Idėja gali likti neįgyvendinta
Planuojant prezidento A. Smetonos paminklo Vilniuje statybas ir projekto „622522“ įgyvendinimą kilo kliūčių – Vilniaus miesto savivaldybės komisija procesą paprašė stabdyti, šiam jau priėjus planavimo pabaigos stadiją.
Konkursą A.Smetonos paminklo sukūrimui inicijavo dar praėjusi Vyriausybė, o paskelbė Kultūros ministerija. Konkurso laimėtojas paaiškėjo praėjusių metų spalį. Juo tapo projektas „622522“ ir autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas bei Indrė Rakauskaitė.
Paminklą planuota statyti Vilniuje prie Gedimino prospekte 13-uoju numeriu pažymėto pastato. Kaip antradienį skelbė naujienų agentūra BNS, Vilniaus savivaldybei dvejojant dėl paminklo tarpukario prezidentui Antanui Smetonai konkurso rezultatų, kultūros ministras Simonas Kairys neatmetė, kad idėja gali likti neįgyvendinta.
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkė Rūta Leitanaitė sakė, kad tokios įvykių eigos teigiamai vertinti negalima. „Konkursas įvyko, komisijos daugumą sudarė profesionalūs menininkai, architektai, jie vertino darbus ir išrinko patį geriausią projektą. Tad kvestionuoti, ar šitas projektas atitinka konkurso sąlygose nurodytus kriterijus – nėra reikalo. Kvalifikuoti žmonės, turintys kompetenciją, patirtį, įvertino – išrinko geriausiai tuos kriterijus atitinkantį darbą“, – kalbėjo R. Leitanaitė.
Jos manymu, problema slypi visai kitkame – iškilo klausimas, statyti paminklą ar ne. „Būtent dėl to kilo šitos abejonės, o ne dėl projekto meninės kokybės. Panašu, kad nebuvo galutinio susitarimo, kad šito paminklo reikia būtent toje vietoje“, – nė kiek neabejojo pašnekovė.
Rūta Leitanaitė: ginčai nebe architektūriniame lygyje
Argumentacija ir ginčai, R. Leitanaitė sakė, vyksta kitame, nebe architektūriniame lygyje. „ Dar kartelį pasikartosiu, nemanau, kad dėl architektūrinės kokybės čia turėtų būti laužomos ietys. Pagal tai, ko buvo prašoma konkurso sąlygose, ko buvo tikimasi, ir tai, kaip vertinimo komisija vertino tuos darbus – geriausias iš to, kas pateikta“, – reziumavo LAS pirmininkė.
Ji vylėsi, kad tarp politikų bus prieitas konsensusas ir projektas bus įgyvendintas: „ Jeigu bus nuspręsta, kad paminklo nereikia toje vietoje arba, kad apskritai, Smetonai paminklo Vilniuje nereikia – belieka tik apgailestauti, kad menininkai (negaliu sakyti eilinį kartą), dar kartą lieka nuskriaustojo vietoje, visiškai be savo kaltės.“
Tokiais veiksmais, R. Leitanaitės manymu, konkursai, kaip būdas išsirinkti geriausią skulptūrą ar pastatą, viešos erdvės projektą – diskredituojami. „Kyla klausimas – kaip išsirinkti? Pasirenkamas profesionaliausias, skaidriausias būdas tą padaryti, bet rezultatas dar kartelį apverčiamas ir vėl kvestionuojamas. Architektūrinis - meninis konkursas kol kas vienintelis ir pats geriausias kelias. Galbūt idealiame pasaulyje egzistuoja dar geresnis... Sakoma, kad demokratija blogas valdymo būdas, bet geresnio niekas neišrado, tą patį galima pasakyti apie meninius-architektūrinius konkursus“, – kalbėjo pašnekovė.
Dėl ko šįsyk susiklostė tokia situacija su A. Smetonos projektu, R. Leitanaitė negalėjo pasakyti. „Galbūt tai iš anksčiau nepadaryti namų darbai, toje stadijoje, kai yra kalbamasi, derinami interesai, ieškoma sutarimų. Ne apie meninę išraišką, bet apie poreikį, koncepciją, lūkesčius – svarbiausi čia ne asmeniniai politikų, o visuomenės lūkesčiai. Tikiuosi, viskas išsispręs teigiamai ir neturėsime dar vieno Lukiškių aikštės atvejo“, – pažymėjo ji ir pridūrė, kad niekas negali garantuoti, kad kažkuriuo momentu nepasikeis politinės nuomonės, politiniai vėjai, vienos jėgos nusvers kitas – kaip šiuo atveju, esą ir atsitiko.
