieni mokėsi tibetiečių kalbos, kiti gilinosi į įvairias indų filosofines sistemas, senosios Kinijos, Japonijos kultūras. Sklandė orientalistinės idėjos. Jurgai šis žmonių ratas, tam tikros idėjos buvo svarbios nuo jaunystės dienų. Kelionė į Rytus, pakilimas keliauti – išties susijęs su jos rimtu dievoieškos tikslu.“

Anot V. Rubavičiaus, tam tikrais gyvenimo tarpsniais visada atsiranda manančių, kad šviesa ateina iš Rytų. „Juolab kad iš ten plito įvairios praktikos, siūlančios prašviesėjimo dalykus. Kitaip tariant, tai tarsi galimybė patirti visą pasaulį. Šito norėjo ir Jurga, tas kelias į Rytus jai buvo susijęs su bandymu pasaulį suimti į save. Kai ji metėsi į Rytus – metėsi visu savo gyvenimu, stengėsi patirti Tibeto žmonių gyvenimo būdus, gyvendavo vienuolynuose, susirado mokytojų, kurie supažindino ją su tam tikromis praktikomis. Šis kelias labai keistas – per Rytus, per didelį atsidavimą Rytams, per kovą už tibetiečių laisvę – ateinama prie Kristaus. Paskutiniai žodžiai, kuriuos ji ištarė atsisveikindama su artimaisiais buvo tokie: „Kad žinotumėt, kokį esu patyrusi Dievo artumą“... Čionykščio Dievo“, – apie tikėjimo stebuklus prakalbo filosofas.

Neeilinė J. Ivanauskaitės drąsa gyventi susijusi ir su jos išėjimu. „Kai sužinojo, kad serga mirtina liga, sukūrė tam tikrą apeiginį vyksmą – tai ir atsisveikinimas su artimais žmonėmis, ir numatytos visos išėjimo detalės: apranga, nepaprasto, akinančio grožio atsisveikinimo nuotrauka. Viskas buvo sudėliota... Tam reikia neeilinės drąsos, proto šviesos, valios ir palaikančio tikėjimo“, – sakė V. Rubavičius.

J. Ivanauskaitė, kaip yra sakęs V. Rubavičius, „buvo godi gyvenimo“. Pasvarsčius, kad galbūt tai atsispindi ir jos pasirengime išeiti, pašnekovas tuo nė kiek neabejojo: „Padedama mūsų kunigų ji akivaizdžiai išgyveno tą rytietišką išėjimą, ir tai neturi nieko bendro su dabartine urnine utilizacija, kuri įsivyrauja mūsų laidojimo apeigose. Žmogus yra palydimas ir išlydimas į anapusinę kelionę, su apeigomis, sąmoningai, didele bendruomene, šaukiantis tenykščių dievų pagalbos, ir tų vedlių, kurie išvestų į reikiamą šviesos lygmenį, kuriame žmogus yra nusipelnęs gyventi.“

Jurga Ivanauskaitė. Už Tibeto laisvę
Jurga Ivanauskaitė. Už Tibeto laisvę
© Asmeninis šeimos archyvas


Jautė, kad yra pašaukta – ėjimui į Rytus, dievoieškai, atlikti užduotį tibetiečiams, kartu ir lietuviams

Kalba vis krypsta prie Jurgos kūrybinio palikimo. J. Ivanauskaitė, pasak kritikų, – įvairiapusis, apdovanotas nepaprata gyvybine, kūrybine galia žmogus. „Ne šiaip norinti kažką sukurti, ji jautė, kad yra pašaukta – ėjimui į Rytus, dievoieškai, atlikti užduotį tibetiečiams, kartu ir lietuviams – iš dalies, paprotinant, atveriant platesnį akiratį. Jurga buvo apdovanota nepaprastais meniniais gabumais. Ir prozininkė, ir scenaristė, ir poetė, ir dailininkė, puiki fotomenininkė. Turinčių tokią gabumų puokštę (bent jau tarp aplinkui esančių), aš kol kas nematau. Ko tik ji imdavosi – visur aukščiausios prabos kūryba. Didelį poveikį turėjo jos romanai, proziniai rašiniai, išskirtinė ir poetinė kūryba“, – pastebėjo V. Rubavičius ir pridūrė, kad nedidelė knygelė „Viršvalandžiai“, rašyta jau prieš pat išeinant, turėtų būti vyresniųjų gimnazistų literatūros ugdymo viena pamatinių knygų.

„Ji jautė, kad yra pašaukta – ėjimui į Rytus, dievoieškai, atlikti užduotį tibetiečiams, kartu ir lietuviams, – paprotinant, atveriant platesnį akiratį“
Vytautas Rubavičius


Romanas „Ragana ir lietus“, išleistas 1993-iaisiais, anuomet buvo vadinamas skandalingiausiu rašytojos kūriniu. Knyga supurtė ir suskaldė visą Lietuvą, kurį laiką buvo draudžiama ją pardavinėti, grindžiant tuo, kad kūrinys neatitinka tautos etinių normų. Bėgdama nuo skandalo, autorė pirmą kartą išvyko į Indiją, kur Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą.

„Jau buvo išėjęs ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, net negali lyginti pagal smūginės atverties apimtį. Bet, manau, vienas esminių dalykų – tai buvo moters rašinys. Lietuvoje buvo nežinoma erotinė moteriška raiška. Na, nebent poetė Birutė Pūkelevičiūtė – nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Metūgės“, 1952-aisiais pasirodymo ji išsiskyrė savo laisvamaniškumu“, – priežastį, kodėl ne iškart J. Ivanauskaitė buvo suprasta skaitytojų, įvardijo V. Rubavičius.

Jurga Ivanauskaitė, Prie Dalai Lamų - Potalos. Lhasa, Tibetas, 1998.
Prie Dalai Lamų - Potalos. Lhasa, Tibetas, 1998.
© Asmeninis šeimos archyvas


J. Ivanauskaitės kūryboje gyvas vadinamasis nuodėmės išgyvenimas. „Su tuo susijęs ir atgailavimas, visa tai susipynė į sprogstamą mišinį. Jurgai teko pakelti nemažai įvairiausių svarstymų. Tai buvo jos kūrybos aspektas. Nei sovietmečiu, nei dabar gyvenimas nebuvo uždaras, jame buvo visko – ir nuodėmės“, – atvirai kalbėjo filosofas.

Paklaustas, ar tai buvusi J. Ivanauskaitės pamoka išlaisvėjimui, ar burbuliuotų aistrų katilas užvirtų ir dabar, V. Rubavičius sakė, kad neliečiamos temos egzistavo ir egzistuos visais laikais – kinta tik požiūrio kampas. „Keičiasi tam tikras cenzūros ir viešosios nuomonės grotelių režimas, o tos grotelės niekur neišnyksta. Kartais vienas ar kitas kūrinys trinkteli į jas, pasipila įvairiausių kaltinimų, pasvarstymų – taip jau yra. Jurgai tai buvo nemenkas išgyvenimas. Kiek dabar suprantu, ji tuo kūriniu norėjo pasireikšti lietuvių literatūroje, tapti gerbiama ir pripažinta rašytoja. Nors jau žinojo, kad tokia yra, bet pripažinimo lygmuo, apimtis jos netenkino. Trūko supratimo iš literatūrologinės, kritikų aplinkos. Tai sieju su jos drąsa gyventi – drąsa žeidžia žmones, kurie yra labiau prisitaikę gyventi“, – darė išvadą kultūros kritikas.

Visgi šis J. Ivanauskaitės romanas daugiausia kartų į užsienio kalbas verstas jos kūrinys. „Tapo labiau suprasta ir priimtina užsienio šalyse – tas vietinis skandalingumas padėjo sudominti užsienio šalių leidėjus, lengviau įsiliejo į laisvesnio rašymo aplinką. Išties, užsienio skaitytojams ji buvo įdomi – savo tema, tikėjimu, nuodėmės apmąstymo aspektu“, – kalbėjo V. Rubavičius.

