Pripažinimo sulaukusi režisierė: tai suteikia svorio ypatingai misijai – grąžinti iš vaikų atimtas mamas

Rugsėjį Portugalijoje vykusiame tarptautiniame filmų festivalyje „Porto Femme“ lietuvių režisierė Diana Maria Olsson pelnė pagrindinį festivalio prizą. Režisierės filmas „First Class Citizen“ buvo pripažintas geriausiu tarptautiniu dokumentiniu filmu. Iš viso šiais metais festivaliui buvo pateikti 567 filmai iš 57 šalių, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Portugalijoje vykstantis festivalis ypatingas tuo, kad jame rodomi filmai yra kuriami moterų, siekiant ne tik skatinti lygybę kinematografiniame pasaulyje, bet ir atrinktais filmais siekiama šviesti ir informuoti visuomenę apie socialines ir politines problemas, kurios liečia moteris visame pasaulyje ir išryškina moterų kovas.

D. M. Olsson pasakojo, kad būti pakviestai į šį prasmingą festivalį ir susitikti su itin talentingomis moterimis jai buvo didžiulė dovana.

„Susitikom pirmą kartą, tačiau jautėmės, tarsi būtume pažinojusios viena kitą jau seniai. Tai itin intelektualios moterys, perėjusios ugnį ir vandenį, ir minančios taką kitoms moterims. Deja, drąsias moteris, keliančias nepatogius klausimus visais laikais buvo bandoma ne tik užtildyti, bet ir sumenkinti. Juk palyginus dar visai neseniai moterys gavo teisę balsuoti. Patriarchatas savaime neišgaravo, tik įgavo modernesnes, giliau paslėptas formas. Kai kuriose šalyse moterims ir šiandien nupjaunamos ausys, subjaurojamas veidas, kuomet vyrai kerštauja. Moderniose šalyse moterų kankinimo būdai yra labiau užslėpti ir fiziškai nematomi. Vaiko atėmimas iš mamos yra aukščiausio laipsnio kankinimo būdas moteriai. Kai vaikas atimtas iš mamos ant jos kūno nesimato randų. Tačiau randai mamos ir vaiko širdyse liks amžinai“, – pasakojo režisierė.

Pasak režisierės, gautas laimėjimas suteikia svorio ypatingai filmo misijai – grąžinti iš vaikų atimtas mamas. Filme kalba moterys, kurios patyrė smurtą, bet vietoj pagalbos buvo atskirtos nuo savo vaikų. Režisierė skleidžia žinutę, kad atskirti vaiką nuo mamos yra nusikaltimas ir užslėptas moterų kankinimo būdas.

„Jei moteris padarė neteisingą partnerio pasirinkimo sprendimą, ji turi turėti teisę išsiskirti ir ramiai gyventi suteikdama savo vaikams meilę ir rūpestį. Lietuvaitės turi būti informuotos, kad besiskirdamos užsienyje su į smurtą linkusiu sutuoktiniu rizikuoja prarasti viską, namus, vaikus, bus žalojama jų karjera ir finansai. Įstatymai turėtų apginti ir apsaugoti kiekvieną žmogų nepriklausomai nuo lyties ar tautybės. Demokratinė valstybė yra ta, kurioje visoms piliečių grupėms užtikrinama teisė saugiai jaustis. Kodėl šalis, kuri reprezentuoja save kaip moderniausią pasaulyje, po plonu gerovės sluoksniu slepia nežmoniškus veiksmus? Kodėl taip vadinamoje demokratinėje šalyje vaikai traktuojami kaip prekė ir gali būti tiesiog atimti iš kitatautės mamos ir net broliukai ir sesutės išskiriami suteikiant teisę juos įsivaikinti skirtingose šeimose? Ir tai vyksta dabar, ne prieš 100 metų“.

Filmas „First Class Citizen“ buvo ne tik pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu Portugalijoje, bet tuo pačiu metu atrinktas ir Žmogaus Teisių Filmų festivaliui Albanijoje.

„Esu be galo dėkinga festivalio organizatoriams, nes mano filmui buvo skirtas ypatingas dėmesys. „First Class Citizen“ buvo pristatytas kartu su filmu apie karą Ukrainoje. Svarbu kalbėti apie smurto ir prievartos mechanizmus nuo makro iki mikro lygmens, tik identifikavę problemą galėsime rasti sprendimus. „Mamoms, iš kurių yra atimti vaikai, reikalinga ne užuojauta, bet konkreti pagalba, nes nuo jų nusigręžia visuomenė, jos tampa visiškai vienos svetimoje šalyje. Net grįžusios į savo šalį mamos vietoj pagalbos sulaukia nepagrįstų įtarinėjimų. Auką apkaltinti paprasčiau, nei jai padėti. Visuomenė, kuri abejinga ir ignoruoja mamų pagalbos šauksmą, tampa sunkaus nusikaltimo bendrininkais,“ – teigė režisierė.

Diana pasakojo, kad nukentėjusios moterys ir žurnalistai bauginami neviešinti vaikų atėmimo istorijų, nes tai gali pakenkti smurtautojo reputacijai. „Aš kalbu drąsiai ir nebijau, nes nebeturiu, ko prarasti. Ko vertas gyvenimas mamai, kai iš jos atimtas vaikas?“

Lietuvoje taip pat susidarė palanki situacija instituciniam smurtui prieš moteris. Atsižvelgiant į Vilniaus moterų namų pateikiamą informaciją 2018 metų liepos 1 d. įsigaliojęs Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas pragaru pavertė daugybės Lietuvos moterų gyvenimus ir buitį.

Asociacija Vilniaus Moterų namai vėl ir vėl gauna pagalbos prašymus moterų, kurios kreipėsi dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau vietoje įstatymų garantuojamos apsaugos ir pagalbos susiduria su institucijų grasinimais atimti iš jų vaikus.

Tiek Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, tiek socialinėms tarnyboms, vykdančios atvejo vadybą, yra suteikti nepagrįstai platūs įgaliojimai kištis į asmeninį moters gyvenimą, nenumatant asmeninės atsakomybės už galimai neatsakingą, nekompetentingą, perteklinį veikimą ir / ar tokiu veikimu daromą žalą asmens gerovei.

Tai yra pačiame Įstatyme yra užkoduota rizika pažeisti LR Konstituciją, moterų žmogaus teises, naudojant prieš jas institucinį smurtą. Tarnybos tampa įrankiu smurtautojui toliau kontroliuoti savo auką.“