Menininkai įstumti į kampą
Vienas konkursą laimėjusių A. Smetonos paminklo idėjos autorių, architektas Gediminas Antanas Sakalis pastebėjo, kad tokia politinė valia – bloga: „Menininkai įstumti į kampą, išsigandę, jaučiasi apspjauti, nustumti, nebedalyvauja konkursuose – kuo toliau, tuo mažiau. Sako, kam dalyvauti, jeigu komisija nuspręs vienaip, o bus visiškai kitaip. Toli nenueisime su tokiais išsišokimais.“
Anot architekto, jeigu komisiją sudarytų savivaldybės nariai, „kurie geriau žino, ko Vilniui reikia“ – joks geras meninis lygis nebūtų pasiektas, nes nusvertų komisijos narių, savo srities specialistų – architektų, skulptorių, menininkų balsą. „Absurdiška situacija, kad komisijos nariai, ne specialistai, daugeliu atveju, sprendžia apie meninį lygį“, – stebėjosi jis.
Nustebino G. A. Sakalį ir tai, kad taip jautriai sureaguota į vieno politiko nuomonę. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario Gedimino Jauniaus vadovaujama savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisija, šių metų kovo 3-iąją kreipėsi į Kultūros ministeriją ir pasiūlė stabdyti A.Smetonos paminklo statybas bei skelbti naują idėjos konkursą.
„Prieštarauti dėl LAS ir Kultūros ministerijos įvykdyto konkurso pagrindo nėra. Visos sąlygos, tokios kaip landšaftas, urbanistinė situacija, idėja – viskas yra išspręsta, išsakyta. Pristabdymas juridiškai neapsprendžiamas, savo darbą dirbo profesionalai“, – tikino kūrėjas.
Jis kritikavo Savivaldybės dabartinę politiką: „Kas nors pasako neigiamą mintį, pavyzdžiui, apie Sapiegų parką – visas projektas atmetamas, o ne koreguojamas. Iki konkurso išsišūkaukite, darykite, ką norite. Organizuojant konkursą gaištamas laikas, čia ne kažkoks vienas sakinys pasakytas į eterį – tai didelis darbas“, – aiškino jis.
Architektas jau nesistebi vis dažniau įsisukančia teismų virtine. „Vėjas papūtė, politikas paleido mintį, menininkai teisiasi su valstybe, savivaldybe – lieka tik teisinis kelias. Vyriausybė paskelbė konkursą, ministerija įvykdė, pasikvietė specialistus – tai man nepasitikėti valstybe, jos įsipareigojimas nieko vertas?“, – apmaudavo pašnekovas.
Kaip pasakojo G. A. Sakalis, paminklo idėja paremta A. Smetonos kaip visuomenininko, kalbos normintojo, redaktoriaus, knygų ir vadovėlių leidėjo pozicija, atspindinčią visapusišką, visuomenę ugdančią jo veiklą.
Reikia naujo požiūrio į įpaminklinimo tradiciją
Paminklui parinkta erdvė, architekto pastebėjimais, komplikuota pati iš savęs – Gedimino pr. ir Vilniaus g. esamas šaligatvių susikirtimo kampas gana siauras, jį papildomai užgožia atitvarinė sienelė - peraukštėjimas, uždengdamas erdvę. „Mūsų urbanistinė architektūrinė idėja pagrįsta prospekto vientisumu, todėl atraminė sienutė išmontuojama, „išvalant“, sujungiant erdves lengvam patekimui iš vieno lygio į kitą. Taip atsivertų didesnė erdvė bendravimui, poilsiui, meno objektų eksponavimui, knygų lauko ekspozicijai, kavinių zonų įrengimui“, – pažindino su projektu G. A. Sakalis.
Skulptorius Kazys Venclovas yra išsakęs savo nuomonę, kad paminklo sprendimas pasirinktas tikslingas, daugiaplanis, suteikiantis galimybę žiūrovui pačiam susikurti vizualines interpretacijas, atrasti naujas prasmes, apmąstyti šios prieštaringos istorinės asmenybės reikšmę.
