– Festivalio „Vilniaus lapai“ lankytojams šeštadienį pristatysite savo naują romaną „Tomas Mūras“, Ar tai bus pirmas kartas, kai šita knyga susitiks su publika?
– Taip, ir tai bus pirmas ir paskutinis, kitaip sakant, vienintelis kartas, kai aš iš jos kažką skaitysiu. Po to neplanuoju jokių knygos pristatymų ar kažko panašaus.
– Kodėl? Juk paprastai tai įprastas procesas – pasirodo knyga, ją lydi kampanija, susitikimai su skaitytojais ir pan.
– Tiesiog aš kitaip matau tą reikalą: man norisi išleisti kūrinį ir gyventi toliau, o ne gyventi ir priklausyti jam. Be to, aš kažkaip pastebėjau, kad mane sunkiai veikia susitikimai su žmonėmis – kuo toliau, tuo labiau. Tad sugalvojau ir pasiūliau kaip kompromisą leidyklai, kad jokių knygos pristatymų vėliau nebus, bet nusprendžiau padaryti tokį skaitymą dar jai neišėjus.
– Ankstesniuose interviu esate minėjęs, kad vengiate kalbėti apie knygas, kol jos dar nėra visai baigtos. Tad dabar ši knyga jau visiškai baigta, pakeliui į leidyklą?
– Dabar ji redaguojama leidykloje. Dar, aišku, grįš pas mane, bet aš tikiuosi, čia nebus tokio atvejo, kad dar metus palaukite, man dar reikia pasikrapštyti. Ne, manau, kad grįš trumpam, sudėsiu kažkokius paskutinius taškus, ir tada jau tikrai bus pakeliui.
– Paprasčiausias ir sudėtingiausias klausimas – apie ką ši knyga?
– Labai sunku atsakinėti į tą klausimą, nes čia turbūt tas atvejis, kai svarbiausia ne apie ką, o kaip. Veiksmas vyksta netolimoje ateityje. Tema – galima sakyti, apie didelę vyro meilę, apie meilę apskritai, apie pasiklydusį žmogų. Apie rašytoją, kuris tarsi bėga į laisvę nuo buities, palikęs savo šeimą, mylimą moterį, bet po trylikos metų taip gyvendamas, baladodamasis po įvairias rezidencijas, kurios yra tapusios lyg zoologijos sodais, į kuriuos žiūrovai važiuoja pažiūrėti kuriančių žmonių, staiga supranta, kad gyvena narve. Bėgdamas į laisvę jis pateko į visišką nelaisvę, jis nieko nebegali parašyti – žodžiu, trylika metų jis tiesiog egzistuoja. Kai papasakoji, skamba gal ir neypatingai (juokiasi).
– Kaip gimė mintis? Ką tik įvyko spektaklio „Miegantys“ premjera – apie šią pjesę esate sakęs, kad idėją susapnavote. Gal ir čia kažkas panašaus įvyko?
– Ne. Aš artimiausiu metu neplanavau rašyti romano, bet pačiam netikėtai prieš trejus su pusę metų gavau kvietimą metams į tokią labai prestižinę rezidenciją Bamberge Vokietijoje, Bavarijoje, ir atvažiavau ten turėdamas visai kitų planų, rašyti pjesę ar dar kažką. Bet staiga kažkaip po mėnesio ten buvimo pradėjo tiesiog eiti į galvą kažkokia istorija, kažkokie siužetai, kažkiek, aišku, susiję su ta vieta, kurioje aš buvau, ir nebepaleido. Taip aš staiga neplanuotai pradėjau rašyti romaną – ir parašiau per trejus metus.
– Ar teisingai skaičiuoju, kad nuo paskutinio Jūsų romano „Žali“ prabėgo beveik dvidešimt metų?
– Taip, kadangi romanas išeis jau kitąmet, šiemet nebespėsime, tai bus lygiai dvidešimt metų. Kaip Diuma, „Po dvidešimties metų“ (juokiasi).
– Nebaisu grįžti į prozos žanrą? Juk daug kam dabar turbūt intriga, kai vis tiek pastaruoju laikotarpiu esate labiau žinomas kaip dramaturgas?
– Ką reiškia baisu? Bijai, tai neik į mišką. Nebaisu. Iš tikrųjų aš visą laiką jaučiau kaip ir skolą prozai: aš pradėjau nuo prozos ir, tiesą sakant, niekada nesvajojau būti teatre. Paskui kažkaip teatras mane pasiglemžė su visa galva, bet visą laiką kirbėjo, kad kažkada reikia grįžti. Ir aš labai laimingas, kad pavyko tai padaryti.