Kritiškumo erzelio banga ilgainiui nurimo. „Jurga pati savo kūriniais parodė, kad yra virš visų erzelių. Nepaprastai didi kūrėja. Galima erzeliuoti ar ne, tačiau apeiti jos tikrai nepavyks. Lietuvių literatūroje dar ilgai dominuos“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jurga Ivanauskaitė. Po studijų dailės institute baigimo, 1985
Jurga Ivanauskaitė. Po studijų dailės institute baigimo, 1985
© Asmeninis šeimos archyvas

Išėjimo epizodas paliko įspaudą

Autorė pasižymėjo ne tik savo drąsa, atvirumu, laisve, bet ir daugialypiškumu. Prozininkė, eseistė, poetė, dramaturgė, keliautoja. J. Ivanauskaitė 1985-aisiais baigė grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kažkada autorė viename savo interviu yra užsiminusi, kad dailininkiška pusė gajesnė nei rašytojos – kaip ji save jautė?

„Sunku pasakyti, dailininkės gebėjimai jai tikrai pravertė rašant – puikiai sugebėjo kurti vaizdus, nes juos matė savo vaizduotėje. Foto darbų kompozicijose matoma profesionalo akis. Dailininkės pojūtis jai padėjo jausti gyvenimo spalvas, matyti žmones, jų veidus – tas regėjimas rašyme aiškiai atsispindi. Apsigimusi prozininkė, pasakotoja, jos kūriniai pasakojimo meistrystės pavyzdys. Rašytoja ir savo gyvenimo kūrėja“, – apibūdino jis.

Iki šiol V. Rubavičius negali pamiršti atsisveikinimo su J. Ivanauskaite. „Pakvietė į ligoninę. Matai veidą, kalbiesi ir supranti, kad tai – paskutinis kartas. Atsisveikini, nors nenori. Išėjimo epizodas paliko įspaudą, iki šiol su manimi, negaliu jo iki galo suprasti. Norisi atsiprašyti, prisimeni paskutinius žodžius...“, – jautriai kalbėjo filosofas.

Ypatingą dvasios kelią nuėjusi J. Ivanauskaitė sklando kažkur šalia mūsų – tai įdėmiu žvilgsniu sužiūra iš nuotraukos ar brūkšteli per kelius katino uodega.

Tuo tiki netgi visiška realiste save vadinanti kino kritikė Izolda Keidošiūtė, su rašytoja artimai draugavusi penkerius metus – iki pat jos mirties.

Jurga Ivanauskaitė
Jurga Ivanauskaitė
© Asmeninis šeimos archyvas


„Daugelį metų kažkur būdavome vis šalia, siejo bendri pažįstami. Vis dėlto buvome skirtingos kartos. Susipažinome per vieną jubiliejų, kuriame buvau kartu su dukra, o jį užbaigėme Jurgos namuose – visą vakarą prakalbėjome! Ir paskui penkerius metus labai draugavome. Neilga, bet intensyvi draugystė, daug kur kartu lankėmės. Viena kitai iškart pajutome simpatijas. Turbūt suartino nepaprasta meilė kinui. Ji labai mylėjo kiną“, – sakė I. Keidošiūtė.

Kiek patylėjusi pridūrė, kad tokių naktų bekalbant apie gyvenimą su J. Ivanauskaite – praleista daugybė. Abi labai suartėjo.

2007-ieji I. Keidošiūtės gyvenime pažymėti netektimis. „Prasidėjo mane sukrėtusių mirčių laikotarpis. Jurgai gulint Lazdynų ligoninėje, sausio 3 d. mirė mano tėvas. Ir prasidėjo: Jurga, Saulius Macaitis, Vytautas Kernagis, Audrius Raguotis – labai artimi man žmonės išeidinėjo vienas po kito. Sudėtingas laikas. Visi stiprūs išėjo, bet Jurga – ypatingas žmogus. Ji sugebėjo maksimaliai prailginti sau gyvenimą, padaryti viską, ką ji galėjo kovojant su ta baisia liga“, – lemtingus metus prisiminė pašnekovė.

Iš visų išėjusiųjų draugų labiausiai I. Keidošiūtė pajunta J. Ivanauskaitę. „Nes ji turėjo ypatingą stiprybę ir galias. Jei man nelabai kas nors išeina, ypač jei tai susiję su kūryba, kartais atrodo, kad ji šalia... Nors esu visiška realistė, netikiu mistika, bet su Jurga būtent šitaip. Iki pat dabar. Gan dažnai ją sapnuoju – ypač pamačiusi katiną, primenantį jos Lūšį – iškart iškyla asociacija. Jau buvau pasakojusi apie kates, atėjusias į balkoną po Jurgos mirties... Buvome abi kalbėjusios, kad viena kitai pranešime, kaip ten yra anapus. Jei yra“, – apie mistinius ženklus prakalbo ji, žiūrėdama į Jurgos nuotrauką, kurioje ji glėbyje laiko Lūšį.

Visas Jurgos buvimas sudarė ypatingą aureolę

I. Keidošiūtė prisiminė išskirtinį J. Ivanauskaitės bruožą, įrodantį, kad įmanoma surasti bendrą kalbą su bet kokiu žmogumi. „Jurga galėjo bendrauti su bet kuo, ypač jei jai būdavo įdomu – ypatingas sugebėjimas. Mokėjo klausyti žmonių, juos jautė. Visas Jurgos buvimas, elgimasis, visa tai, ką ji sakė – sudarė ypatingą aureolę. Matau, kad leidykla „Tyto alba“ iš naujo išleidžia pokalbių knygą „Švelnūs tardymai“ – joje ir mudviejų pokalbis, šis interviu man ypač patiko“, – pažymėjo kino kritikė.

Dar vienas išskirtinumas, dėl kurio abi bičiulės susitikdavo pusvalandžiu anksčiau nei susitardavo – punktualumas. „Abi buvome iš tų žmonių, kurie niekada, niekur nevėluoja. Jei taip nutinka – išskirtinis dalykas. Visada ateinu per anksti, o tai gan didžiulė bėda – reikia pasivaikščioti, kad neateitum iš anksto. O su Jurga, jei susitardavome šeštai valandai – susitikdavome pusę šešių. Abidvi ateidavome anksčiau laiko“, – šiltai prisiminė I. Keidošiūtė.

Tęsdama pasakojimą pašnekovė prisiminė J. Ivanauskaitės bendravimą su režisieriumi Algimantu Puipa, kuris ekranizavo jos knygą. Scenarijus parašytas J. Ivanauskaitės romanų „Ragana ir lietus“, „Placebas“, „Sapnų nublokšti“ motyvais. „Ji labai norėjo to filmo, spėjo pamatyti, dėl to labai džiaugiuosi. Kai tik galėjo ir leido sveikata – lankėsi filmavimo aikštelėse, bendravo su aktorėmis, kurios vaidino tame filme“, – sakė I. Keidošiūtė.

Rašytojai atminti. Ksenijos Jaroševaitės sukurta Katino skulptūra
Rašytojai atminti. Ksenijos Jaroševaitės sukurta Katino skulptūra
© Archyvo nuotr.


Ilgą laiką veikė J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras, siekiantis populiarinti ir skleisti rašytojos, dailininkės, keliautojos ir visuomenės veikėjos J. Ivanauskaitės tolerancijos, pagarbos ir tiesos idealus, saugoti jos atminimą. Daug garsių rašytojų, tokių kaip Kristina Sabaliauskaitė, Renata Šerelytė, Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys yra gavę J. Ivanauskaitės premiją už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.

„Visas Jurgos buvimas, elgimasis, visa tai ką ji sakė – sudarė ypatingą aureolę“
Izolda Keidošiūtė


„Delfi“ primena, kad J. Ivanauskaitės premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų amžiaus autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, išleistą per dvejus praėjusius kalendorinius metus. Tam pačiam autoriui premija antrą kartą neskiriama. Nuo 2014 m. premiją skiria Lietuvos rašytojų sąjunga ir leidykla „Tyto alba“.

Vienas žinomiausių ir vilniečių mylimiausių centro darbų – 2008 m. Vilniuje, Aguonų gatvėje atidarytas J. Ivanauskaitės skverelis. Čia 2009 m. rašytojai atminti menininkė Ksenija Jaroševaitė sukūrė skulptūrą, įkūnijančią Jurgos mėgstamiausią augintinį ir daugelio jos kūrinių personažą – katiną.

