Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, režisierius, kino ir teatro aktorius Povilas Gaidys savo gyvenimą su Klaipėda ir miesto kultūra susiejo prieš penkiasdešimt metų. Teatro žiūrovų bei kritikų lūpose iki šiol Klaipėdos dramos teatras ir Povilas Gaidys – sinonimai.

1963m. GITIS'o absolventas Povilas Gaidys, paskirtas teatro vyriausiuoju režisieriumi, į vieningą kūrybinį ansamblį suvienijo dvi skirtingas tuo metu teatre buvusias trupes, ėmė formuoti brandų repertuarą, o per jį ir naują uostamiesčio žmonių požiūrį į teatro meną.

Kaip yra konstatavę teatrologai, Klaipėdos žiūrovą teatralumo ir visuomeninio solidarumo pamokomis išaugino pats teatras, ypač garsieji Povilo Gaidžio pastatymai, atvėrę anuometinės tikrovės esmę. Tokie pastatymai kaip Just.Marcinkevičiaus „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, „Krintančios žvaigždės“, I.Kočergos „Laiko meistrai“, V.Majakovskio „Pirtis“, B.Sruogos „Milžino paunksmė“, J.Glinskio „Po Svarstyklių ženklu“, A.Kopkovo „Dramblys“, M. Gorkio „Dugne“, V.Merežkos „Proletarinis laimės malūnas“, K.Sajos „Poliglotas. Abstinentas“, „Žemaičių piemuo“ ir daugelis kitų anuomet turėjo ne tik estetinį poveikį, bet ir didžiulį politinį rezonansą. Opoziciniai Povilo Gaidžio pastatymai garsino ne tik teatrą kaip savitą, neprilygstamą miesto kultūros švyturį, bet ir patį uostamiestį.

Povilas Gaidys nepamiršo ir kito savo pašaukimo - aktorystės. Vaidino teatre ir kino filmuose - „Birželis, vasaros pradžia“, „Skrydis per Atlantą“, Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“ ir kt.
Povilas Gaidys kuria spektaklius ir šiandien - teatro repertuare puikuojasi E.E. Schmitto „Paleistuvis“, „Oskaras ir ponia Rožė“, „Jausmų tektonika“, J. Kesselringo „Aršenikas ir seni nėriniai“.

Per penkiasdešimtį kūrybos metų Povilas Gaidys sukūrė virš 80 spektaklių, subrandino aukšto meninio lygio trupę, kurioje yra ir paties režisieriaus paruoštos trys aktorių laidos. Klaipėda gali didžiuotis turėdama kūrybingiausią Lietuvoje teatro kolektyvą. Tai vienas didžiausių Povilo Gaidžio nuopelnų. Jo išugdyti scenos meistrai garsina miestą puikiais kūrybiniais darbais, akademinis jaunimas Klaipėdos Universiteto Menų fakultete perima režisieriaus patirtį.

Už nuopelnus lietuvių teatro menui Povilui Gaidžiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas (1971), Lietuvos valstybinė premija (1979), Lietuvos liaudies artisto garbės vardas (1987); apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu (2002). Klaipėdos miesto kultūros magistras (2005).

Pjesę „Viskuo kaltas teatras“ parašė du amerikiečiai - Peteris ir Walteris Marksai 1981 m. Įdomu, kad abu broliai Marksai anaiptol nesiejo savo gyvenimu su profesionaliąja dramaturgija. Ši pjesė apskritai yra vienintelis jų bendras darbas. Peteris Marksas daug labiau žinomas kaip kritikas, ilgą laiką dirbęs apžvalgininku „New York Times“ ir „Washington Post“, o Walteris Marksas - garsus kino ir teatro kompozitorius. Jo dainos panaudotos šešiolikoje kino ir televizijos filmų, o pati populiariausioji - „Aš turiu būti savimi“ („I've Got to Be Me“) iš miuziklo „Aukso vaivorykštė“, parašyta 1967 m., buvo dainuojama ir pačių didžiausių muzikos pasaulio grandų - Ellos Fitzgerald, Michaelo Jacksono ir Stevie‘o Wonderio.

Broliai Marksai, tiesą sakant, jokie ne dramaturgai - tai tiesiog žmonės, visą gyvenimą turėję reikalų su teatru ir puikiai pažinoję jį iš vidaus... Ko gero, čia ir slypi pjesės sėkmės paslaptis - ji iki šiol su pasisekimu rodoma tiek JAV, tiek viso pasaulio scenose.

Entonis Dž. Lefkuras, režisierius ir dramaturgas, repetuoja savo naują pjesę - klasikinį detektyvą (beje, Brodvėjuje šis žanras ironiškai vadinamas „whodunit“ - „kastaipadarė“). Jau kurį laiką režisieriui sekasi ne per geriausiai - todėl perfekcionistui Entoniui taip desperatiškai reikia publikos bei kritikų palankumo, kad jis pasiryžęs viskam. Jo požiūriu, net žmogžudystė nėra per didelė kaina, jei tik ji padėtų atsirasti recenzijai sekmadieniniame „New York Times“ numeryje...

Pjesės „Viskuo kaltas teatras“ autoriai broliai Marksai pateikia mums mažiausiai dvi intrigas už vienos kainą. Šis „spektaklis spektaklyje“ yra ir ironiška detektyvo parodija, ir komiškas saloninis trileris vienu metu. Kaip ten sakoma tose televizinėse reklamose - „ir tai dar ne viskas!“ Po šituo dvigubu dugnu aptiksite verčiančią rimtai susimąstyti istoriją apie teatrą ir gyvenimą, kūrėjus ir visuomenę, aukas ir žudikus, apie skaudžias tikrovės ir iliuzijų sankirtas. Kuri istorija čia svarbesnė - rimtoji, atverianti teatru gyvenančių kūrėjų skaudulius, ar žaismingoji, diktuojama „lengvo“ pjesės žanro? Pasirinkti paliekama patiems žiūrovams. Slapčia viliamės, jog jiems ne mažiau įdomi bus ir gilesnioji pjesės pusė - ta, kurioje pasakojama apie fasadinį teatro šventiškumą ir sunkų kasdienį darbą, apie žmones, visam gyvenimui pavertusius teatro iliuzijas savo asmenine tikrove, pačia svarbiausia, o neretai ir daug realesne už pačią realybę.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt