aA
Renia Spiegel – Lenkijos žydaitė, neišgyvenusi Antrojo pasaulinio karo, bet palikusi savo gyvą prisiminimą – dienoraštį, pripildytą kasdienių jaunos merginos įrašų. Daugybę dešimtmečių dienoraštis gulėjo tamsiame seife Niujorke – skaityti jį Renios seseriai Elžbietai ir mamai buvo per skaudu. Tik po septyniasdešimt ketverių metų dienoraštis tapo atviru ir gyvu siaubingos istorijos liudijimu.
Alexandra ir Elžbieta Bellak
Alexandra ir Elžbieta Bellak
© Autorių nuotr.

„Renios dienoraštį“ išleido leidykla „Alma littera“, į lietuvių kalbą jį išvertė Ugnė Ražinskaitė. Elžbieta Bellak papildė dienoraštį įžanga, pastebėjimais ir baigiamuoju žodžiu. Seserys buvo itin artimos, gal todėl, kad abi – itin meniškos natūros. Renia – rašė esė ir poeziją, Elžbieta – vaidino. Jaunėlės talentas, beje, atrastas, kai ji, vos 8-erių pradėjo vaidinti lenkų filmuose. Deja, abiejų seserų karjerą nutraukė karas. Nuo 15 iki pat savo mirties mintis liejusi dienoraštyje, 18-os Renia buvo nužudyta. Elžbietai pavyko išsigelbėti, ji su savo vaikais gyvena Niujorke. Tiesiai iš ten – Elžbietos Bellak ir Augustės Gittins pokalbis.

Ilgus metus gyvenote tarsi atskirai nuo savo žydiškojo identiteto. Ar galų gale jį susigrąžinote?

Augau šeimoje, kuri nebuvo ypatingai religinga. Gimiau žyde, močiutė per Šabą uždegdavo žvakes, tačiau kasdien tikrai nesimelsdavome. Mama tikėjo, kad katalikybė išgelbėjo mus visus, – emigravę į Jungtines Amerikos Valstijas tapome tarsi visiškai naujos asmenybės – turėjome kitus vardus ir praktikavome katalikybę. Aš lankiau katalikišką mokyklą, o mama eidavo į bažnyčią.

Visada žinojau, iš kur esu atvykusi, tačiau Niujorke susikūriau sau naują gyvenimą, judaizmas manęs tarsi visai nedomino. Tik knyga padėjo prie jo prisiartinti. Kai ją išleidome, atrodė, kad ji nėrė į mano praeitį. O aš – paskui ją.

Kai atsigręžiate į savo gyvenimą dabar, kokį jį matote?

Mane paprasčiausiai lydėjo sėkmė. Sesers mylimasis Zygmundas Renią ir savo tėvus iš geto slapta išgabeno ir paslėpė palėpėje. Ten juos rado naciai ir nužudė. Mane iš geto jis nuvedė į mano geriausios draugės namus, tai lėmė, kad manasis gyvenimas susiklostė visai kitaip. Man pasisekė likti gyvai. Esu dėkinga už tai, tačiau kaltės, kad neišgyveno mano sesuo, neišvengiau.

Alexandra ir Elžbieta Bellak
Alexandra ir Elžbieta Bellak
© Autorių nuotr.

Ar kada nors grįžote atgal į Lenkiją? Kaip ten jautėtės?

Į Lenkiją pirmą kartą grįžau prieš keturiolika metų. Neturėjau jokio noro grįžti, išvykau į tiek daug skausmo man sukėlusią šalį, nes vaikai norėjo pamatyti, iš kur esu atvykusi, kur mano šaknys.

Tiesą sakant, Renios dienoraštyje paminėtas Maciekas būtų man uždraudęs tai daryti, jei tik būtų žinojęs. Su vaikystės draugu Marcelu Tuchmanau Amerikoje pavyko atkurti senus ryšius. Beje, prieš grįžtant į Niujorką, stipriai susirgau. Toji kelionė, neabejoju, buvo pernelyg emocionali, ji ištraukė į paviršių giliai slėptus prisiminimus. Ilgus metus buvau juos nustūmusi į tolimiausius sielos užkaborius.

Po tos kelionės į Lenkiją grįžau dar du kartus. Netgi apsistojau viešbutyje „Raffles Europejski Warsaw“, jame su motina keletą metų gyvenome per karą. Dabar tai – penkių žvaigždučių viešbutis su puikiu personalu ir nuostabiu aptarnavimu. O anuomet jame galėjome bet kurią sekundę būti nušautos. Ką jums galiu pasakyti – atmosfera labai skiriasi... Per paskutiniuosius apsilankymus Lenkijoje jaučiausi gerokai stipresnė, netgi džiaugiausi galėdama ten dalintis savo sesers istorija.

Jūsų sesers Renios dienoraštis sugrįžo keisčiausiu būdu, rodos, tiesiog pasibeldė į duris vieną rytą. Ką jautėte, kai laikėte mylimos, bet jau mirusios sesers dienoraštį savo rankose pirmąjį kartą?

Sesers mylimajam Zygmundui kažkaip pavyko rasti mus Niujorke. Mes su mama net nežinojome, kad toks dienoraštis egzistuoja. Zygmundas tiesiog vieną 1950 metų dieną pasibeldė į mūsų namų duris ir atidavė jį mums. Sunku nupasakoti, kokia jausmų banga užliejo, kai paėmėme dienoraštį į rankas. Buvo ir džiugu, ir pernelyg skaudu jį atsiversti, skaityti. Abi su mama nesijautėme emociškai tam pasirengusios. Dienoraštis ilgus metus gulėjo užrakintas seife, tačiau vieną dieną mano dukra Alexandra pradėjo juo domėtis.

Daugelis žmonių, skaitančių knygą, neįsivaizduoja, kas yra karas. Kaip atrodo karo paliesto žmogaus gyvenimas?

Niekas negali įtaigiai papasakoti, ką reiškia išgyventi karą, jei klausantysis nėra to patyręs. Kiekviena diena yra gyvybės ar mirties klausimas, ir tu padarysi viską, ką gali, kad išgyventum. Karas yra šiurpus. Kiekvieną dieną nežinai, ar šiandien valgysi, kur miegosi, ar miegosi išvis, o gal rytojus tau neišauš? Buvau tik vaikas, bet aiškiai suvokiau karo pavojų. Žinojau, ką turiu daryti, taigi, suaugau labai greitai. Juokais mane vadindavo Lenkijos Shirley Temple, o aš savo aktorinius sugebėjimus panaudojau, kad sukurčiau sau naują identitetą. Tai yra sunkiausias vaidmuo, kurį kada nors man teko vaidinti.

Vaikystėje išgyvenote siaubingą diskriminaciją vien dėl to, kad buvote žydė. Kaip jaučiatės šiandien, kai tiek daug vėl kalbame apie rasinę nelygybę?

Man kelia siaubą išaugęs antisemitizmas, ksenofobija ir pyktis, švaistomas tiems, kurie yra ne tokie pat kaip tu. Matau ir jaučiu tą patį juodą nacionalizmą, kurį stebėjau per Antrąjį pasaulinį karą. Turėtume mokytis iš savo klaidų, būti drauge, o ne pyktis ir skaldytis. Amerikoje šiandien stebiu siaubingą nelygybę. Mane tai neišmatuojamai skaudina.

Kodėl jums buvo svarbu, kad itin asmeniškas jūsų sesers Renios dienoraštis būtų išleistas?

Pirmiausia, tai svarbu mano dukrai Alexandrai Bellak. Ji buvo tas žmogus, kuris Renios istoriją ištraukė į dienos šviesą. Mudvi su mama sesės dienoraštį būtume palikusios neliestą, seife. Jo turinys pernelyg draskė širdį. Bet Alexandra norėjo sužinoti daugiau. Apie praeitį ir moterį, kurios vardu buvo pavadinta.