Deja, minėtas centras veiklos jau nebevykdo, kaip sakė viena centro steigėjų I. Keidošiūtė, viskam ateina sava pabaiga. „Turbūt taip turi būti – gyvenimas eina į priekį. Išeina vis kiti žmonės, atsiranda kiti susižavėjimai, liekame tik artimų ir draugų atmintyje. Nė vienas mūsų neturėtų puoselėti iliuzijų, kad tavęs niekada nepamirš ir atsimins, išskyrus genijus. O jų vienetai.... Toks gyvenimo dėsnis“, – liūdną tiesą pripažino pašnekovė.

Jurga Ivanauskaitė
Jurga Ivanauskaitė
© Asmeninis šeimos archyvas


Svajonė J. Ivanauskaitės butą paversti muziejumi taip pat nevirto kūnu. „Tas butas iš tikrųjų turėtų būti muziejumi. Įeidavai ir užimdavo kvapą – nuo Jurgos paveikslų, nuo viso jos buvimo, ypatingo stiliaus... Visas jos butas buvo tarsi meno kūrinys – radiatoriai išpaišyti, visur kur tik įmanoma jautėsi menininkės ranka. Nepavyko įgyvendinti, ką padarysi. Daugybė butų galėjo virsti muziejais – ir nevirto. Gyvenimas eina toliau. Yra nuotraukos, viskas mūsų atmintyje. Matyt, taip turėjo atsitikti – ir fondas pamažu subyrėjo. Na, tik Nobelio premija ilgai išsilaikė, visa kita anksčiau ar vėliau pasibaigia – turi pradžią ir pabaigą. Tuo, kas fondo nuveikta, Jurga būtų patenkinta“, – įsitikinusi I. Keidošiūtė.

Pasiramščiuojant anties galvą turinčia lazdele

Kunigas Julius Sasnauskas su J. Ivanauskaite susipažino per kūrinius, o likimas suvedė susitikti gyvai – per jos ligą. „Tam tikras gyvenimo perversmas, vykęs per ligą. Jurga pasakojo, kad kažkokioje kelionėje buvo susitikusi vienuolę Nijolę Sadūnaitę – nežinau, kokiu tikslu, ši davė jai rožančių – pasikalbėjo apie Dievą, tikėjimą. Jurgai jau buvo prasidėjęs naujas gyvenimo etapas – sužinojo ligos diagnozę. Susirišome per bendrus pažįstamus, susitarėme, kad ją aplankysiu, – pažinties pradžią nupasakojo jis. – Pamenu tą dieną, žiemiška, labai šalta... Ilgai kalbėjomės jos virtuvėje – buvo jauku, neįprasta. Jurgai irgi – nors iki tol ji buvo pažinojusi Tėvą Stanislovą ir kitus kunigus.“

Praėjus vos kelioms savaitėms po šio susitikimo Jurga išvyko į Švediją, kur laukė sunki ir sudėtinga operacija. „Kol ji buvo Švedijoje, susirašinėdavome SMS žinutėmis. Sakė skaitanti Šventąjį Raštą – grįžo sustiprėjusi, atsigavusi, pilna vilties. Tas laikotarpis atsispindi paskutinėje jos knygoje „Viršvalandžiai“. Vėliau dažnai susitikdavome, ateidavo į Bernardinų bažnyčią pasiramščiuodama, su tokia gražia lazdele, ant rankenos – anties galva. Dar nebuvo aplink pastatyta naujų namų, sakydavo, kad mato bažnyčią pro savo langą – kaip raudoną burę“, – įdomiu palyginimu pasidžiaugė J. Sasnauskas.

Kunigas taip pat uždeidavo jos aplankyti – pasikeisdavo knygomis: „Buvau įsiūlęs religinių rašytojų Thomo Mertono, Fransua Moriako (François Mauriac) knygų – tai, kas man pačiam patiko. Ji skaitė, minėjo, citavo.“

Anot J. Sasnausko, „viršvalandžius“ – kaip savąjį būvį ligoje buvo pavadinusi J. Ivanauskaitė, – leido turiningai: ėjo išpažinties, rašė, jai daug džiaugsmo teikė filmai, muzika, knygos.