Savo ruožtu, G. Jauniaus vadovaujama savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisija, įvertinusi ir aptarusi minėto konkurso organizavimo, konkurso laimėtojų nustatymo ir laimėjusio projekto situaciją, pranešė padarę išvadą, kad prezidento A. Smetonos paminklui parinktas meninis ir architektūrinis sprendimai yra netinkami.
„Klausimas dėl minėto paminklo yra svarbus ne tik dėl tinkamai įamžintos istorinės atminties, bet ir dėl tinkamų urbanistinių architektūrinių sprendimų sostinėje. Visiems visuomenės nariams turi būti užtikrinta teisė į aukšto lygio meninių sprendinių kokybę.Todėl Vilniaus Tarybos Istorinės atminities komisija, pasitarusi su Vilniaus administracija, nusprendė kreiptis į naująją Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir į naujai paskirtą Lietuvos Respublikos kultūros ministrą su siūlymu sustabdyti visus veiksmus ir klausimų sprendimus, susijusius su paminklu Prezidentui A. Smetonai. Siūlome iš naujo apsvarstyti šio daugumai vilniečių bei profesionalų nuomone netinkamus paminklo Prezidentui A. Smetonai meninius-architektūrinius sprendinius“, – rašoma G. Jauniaus feisbuko paskyroje.
Gediminas Jaunius: Kultūros ministerija darbą atliko nekokybiškai
Tęsdamas savo įrašą G. Jaunius tikino, kad, jo asmeniniu vertinimu, konkurso rezultatas gerokai nutolęs nuo darbo grupės nustatytos krypties, nėra modernus ir neįsilieja į sostinės aplinką kaip turėtų, neatitinka modernaus Europos miesto gyvenimo standartų.
„Tai įpamininklinimas, neturintis scenarijaus. Todėl, deja, netinkamas. Tenka apgailestauti, kad Kultūros ministerija šiuo atveju darbą atliko nekokybiškai, dėl to sukėlė nemažai painiavos. O dabartinė proaktyvi komunikacija, mėginant permesti atsakomybę Vilniaus miesto savivaldybei, tėra paiki viešieji ryšiai, kurie istorinei atminčiai dar niekuomet nepasitarnavo teigiamai. Vis dėlto viliuosi, kad galiausiai lems ne politinis komformizmas ar ambicijos, bet nuoširdus siekis Prezidentą Antaną Smetoną įamžinti tinkamai. Palikti ryškų ir kalbantį atminties ženklą ateinančioms kartoms“, – išdėstė savo nuomonę G. Jaunius.
Dėl paminklo A. Smetonai savo poziciją yra išreiškusi ne tik savivaldybės Istorinės atminties komisija, taip pat ir Švietimo ir kultūros komitetas.
„Ir Komisijai, ir Komitetui atrodo nepriimtina, kad į praėjusių metų rudenį tuometinės Kultūros ministerijos organizuoto projekto konkurso komisijos sudėtį nebuvo įtraukti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir vilniečių atstovai, todėl svarstoma galimybė kreiptis į Vyriausybę ir prašyti stabdyti paminklo statymo darbus. Tęsiame diskusijas ir Tarybos narių tarpe, kad būtų rastas sutarimas dėl geriausio vilniečių lūkesčius išpildančio sprendimo“, – pažymėjo sostinės vicemeras Tomas Gulbinas.
Nemato kliūčių, dėl kurių konkursą laimėjusi idėja negalėtų būti realizuota
Kultūros ministerijos atstovai patvirtino kovo pradžioje gavę Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos kreipimąsi su siūlymu stabdyti visus veiksmus ir klausimų sprendimus, susijusius su paminklu prezidentui A. Smetonai.
Kultūros ministerijos Ministro atstovė spaudai Viktorija Vitkauskaitė informavo, kad šią savaitę kultūros ministras Simonas Kairys susitiko su konkursą laimėjusio projekto autoriais G. A. Sakaliu ir Kaziu Venclovu, išklausė jų pozicijos.
Ministerija, V. Vitkauskaitės teigimu, yra baigusi visas procedūras, reikalingas tam, kad autorinės teisės ir planuojamos lėšos būtų perduotos Vilniaus miesto savivaldybei, kuri turėtų organizuoti patį projekto įgyvendinimą.