Perskaičiusi Renios dienoraštį, ji tikėjosi mus labiau suprasti. Šiandien aš džiaugiuosi tuo, ką atrado. Esu laiminga, kad mano sesuo, tokia brandi ir nuostabi, šiandien tarsi ir vėl gyvena. Knygoje. Jauniems žmonėms svarbu suprasti ir įvertinti demokratinės visuomenės privalumus. Juk per karą mes turėjome išsilaikyti siaubingame pasaulyje, kuriame žmogaus gyvybė visiškai sumenkinama. Renė norėjo tapti žymi. Šiandien jos noras išsipildęs.

Koks jūsų ryškiausias, labiausiai širdį šildantis prisiminimas apie seserį?

Sesuo man buvo lyg motina, juk nuo mamos buvau atskirta dvejus metus. Šešeriais metais už mane vyresnė, Renia rūpinosi manimi, man buvo viskas – draugė, mokytoja, mama. Ji apgaubdavo šiluma, kai verkdavau, kai ilgėdavausi mamos. Gyvenome su seneliais, kurie buvo geri, tačiau žymiai vyresni, gal kartais nemokantys parodyti savo meilės. Sunkus, vienatvės kupinas laikas... Renia visada buvo šalia, ji vedė mane per jį.

Ariana Elžbieta Bellak
Ariana Elžbieta Bellak
© Asmeninio albumo nuotr.

Po ilgų tylos metų papasakojote savo vaikams apie gyvenimą Lenkijoje. Kaip jie reagavo į naujai atrastą savo gyvenimo dalį? Į tai, kad yra pusiau žydai?

Tiesą sakant, mano vyras Georgas taip pat gimė žydų šeimoje Vienoje, Austrijoje. Į JAV jis atvyko su tėvais, kaip ir aš, augo pasaulietinėje šeimoje, tačiau mūsų vaikai žinojo jo kilmę. Manau, jiems buvo įdomus mano pasirinkimas tylėti. Galiausiai, dukra Alexandra nusprendė perimti istoriją ir šeimos palikimą į savo rankas.

Net sunkiausiu gyvenimo metu žmonės nepameta savo jausmų. Ar meilė gete yra skirtinga nuo meilės laisvame pasaulyje?

Aš pati nepamenu gyvenimo gete. Nebuvome ten ilgai, Zygmundas mus išgelbėjo. Tačiau net ir tą trumpą laiką ten jaučiausi lyg būčiau kalėjime. Galiu tik įsivaizduoti, ką reiškia palikti visus savo daiktus, namus. Mano vargšai seneliai, perkelti į tuos perpildytus kambarius, tikrai turėjo būti sugniuždyti. O labiausiai visus gąsdino nežinomybė.

Negalima lyginti meilės gete, kur esi įkalintas už spygliuotos tvoros ir nuolat turi prisiminti, kad tave gali nušauti. Už tos tvoros tu tiesiog būtum laisvas žmogus. Viskas – kitaip.

Kaip manote, kokias žinutes ateities kartoms siunčia tokie liudijimai?

Renia moko ateities kartas, kad žmonės turi būti dėkingi už viską, ką jie turi. Maistą ant stalo, stogą virš galvos. Kai gyveni nebijodamas, kad kažkas pasibels į duris ir išsives. Reikia mokytis būti dėkingiems. Džiaugtis tuo, ką turi. Karantinas buvo puikus laikas pamąstyti, kaip iš tiesų gyvename.