„Jautėsi atradusi gyvenime Dievą – daugiau nei koncepciją. Paskui pradėjo eiti silpnyn. Buvo ir baisu, ir reikšminga... Lankiau ją Santariškėse, kartą ar du – skaičiau Švč. Mergelės Marijos litaniją. Palikau maldaknygę, o ji nusijuokė sakydama, kad tai bus paskutinė jos knyga, – dar galėjo skaityt, o vėliau nebematė. Kelios dienos prieš mirtį užbėgau, ji gulėjo lovoje. Būdamas sodyboje gavau žinutę, kad ji mirė, iškeliavo“, – trumpam nutilo kunigas.

Simboliška ir tai, J. Sasnausko pastebėjimu, kad Jurga ant staliuko buvo pasidėjusi Tėvo Stanislovo nuotrauką, kuris pavaizduotas atidarantis bažnyčios duris, tarsi priimdamas, atverdamas.

„Nebuvome kalbėję apie Tėvą Stanislovą, bet supratau, kad jis jai buvo padaręs didžiulę įtaką“, – pastebėjo pašnekovas.

„Palikau maldaknygę, o ji nusijuokė sakydama, kad tai bus paskutinė jos knyga, – dar galėjo skaityt, o vėliau nebematė. Kelios dienos prieš mirtį užbėgau, ji gulėjo lovoje. Būdamas sodyboje gavau žinutę, kad ji mirė, iškeliavo“
Julius Sasnauskas


Alko Dievu

Kalbėdamas apie J. Ivanauskaitės ieškojimus ir įkvėpimus iš Rytų, J. Sasnauskas sakė, kad šį jos gyvenimo etapą labai vertina. „Tai nebuvo maivymasis ar pižoniškumas. Daug garsių žmonių keliauja tiesiog iš smalsumo, kad pasigirtų – be ieškojimo. O ji, jauna moteris, į tą terpę pateko visiškai viena. Ką už tuos atsakymus, kuriuos ten gavo, ji turėjo įveikti, kokią kainą sumokėt? Ji nekalbėjo apie atsivertimą ar permainas. „Aš negalėjau suprasti, kad viskas buvo čia, šalia“, – sakė ji. Prisiminė senelį Kostą Korsaką turėjus Šventąjį Raštą, kurį skaitydavo. Buvo susitikimų su katalikybe, krikščionybe... Bet ji neįsileisdavo, manė, kad neverta, ar neįdomu. Priartino kančia, liga, Kryžiaus kelio stotys – mėgo tą pamaldumą, per stotis eiti“, – pasakojo kunigas.

Jurga Ivanauskaitė. Su budistais vienuoliais Tibete, 1998.
Jurga Ivanauskaitė. Su budistais vienuoliais Tibete, 1998.
© Asmeninis šeimos archyvas


J. Ivanauskaitė, J. Sasnausko manymu, buvo iš tų žmonių, kuri ieškojo Dievo, ne ko nors kitko: „Ne savęs, ne idėjų, bet Dievo. To asmeninio susitikimo – ji alko Dievu. Kaip sakoma, alksta, trūksta Dievo. Tai ji buvo iš tų žmonių. Gavo tai – jos alkis buvo patenkintas, tai akivaizdu. Permainos, atsivertimai gyvenime ateina tyliai ir paprastai – dažniausiai be dramatiškų lūžių, praregėjimų. Viskas buvo šalia, bet reikėjo nukeliauti savo metus, kad galėtų taip pasakyti.“

Kunigui dažnai tenka aplankyti Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį. „Matau Jurgai skirtą antkapinį paminklą – skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtą „Angelą“. Šviesaus atminimo S. Kuzmą irgi pažinojau – palydėtas ten pat... Susipina į tokį vientisą audinį – tai likimai, žmonių gyvenimai, paslaptingas Dievo darbas. Ką iškeliavusieji jaučia – galime tik spėlioti, o mes patys jaučiame, kad ryšys nenutrūksta. Kuo artimesnis ryšys tuo labiau su tavimi pasilieka. Kartojame mums artimų išėjusiųjų žodžius, gestus... Visada bus paslaptis, tam tikra nuostaba, ir nuolankumas“, – apie slėpiningą buvimą kalbėjo kunigas.