– Sakote, jau prieš trejus su pusę metų pradėjote rašyti – tad čia nebuvo pandemijos kūdikis? Kai kurie menininkai pasakoja šį laiką išnaudoję tam, kad darė tai, ką tiesiog galima kurti namie, kai kitos veiklos sustojo.
– Taip, pandemija mane pasigavo tokiu labai geru metu, nes kai rašiau toje rezidencijoje, buvo ramybė, bet paskui prasidėjo įprastas gyvenimas – vis tiek pas mus nuolatinės kelionės, kažkiek rašai, paskui savaitę išvažiuoji, vėl padedi. O čia staiga pasaulis sustojo, visos kelionės sustojo, ir tai tam procesui buvo tikra dovana. Man pandemija tikrai tapo darbymečiu, nes aš tada grynai susikoncentravau į rašymą, į tą knygą, ir ji turbūt man padėjo išgyventi pandemiją lengviau negu kai kurie žmonėms, kurie ėjo iš proto, kai neliko darbų, užsiėmimų.
– Kažkaip dažnai atsitinka, kad Jūsų kūriniai, tiek kalbant apie teatrą, tiek apie literatūrą, norom ar nenorom įsivelia į kažkokius skandalus. Ar čia irgi galima to tikėtis, bus kažkokių provokacijų?
– Nežinau, nei vieno skandalo nesu inicijavęs. Taip, skandalai kartas nuo karto atsitinka, bet tikėtis, kad jis bus... Aišku, yra ten dalykų, kurie galbūt gali sukelti skandalą, bet man sunku numatyti – neturiu pranašo akies šitoje vietoje. Leidykla man sakė, kad čia bus bomba, bet nežinau, ką ji turėjo omenyje. Pažiūrėsime.
– Ar skiriasi tikslai kalbant apie teatrą ir literatūrą? Apie teatrą dažnai kalbate, kad Jums svarbu, kad žmonės kalbėtų, kad spektakliai taptų socialiniu reiškiniu, sukeltų diskusijas – iš knygos irgi to paties norėtumėte?
– Aišku, kažkuria prasme norėčiau. Manau, kad kūrėjui iš tikrųjų visada svarbu, kai jo kūrinys išeina už jo žanro ribų, kai kalbos apie jį pasklinda plačiau nei savame rate. Kita vertus, labai nenorėčiau ir tai yra nemalonu, kai kūrinys vertinamas ne estetine prasme, o kažkokiomis kitomis, moralinėmis, politinėmis ar panašiai. Šito tikrai nenorėčiau, kad persikeltų jo svarstymai į tokį lygmenį – man čia iš tikrųjų yra svarbiau literatūra ir profesionalų žodis, o ne diletantų.
– Apie susitikimą su skaitytojais leidote suprasti, kad tai nelabai Jūsų formatas, bet visgi, ko galima tikėtis „Vilniaus lapų“ renginyje? Ar sunku buvo išsirinkti iš viso romano, ką paskaityti?
– Čia gal ir pats įdomumas, kad neišsirinkau. Aš nežinau, ką skaitysiu – darysiu loteriją. Romanas turi panašią į metų struktūrą, dvylika mėnesių plius dar pora dalių, iš viso keturiolika. Iš jų pirmos ir dviejų paskutinių tikrai neskaitysiu, kad neišduočiau per daug, bet likusias vienuolika tiesiog leisiu žmonėms salėje išsitraukti, kaip teleloto. Kokį mėnesį ištrauks, tokį ir skaitysiu. Visiškai neįsivaizduoju, kiek aš tų ištraukų spėsiu perskaityti, nes jos, aišku, yra nevienodo ilgio, o bus taip, kad perskaičius vieną išraišką, aš perduosiu sceną Monikai Liu, kuri gros ir dainuos, tada grįšiu, vėl darysime loteriją ir skaitysime kitą dalį. Tad aš neįsivaizduoju, kokios dalys bus, kokia tvarka, bet nuo to gal tik įdomiau – ir man, ir kitiems.
M. Ivaškevičius romano „Tomas Mūras“ ištraukas skaitys tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“, lapkričio 13 d., šeštadienį, 17 val. Vilniuje, Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Negalintys atvykti renginio transliaciją galės stebėti Delfi portale.