Išgyvenau siaubingą karą. Šiandien tikiuosi išgyventi ir kitą, nematomą – pandemiją. Žmonės anuomet būdavo priversti dėvėti Dovydo žvaigždę, kad visi žinotų, kas jie tokie. Šiandien aš deduosi kaukę, kad parodyčiau pagarbą kiekvienam, esančiam aplink mane.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Vokiečių gatvės kieme praeivius atradimams kviečia Audiogidas

Nuo pirmojo rugpjūčio penktadienio Vilniaus Senamiestyje praeivius nekasdienei garsinei patirčiai...

Pirmą kartą Lietuvoje vyks 10-ies valandų ambientinės muzikos patyriminis performansas

Rugpjūčio 22 ir 29 d. Palangos „Ramybės“ klube vyks naktinė ambientinės muzikos, garsų ir...

Romanas „Miškas ten sutinka žvaigždes“ – odė gamtai ir meilei Ištrauka iš knygos

„Norėjau parašyti knygą, kuri padėtų žmonėms įveikti sunkius išbandymus – ligą,...

Dar viena „Naujojo Baltijos šokio“ staigmena – ant muziejų laiptų vyks vengrų šokio spektaklis

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ tęsia vasaros šokio...

Pirmą kartą Lietuvoje – Palestinos kino kūrėjo filmų retrospektyva

„Neatrastas Elia Suleimanas. Filmų retrospektyva“ – rugpjūčio 19–23 d. „Skalvijos“ kino...

Top naujienos

Paruošė naujų Palangos vietų apžvalgą ir nustebo: karbonadų gerbėjams darosi liūdna, kurorte naujos mados (97)

Kur po pliažo jaukiai pasėdėti ir skaniai pavalgyti? – pagrindinis poilsiautojų klausimas...

Sinoptikai pateikė savaitgalio prognozę: grįžta kone tropinis karštis (21)

Artimiausiomis dienomis anticiklonas lems saulėtus ir daugiausia sausus orus.

Iš buvusio ministro Biržiškio lūpų: apie vodką rusų kareiviams, iškirstas duris Saboniui ir paskutinį pokalbį su Lubiu (57)

Kalbėtis su pirmosios Vyriausybės susisiekimo ministru Jonu Biržiškiu vienas malonumas. 88-erių...

Baisi avarija Vilniuje: po stipraus smūgio į „Opel“ motociklininkas skubiai išgabentas į ligoninę (186)

Vėlų ketvirtadienio vakarą Vilniuje įvyko rimtas eismo įvykis. Pranešama, kad susidūrė...

Lazdijų rajone – ambulatorijos gydytojo išpuolis prieš policijos pareigūnus (224)

Antradienio rytą į Veisiejų ambulatoriją (Lazdijų raj.) susirinkę pacientai ir medikai tapo...

Apatinio trikotažo ekspertė: kiek normalu mokėti už liemenėlę ir kas išduoda, kad prašovėte su dydžiu (60)

Profesionali apatinio trikotažo ekspertė Vaiva Tylienė ne vienerius metus moteris moko vienos...

Chemikas papasakojo apie tragišką sprogimą Beirute sukėlusias trąšas: turi perspėjimą ūkininkams (172)

Antradienį Beiruto uoste nugriaudėjęs sprogimas šokiravo pasaulį. Kol kas skelbiama, kad...

Intymią operaciją patyrusi Rita: nesuprantu, kodėl kalbėti apie moteriškas bėdas vis dar yra tabu (114)

„Pagaliau galiu džiaugtis gyvenimu“, – taip savo pasakojimą pradeda kaunietė Rita. Prieš...

Princesių Di Bourbon gyvenimas primena pasaką: formalių įsipareigojimų neturi, bet nesikuklina taškyti pinigų karališkai prabangai (16)

Karališkųjų šeimų gerbėjai paprastai gali tik žvilgtelėti, kaip jų numylėtiniai atrodo per...

Šiurpi karo dilema: ką aukoti – vedusius ar viengungius? (58)

Turbūt jau su pirmuoju sąmoningu Homo sapiens žingsniu atsirado toks reiškinys kaip karas ....

|Maža didelių žinių kaina