Svetainėje „Vilnijos vartai“ dalijamasi svarbiausiais rašytojos gyvenimo faktais:

Jurga Ivanauskaitė gimė ir augo Vilniuje, menotyros daktarės Ingridos Korsakaitės ir dailininko Igorio Ivanovo šeimoje. 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1994 m. J. Ivanauskaitė pirmą kartą išvyko į Indiją, kur Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. Tai pradėjo naują jos kūrybos etapą. 1998 m. buvo surengta piešinių paroda „108 Mandalos“, 1999 m. fotografijos paroda „Tibetas – kita realybė“. Bendradarbiavo „Sąjūdžio žiniose“, „Sietyne“, „Atgimime“ ir „Šiaurės Atėnuose“.

Mirė 2007 m. vasario 17 d. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje, pastatytas antkapinis paminklas – skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtas „Angelas“.

Pirmoji J. Ivanauskaitės knyga – novelės „Pakalnučių metai“ (1985 m.). Parašė romanus „Mėnulio vaikai“ (1988 m.), „Pragaro sodai“ (1992 m.), „Ragana ir lietus“ (1993 m.), „Agnijos magija“ (1995 m.), „Sapnų nublokšti“ (2000 m.), „Placebas“ (2003 m.), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005 m.), eilėraščių knygas „Šokis dykumoje“ (2004 m.), „Odė džiaugsmui“ (2007 m.), „Viršvalandžiai“ (2007 m.), esė „Kelionė į Šambalą“ (1997 m.), pjesę „Nežaiskite su mėnuliu“ (1987 m.), knygas vaikams „Stebuklinga spanguolė“ (1991 m.), „Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo“ (2004 m. ), interviu rinkinį „Švelnūs tardymai“ (2005 m.) ir kt. Jurgos Ivanauskaitės knygų yra išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbas.

Ji sukūrė plakatų. Nuo 1997 m. rengė individualias piešinių, fotografijų, tapybos darbų parodas.
Kartu su režisieriumi Algimantu Puipa savo romanų motyvais parašė scenarijų filmui „Nuodėmės užkalbėjimas“. 2011 m. sukurtas 2 valandų trukmės meninis filmas „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“ (rež. A. Puipa) pagal to paties pavadinimo rašytojos romaną.

Už knygą „Pakalnučių metai“ (1986 m.) J. Ivanauskaitei buvo paskirta Lietuvos aklųjų draugijos A. Jonyno premija. Rašytoja apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2003 m.), LATGA Aukso žvaigžde ir Metų autoriaus diplomu (2005 m.). J. Ivanauskaitė – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (2005 m.), žurnalo „Moteris“ išrinkta Lietuvos metų moterimi (2007 m.).

Apie J. Ivanauskaitės gyvenimą ir veiklą išleista atsiminimų, pokalbių ir laiškų knyga „Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai“, sudaryta Dovilės Zelčiūtės (leidykla „Tyto alba“). Išleistas iliustruotas parodos katalogas „Jurga Ivanauskaitė (1961–2007). Sankryžos“ (Vilnius, 2011), knyga „Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save“ (Vilnius, 2002). Apie J. Ivanauskaitę rašoma Vytauto Kubiliaus knygoje „XX amžiaus literatūra“ (Vilnius, 1996), lliteratūros kritikės, eseistės, humanitarinių mokslų daktarės Jūratės Baranovos studijoje „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (Vilnius, 2014)„ „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (Vilnius, 2001), leidiniuose „Lietuvos moterys“ (Vilnius, 2002), „Kas yra kas. Lietuvos moterys“ (Vilnius, 2007), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“. Yra straipsnių laikraščiuose, žurnaluose.

2009 m. Vilniuje, ant namo Aguonų g. 15 / Šaltinių g. 11 (Naujamiesčio seniūnija) J. Ivanauskaitei atidengta memorialinė lenta.

2007 m. lapkritį įsteigta viešoji įstaiga Jurgos Ivanauskaitės kūrybinio paveldo centras. 2008 m. lapkritį įsteigta J. Ivanauskaitės vardo premija už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Steigėjai – J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras ir leidykla „Tyto alba“ .