„Iki šiol ministerija sulaukė siūlymo stabdyti veiksmus iš minėtos Istorinės atminties komisijos, bet nesulaukė aiškios pozicijos iš pačios miesto savivaldybės. Todėl savo ruožtu Kultūros ministerija kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę prašydama pateikti savo apsisprendimą paminklo A. Smetonai atžvilgiu. Šiuo metu tokio apsisprendimo tebelaukiame“, – sakė ji.
Kultūros ministras S. Kairys pabrėžė, kad organizuojant tokio pobūdžio konkursus yra labai svarbi visuomenės nuomonė, taip pat ir savivaldos atstovų nuomonė, vis dėlto kvietė pasitikėti ir šios srities ekspertais – architektais, skulptoriais – bei jų kompetencija. „Jau išrinkus konkurso laimėtojus viešai reiškiamos abejonės, siūlymai nerealizuoti laimėtojų darbų menkina menininkų pasitikėjimą valstybe ir mažina galimybes ateityje skelbiant panašius konkursus sulaukti kokybiškų ir profesionalių kūrėjų darbų“, – cituojamas ministras atsiųstame atsakyme.
LDS pirmininkė: judam pirmyn, netrypčiojame vietoje!
Dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė sakė, kad jei valstybė yra reglamentavusi viešųjų konkursų tvarką, pasitvirtinusi visą eiliškumą ir viskas vyksta sklandžiai, nėra jokių procedūrinių pažeidimų – konkursas, be abejo, įvykęs.
„Konkursai turi aiškius kriterinius ir ekpertinius vertinimo kriterijus – tam suburiami aukščiausio lygio menininkai – ekspertai. Minėtame konkurse projektus vertino tokie architektai kaip Marius Pranas Šaliamoras, Algirdas Umbrasas, skulptoriai Alfonsas Vaura, Žilvinas Landzbergas, ir kiti. Taip, vietos specifika komplikuota, pasirengimui skirta sąlyginai maižai laiko. Bet viskas įvyko taip, kaip buvo suplanuota, visa eiliškumo tvarka išlaikyta, visi laipteliai įveikti. Išrinko nugalėtoją, o jis kažkam nepatinka? Kiekvienas turi savo asmeninę nuomonę. Jei būčiau ekspertinėje komisijoje, galbūt balsuočiau kitaip, bet šiuokart kalbama ne apie meno kūrinį, o principą, kuriuo parodome, kaip mes negerbiame savęs. Pasitvirtiname tvarkas, viskas įvyksta ir kažkodėl sakome – įvyko negerai. Nesuprantu, kodėl?“, – kėlė klausimą E. G. Bogdanienė.
Erdvė komplikuota, bet visur, E. G. Bogdanienės įsitikinimu, įmanoma surasti tinkamą variantą: „Atsiras kita erdvė, bus ieškoma kito paminklo... Užblokuosime šitą ir vėl neturėsime nieko? Ta demokratija kartais darosi iškreipta: diskutuojame, visi turi savo balsą, bet iki galo niekas neįvyksta. Turi būti rezultatas pasiektas. Ekspertai prisiima atsakomybę, kad tas rezultatas būtų maksimaliai geras, toje apibrėžtoje, aprašytoje, patvirtintoje situacijoje.“
LDS pirmininkės manymu, visas dabar išsakomas abejones reikėjo pergalvoti iš anksto – prieš konkursą, o ne po jo.
„Komplikuota urbanistinė aplinka, su istoriniu kontekstu, judri – reikėjo gerai ir ilgai pasukti galvas, kaip atrasti maksimaliai prilimpantį, įaugantį į aplinką vaizdinį – dirbo specialistų grupės. Netgi buvo žiūrima, kad ritmiškai neatkartotų stovinčio Vinco Kudirkos, sėdinčios Žemaitės paminklų... Atsisakyta tų projektų, kurie kartoja jau esančius monumentus. Atrasti kažkokį įdomų variantą – komisijai iššūkis. Nematau jokių procedūrinių pažeidimų, neabejoju ekspertų kompetencija – kodėl tada mes sustojame? Kultūros ministras palaiko, procedūriškai viskas įvyko – tai judam pirmyn, netrypčiojame vietoje“, – veikti paragino ji.