2011 m. lapkričio 15 d. Jurgos Ivanauskaitės 50-mečiui paminėti Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Titanikas“ buvo atidaryta retrospektyvinė dailės paroda „Jurga Ivanauskaitė (1961–2007). Išleistas šios parodos katalogas.

2009 m. sukurtas dokumentinis filmas apie J. Ivanauskaitę „Šokis dykumoje“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė).

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(19 žmonių įvertino)
4.8947

Karantino sąlygomis „Arkos galerijoje“ savo parodą atidariusi Goda Lukaitė: turiu ne vieną, o kelis atidarymus per dieną (1)

„Buvo keista atidaryti parodą, be jos atidarymo, tačiau tokie laikai, ir visi taikomės prie...

Geriausios metų knygos autorė Akvilė Kavaliauskaitė: kai matau žmogų, rankose laikantį „Kūnus“, apima jaudulys (3)

„Laikas yra vertingiausia, ką mes turime, ir jeigu žmogus leidžia savo laiką skaitydamas tai,...

Valdovų rūmų muziejus atvėrė elektroninio knygyno duris

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų lankytojai jau gali...

LNOBT durys atsivers koncertu „Baleto gala. Nepapasakotos istorijos“

Balandžio 23 ir 24 dienomis, 18.30 val. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) po...

Eidrigevičiaus menų centrui Panevėžyje Vyriausybė numatė beveik 5 mln. eurų (6)

Stasio Eidrigevičiaus menų centrui Panevėžyje Vyriausybė numatė beveik 5 mln. eurų.

Top naujienos

Duomenų mokslininkas apie karantino švelninimą: Vyriausybė save įvarė į kampą

Pirmadienį Lietuvoje pradėjo galioti švelnesnio karantino taisyklės, atlaisvinimų artimiausiu...

Nuo COVID-19 mirė 26-erių raseiniškis: į ligoninę atvežtas namuose prasirgęs 10 dienų (299)

Raseinių rajone praėjusią savaitę COVID-19 liga pasiglemžė dar vieną jauną gyvybę. Mirė vos...

Lietuvai siūlo pensinę kartelę nukelti iki 72 metų: žvelgdami į tikrąją situaciją, politikai kraipo galvas (708)

Europos Komisija rekomenduoja Lietuvai iki 2040 m. darbingą amžių ilginti iki 72 metų....

Aliarmas Rusijoje: formuojasi visiškai naujos koronaviruso atmainos papildyta (73)

Rusijoje formuojasi naujos koronaviruso atmainos, „nepanašios į užsienyje aprašomus...

Nausėda turi tris pastabas dėl europinių milijardų skirstymo plano – liko 11 dienų Skaistė: sudaryti lūkesčių lauką buvo neprasminga (9)

Prezidentas Gitanas Nausėda, vertindamas Finansų ministerijos parengtą 2,225 mlrd. eurų vertės...

Prastėjant sveikatai Navalnas perkeliamas į ligoninę papildyta (89)

Bado streiką pataisos kolonijoje paskelbęs Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas dėl smarkiai...

Arūnas Marcinkevičius | D+

Neįprasta profesija, kurios nesiėmė nė viena moteris: Lietuvoje suklestėjo pabrangus dujoms

Nemažai Europos tautų iki šiol yra tebegajus paprotys: palietus kaminkrėtį, būtinai nutiks kas...

Profsąjungos ir verslo atstovai: terminai ekonomikos gaivinimo plano pastaboms teikti yra neadekvatūs

Finansų ministerijai penktadienį pristačius ekonomikos gaivinimo planą, Lietuvos verslo...

Žurnalistas Rimas Bružas su stipriai smogusiu koronavirusu kovoja ligoninėje (2)

Žinomas žurnalistas Rimas Bružas koronaviruso pandemiją prisimins dar ilgai - užsikrėtęs...

BBC skelbia: „Tottenham Hotspur“ nusprendė atleisti Mourinho

58 metų Jose Mourinho ir „ Tottenham Hotspur “ klubo keliai skiriasi. Pirmadienį portugalas...